Analizuojant įvairių maisto produktų etiketes dažnai galima susidurti su užrašu, nurodančiu, kad produkte gali būti tam tikrų medžiagų pėdsakų – riešutų, kiaušinių, glitimo ar kt. Advokatų profesinės bendrijos TEGOS patarėja, advokatė Aleksandra Fedotova pažymi, kad toks užrašas neretai atsiranda ir ant tų produktų, kuriems pagaminti šios medžiagos nereikalingos, tačiau kodėl tokia praktika taikoma, paaiškina teisės aktai.
Gali turėti pėdsakų
Maisto produktų ženklinimas yra griežtai reglamentuojamas Europos Sąjungos (ES) teisės aktų. Pavyzdžiui, Reglamentas Nr. 1169/2011 nurodo, kad visi alergenai ar netoleravimą sukeliantys ingredientai privalo būti aiškiai nurodyti produkto sudėtyje. Tame pačiame reglamente nurodoma ir kokie tai alergenai: glitimo turintys grūdai, vėžiagyviai, kiaušiniai, žuvis, žemės ir kiti riešutai, sojos pupelės, pienas, salierai, garstyčios, sezamo sėklos, sieros dioksidas ir sulfitai, lubinai, moliuskai ir bet kurio iš šių alergenų turintys produktai.
Tai reiškia, kad jei į pagrindinę produkto gamybą įeina bent vienas iš šių ingredientų – apie jį privaloma informuoti pagrindiniame sudėties sąraše. Tačiau jei etiketėje žymima, jog „gali turėti pėdsakų“, tai reiškia, kad yra kryžminės taršos rizika – kai gaminant skirtingus produktus yra naudojama ta pati technika. Pavyzdžiui, vieną dieną gaminami sausainiai su riešutais, o kitą – be jų. Net ir tinkamai išvalius gamybai skirtus prietaisus pagal visus reikalavimus, alergenų dalelės vis tiek gali patekti į kitą produktą.
Todėl gamintojai, norėdami apsaugoti tiek vartotojus, tiek save nuo galimos atsakomybės, nurodo tokią riziką ant pakuotės. Alergiškiems žmonėms tai itin svarbi informacija, nes net mažas alergeno kiekis kartais gali sukelti pavojingą reakciją.
Papildomai prie pagrindinio ES reglamento ir Lietuvos Higienos normos yra parengtos ir VMVT gairės, kurios pabrėžia kryžminės taršos kontrolės svarbą – privaloma užtikrinti tinkamą patalpų, įrankių ir gamybos įrenginių higieną, kad alergenas nepatektų į kitus produktus. O esant tokiai rizikai, privaloma apie tai informuoti.
Tikslių leistinų pėdsakų kiekių teisės aktai nenurodo, nes bet koks, net visiškai minimalus, alergeno kiekis gali būti pavojingas.
Paryškinti ir pabraukti
Nesunku pastebėti ir tai, kad etiketėse visi alergenai yra ne tik įrašomi, bet dar ir paryškinami bei pabraukiami. Taip siekiama atkreipti žmonių, kurie galimai gali būti alergiški, dėmesį. Tokie reikalavimai taip pat yra įtraukti į ES reglamentą ir Lietuvos Higienos normą.
Vis dėlto, svarbu pažymėti, kad ne visi produktai, kurie gali sukelti alergiją, yra įtraukti į oficialų sąrašą. Pavyzdžiui, medus nėra nurodomas kaip privalomai žymėtinas alergenas. Tokiais atvejais, kai kurie gamintojai sudėtyje jį paryškina savo iniciatyva, kiti – ne.
Ar egzistuoja maistas „be pėdsakų“?
Didžioji dalis gamintojų tose pačiose patalpose gamina įvairius maisto produktus, dėl to yra informuojama apie galimą kryžminę taršą. Tačiau yra ir tokių gamintojų, kurie gamina tik tokius produktus, kuriuose visiškai nebūtų jokių, ar bent vieno konkretaus, alergeno.
Taigi, jei gamintojas gali užtikrinti, kad jo gamybos patalpose nėra kryžminės taršos, pavyzdžiui, nei riešutai, nei kiaušiniai ar kitokie alergenai niekuomet neliečia gamybos paviršių ar apskritai jų niekuomet nebūna gamybos patalpose – įspėjimo apie galimus pėdsakus rašyti nereikia.
Žinoma, svarbu atkreipti dėmesį, kad dažniausiai tai galioja specializuotoms gamybos linijoms, kuriose gaminami tik „švarūs“ produktai. Tačiau atsakomybė už tokio teiginio pagrįstumą yra priskiriama pačiam gamintojui.
Atsakomybė už klaidas
Jei gamintojas ar maitinimo įstaiga nepateikia informacijos apie alergenus ir dėl to vartotojas patiria žalą sveikatai, tai laikoma maisto saugos pažeidimu. Tokiais atvejais gali būti taikomos griežtos sankcijos – baudos gali siekti iki 12 tūkst. eurų, o kai kuriais atvejais gali būti taikoma ir baudžiamoji atsakomybė.
