Pavydas – jausmas, kurio neįmanoma nuslėpti, bet jis nėra vien blogas. Neuromokslininkė sako, kad šis intensyvus pojūtis gali ne tik skaudinti, bet ir saugoti santykius, skatinti rūpestį artimaisiais bei formuoti mūsų smegenis.
Pavydas keičia smegenų struktūrą
Kaip sako neuromokslininkė Laura Bojarskaitė, yra du dalykai, kurių neįmanoma nuslėpti – dantų skausmo ir pavydo. Tačiau, anot jos, šis intensyvus, dažnai nemalonus jausmas turi ir teigiamą poveikį mūsų gyvenimui.
„Kai išgirstame žodį „pavydas“, dažniausiai galvojame, kad tai blogai, prieš akis iškyla televizijos serialų siužetai kuriuose Marisol nužudo ją išdavusį Chuaną Ignasijų arba pastarasis dėl pinigų apgauna savo brolį Enrikę. Bet mokslas rodo, kad pavydas turi ir šviesiąją pusę ir tėra mūsų išlikimu besirūpinanti emocija, skirta apsaugoti santykius ir užtikrinti reprodukcinę sėkmę“, – aiškina L. Bojarskaitė.
Mokslininkė pasakoja, kad psichologo Davido Busso ir jo kolegų atlikti tyrimai parodė, jog vyrai stipriau reaguoja į seksualinę neištikimybę, o moterims skaudžiausia prarasti emocinį artumą.
„Evoliuciškai paprastai pasakius, vyrams tai pavojus „užauginti“ ne savo vaiką, o moterims – prarasti partnerio resursus ir globą. Tą palaiko ir kiti tyrimai, kurie rodo, kad moterys jaučia didesnį pavydą, kai partneris pirmenybę teikia kitam asmeniui, o vyrai tuo tarpu labiau pavydi, kai kiti rodo dėmesį jų partnerei“, – pastebi L. Bojarskaitė.
Pavydas aktyvuoja smegenų sritis, susijusias su grėsme, sužadinimu, stresu, socialiniu skausmu, taip pat atlygio sistemomis, kurios atsakingos už motyvaciją ir troškimą. Kitaip sakant, šis jausmas yra ne tik baimė prarasti, bet ir stiprus noras išlaikyti.
Anot L. Bojarskaitės, kuo labiau žmogus linkęs pavydėti, tuo didesnius struktūrinius skirtumus šiose smegenų srityse mokslininkai aptinka.
„Pavydas fiziškai keičia smegenų struktūrą. Naujausi tyrimai rodo, kad kai žmonės pradeda naujus santykius, jie paprastai tampa labiau pavydūs. Smegenys aktyviau naudoja sritį, kuri padeda suvaldyti emocijas ir yra susijusi su laimės jausmu. Kitaip tariant, šiuo laikotarpiu mums itin baisu prarasti naują ryšį, norime jį išsaugoti“, – sako mokslininkė.
Kaip pasakoja L. Bojarskaitė, 2025 m. atliktas tyrimas su moterimis, kurios buvo patyrusios neištikimybę, parodė, kad jų smegenys stipriai reaguoja į pavydą keliančias istorijas.
„Suaktyvėja ne tik emocijų zonos, bet ir sritys, susijusios su užsisukusiomis mintimis, obsesijomis. Tai paaiškina, kodėl pavydas gali virsti įkyriu galvojimu, kurio sunku atsikratyti“, – aiškina neuromokslininkė.
Pavydą ne visi jaučiame vienodai
Įdomių atradimų pateikė ir kiti atlikti tyrimai. 2022 m. Suomijos dvynių tyrimas parodė, kad pavydo polinkis yra iš dalies paveldimas, pasakoja L. Bojarskaitė.
„Tai reiškia, kad ne visi pavydą jaučiame vienodai – tam įtakos turi ir mūsų genai, ne tik gyvenimo patirtys ar santykiai“, – priduria mokslininkė.
Kaip sako L. Bojarskaitė, šiais laikais pavydas klesti kaip ant mielių, o prie to prisidėjo ne kas kita, o socialiniai tinklai. Dabar norėdami save lyginti su kitais žmonėmis net neturime išeiti iš namų, o kruopščiai sudėliotuose socialinių tinklų paskyrose kitų gyvenimas tiesiog auksu žiba, sako mokslininkė.
„Begalės tyrimų rodo parodė, kad naršymas socialiniuose tinkluose didina pavydą, mažina nuotaiką ir didina depresijos ir prastos psichinės sveikatos riziką. Tai vadinama socialiniu pavydu – kai kito sėkmė primena apie mūsų trūkumus arba sukuria iliuziją, kad jei kitam sekasi, tai man nesiseka“, – aiškina L. Bojarskaitė.
Kaip pažymi neuromokslininkė, pavydi net kūdikiai, o tyrimai parodė, kad net šešių mėnesių mažyliai susierzina, kai mama skiria dėmesį kitam vaikui arba net lėlei. Tai rodo, kad pavydas atsiranda labai anksti – jis padeda kovoti dėl dėmesio, resursų ir artumo, priduria mokslininkė.
Tad retkarčiais pavydėti yra normalu, sveika ir labai žmogiška, sako L. Bojarskaitė. Tačiau yra ir kita pusė – patologinis pavydas, dar vadinamas Otelo sindromu.
„Tai kliedesiai apie tariamą neištikimybę, kurie dažnai susiję su dopamino disbalansu. Tokių atvejų randama sergant Parkinsono liga arba vartojant tam tikrus vaistus“, – aiškina mokslininkė.
Anot jos, pavydas yra dvilypis jausmas. Jis gali ardyti santykius, kelti kančią, skatinti kontrolę. Bet tuo pačiu – jis saugo mūsų ryšius, verčia rūpintis santykiais, kovoti dėl artumo. Be pavydo mūsų santykiai būtų kitokie – gal lengvesni, bet ir mažiau stabilūs.
„Kai kitą kartą užklups pavydas – nesinervinkite. Tai ženklas, kad jums rūpi. Vietoj to, kad sukandę dantis tylėtumėt, gal geriau pasakykite: „Ei, man tu toks svarbus, kad net pavydžiu!“ Pamatysit – pavydas ne tik griauna, bet ir suartina“, – pataria L. Bojarskaitė.
Plačiau – LRT RADIJO tinklalaidės „Smegenų DNR“ įraše.
