Uzbekijos kalnuose įsikūrusiame turguje prekeivis pardavinėja kinišką šilką, parako puodus ir nefritinius drakonų su iššieptais dantimis amuletus. Pro šalį eina imamai ir budistų vienuoliai. Ore tvyro švelnus arbatų, pipirų ir muskato riešutų kvapas, o vėjelis sklaido iš plieno lydymo cechų kylančius aitrius juodus dūmus. Prieš tūkstantį metų dviejų dabartinėje Uzbekijoje esančių miestų gyventojams tokie ir panašūs potyriai buvo kasdienybė, skelbia „Deutsche Welle“.
Spalio 23 d. žurnale „Nature“ paskelbtame naujame tyrime atskleista, kad du Uzbekijos kalnuose esantys miestai – Tugunbulakas ir Tašbulakas – buvo dideli centrai, kuriuos kirto vadinamasis Šilko kelias – pagrindinis viduramžių prekybos maršrutas.
Dronu į dangų iškelta skenavimo įranga užfiksavo netikėtai didelių gyvenviečių su sargybos bokštais, tvirtovėmis, aikštėmis ir dešimčių tūkstančių žmonių namais vaizdus. Tyrėjai daro prielaidą, kad aukštai kalnuose įsikūrę miestai galėjo būti svarbesni mainams prekėmis ir žiniomis viduramžių prekybos keliuose tarp Rytų ir Vakarų, nei manyta anksčiau.
Du viduramžių miestai: Tugunbulakas ir Tašbulakas
JAV ir Uzbekijoje dirbantys mokslininkai, naudodami dronus su šviesos aptikimo ir diapazono nustatymo LiDAR (angl. Light Detection and Ranging) įranga, sudarė dviejų 1000–1400 m. datuojamų Uzbekijoje aptiktų archeologinių vietovių žemėlapius. Tai buvo du miestai – Tugunbulakas ir Tašbulakas – įsikūrę Malguzaro kalnų masyve, maždaug 2100 metrų virš jūros lygio. Urbanistiniai centrai retai būna didesniame nei 2 000 m aukštyje virš jūros lygio, tik 3 proc. planetos gyventojų gyvena tokiame ar didesniame aukštyje.
Mažesnysis miestas Tašbulakas, užimantis apie 12 hektarų plotą, yra už penkių kilometrų nuo didesnio Tugunbulako miesto, užimančio 120 hektarų plotą. Tyrimo autorių teigimu, ankstyvaisiais viduramžiais Tugunbulakas buvo vienas didžiausių miestų Centrinėje Azijoje.
„Tai galėjo būti svarbūs miestų centrai Centrinėje Azijoje, ypač tada, kai iš žemumų oazių buvo persikelta į sudėtingesnes aukštikalnių vietoves“, – sakė tyrimui vadovavęs Vašingtono universiteto Sent Luise (JAV) archeologas Michaelas Frachetti.
Anot tyrėjų, labai tikėtina, kad šie du miestai buvo svarbūs prekybos centrai ir tvirtovės, saugančios Šilko keliu keliaujančius pirklius. „Nors paprastai manoma, kad kalnai buvo natūrali kliūtis Šilko kelio prekybai ir judėjimui juo, pasirodo, juose buvo įsikūrę svarbūs sąveikos centrai. Gyvūnai, rūdos ir kiti vertingi ištekliai tikriausiai lėmė jų klestėjimą“, – pranešime spaudai teigė M. Frachetti.
LiDAR leido sudaryti archeologinius žemėlapius
Šio tyrimo metu pirmą kartą Centrinėje Azijoje buvo panaudota pažangiausia bepilotėje skraidyklėje įtvirtinta LiDAR technologija. LiDAR – tai lazerinis ieškiklis, šviesos impulsais matuojantis atstumus iki žemės, šiuo atveju iš drono. Impulsais sukuriami 3D žemėlapiai, kuriuose centimetro tikslumu vaizduojamas po įranga esantis kraštovaizdis, įskaitant pastatus ir gyvenviečių pėdsakus.
„Tai bene didžiausios raiškos archeologinių vietovių LiDAR vaizdai, kokie kada nors buvo paskelbti“, – sakė M. Frachetti.
Nuskenavus vietovę, susidarė detalūs aikščių, įtvirtinimų, kelių ir namų, formavusių kalnų bendruomenių, prekybininkų ir keliautojų gyvenimą bei ekonomiką, vaizdai. Žemėlapiai buvo analizuojami kartu su abiejuose miestuose aptiktais archeologiniais radiniais, iš kurių galima spręsti apie jų, kaip pramonės ir ekonomikos centrų Centrinėje Azijoje, svarbą.
Preliminarūs kasinėjimai Tugunbulako įtvirtinimuose rodo, kad tvirtovėje galėjo veikti gamykla, kurioje vietos metalurgai, imdami žaliavą iš gausių geležies rūdos telkinių, gamino plieną. Tyrėjų manymu, miestą supę dideli miškų masyvai leidžia spėti, jog jis galėjo būti svarbus prekybos kuru centras.
M. Frachetti tikisi, kad tokiu pat būdu, derinant paieškos darbus vietoje ir LiDAR pagalba gautus vaizdus, pavyks surinkti įrodymų apie kitas aukštumines gyvenvietes Šilko kelyje ir už jo ribų. „Mes tikrai galime pakeisti viduramžių Azijos miestų plėtros žemėlapį“, – sakė jis.
Šilko kelių svarba
Manoma, kad šie miestai buvo pastatyti apie 1000-uosius metus, Karachanidų imperijos laikais. Miestai prarado svarbą ir išnyko prieš Čingischano mongolų pajėgoms užkariaujant regioną maždaug 1220 m. „Centrinėje Azijoje veikė svarbios politinės jėgos. Sudėtingas šio tinklo branduolys taip pat buvo inovacijų varomoji jėga“, – sakė M. Frachetti.
Tašbulakas ir Tugunbulakas buvo aukštai kalnuose, atokiau nuo pagrindinių Šilko kelių sausumos maršrutų, ėjusių per žemumas netoli Samarkando. Tačiau mokslininkų teigimu, kalnų miestai buvo ne nuošalūs užkampiai, o svarbūs prekybos centrai.
Šilko keliu iš Kinijos į Artimuosius Rytus ir Europą buvo atgabentos pažangios technologijos, tokios kaip parakas, popierius ir šilkas. Prekybos keliai taip pat buvo tokių religijų kaip islamas, krikščionybė ir budizmas plitimo prielaidos, skulptūros, rankdarbių ir tapybos meno įtakos kanalai.
Tačiau kai kurie mokslininkai teigia, kad sausumos Šilko kelių svarba buvo pervertinta – iš dalies dėl to, kad jūrų keliais iš Indijos plaukę laivai galėjo gabenti daugiau prekių nei Šilko keliais riedėję vežimai, be to, susisiekimas jūra buvo greitesnis.
Neseniai pasirodžiusioje knygoje „Aukso kelias“ istorikas Williamas Dalrymple`as teigia, kad senovės Indija yra nepakankamai įvertinta kaip idėjų ir technologijų, turėjusių įtakos viso pasaulio kultūroms, centras. W. Dalrymple`as senovės Indijai priskiria pirmuosius universitetus, matematinį nulį žymintį ženklą ir kitus skaičius, paprastai vadinamus arabiškais skaitmenimis, taip pat tokius žaidimus kaip šachmatai ir teorinio mokslo idėjas.
