Šiaurės Atlanto viduryje geologai vandenyno dugne išgręžė 1268 metrų gylio skylę – tai giliausias iki šiol Žemės mantijoje padarytas gręžinys. Atlikta uolienų analizė suteikia naujų žinių apie mūsų planetos išorinių sluoksnių evoliuciją ir galbūt net gyvybės kilmę, skelbia „New Scientist“.
Žemę iš esmės sudaro keli skirtingi sluoksniai: kieta išorinė pluta, mantija bei branduolys. Iškart po pluta esanti viršutinė mantija lemia pagrindinius planetos procesus, tokius kaip žemės drebėjimai, vandens ciklas, ugnikalnių ir kalnų susidarymas.
„Iki šiol turėjome galimybę susipažinti tik su pluta ir mantijos fragmentais, – sako Johanas Lissenbergas iš Kardifo universiteto (Jungtinė Karalystė). – Tačiau yra nemažai vietų, kur jūros dugne mantija atsidengia.“
Viena iš tokių vietovių yra Atlantidos masyvu vadinamas povandeninis kalnas, esantis netoli vulkaniškai aktyvaus vidurio Atlanto kalnagūbrio. Nuolat į paviršių iškylančios ir tirpstančios mantijos dalys lemia daugelio šioje vietovėje esančių ugnikalnių formavimąsi. Tuo tarpu gilyn į mantiją besiskverbiantis jūros vanduo dėl aukštesnės temperatūros įkaista ir susidaro cheminiai junginiai, pavyzdžiui, metanas, kuris per hidrotermines angas veržiasi atgal į paviršių ir tarnauja kaip kuras mikrobinei gyvybei.
Siekdamas daugiau sužinoti apie šį dinamišką regioną J. Lissenbergas su kolegomis iš pradžių planavo specialiu laivu „JOIDES Resolution“ gręžtis 200 metrų gilyn į mantiją, t. y. giliau, nei mokslininkams iki šiol buvo pavykę.
„Tuomet pradėjome gręžti ir viskas ėjosi nuostabiai gerai, – sako tyrėjų grupės narys Andrew McCaigas iš Lidso universiteto (Jungtinė Karalystė). – (...) todėl nusprendėme nesustoti ir gręžti kaip įmanoma giliau.“ Galiausiai mokslininkams pavyko prasiskverbti 1268 metrus gilyn į mantiją.
Išanalizavę gręžinio mėginį, tyrėjai nustatė, kad, palyginti su kitais visame pasaulyje surinktais mantijos mėginiais, jame yra daug mažiau piroksenu vadinamo mineralo. Tai, anot J. Lissenbergo, rodo, kad būtent šioje mantijos dalyje praeityje vyko intensyvus lydimosi procesas, dėl kurio sumažėjo pirokseno kiekis.
Ateityje mokslininkas tikisi atkurti šį lydymosi procesą ir pabandyti suprasti, kaip tirpsta mantija ir kaip išsilydžiusios uolienos keliauja į paviršių, kur maitina vandenynų ugnikalnius.
Kai kurie mokslininkai mano, kad gyvybė Žemėje atsirado vandenyno gelmėse prie hidroterminių versmių. Taigi, nagrinėdami išilgai cilindrinio uolienos mėginio susidariusias chemines medžiagas, mikrobiologai tikisi nustatyti, kokios sąlygos galėjo lemti gyvybės atsiradimą ir kaip giliai po vandenyno dugnu jos susidarė.
„Tai labai svarbus gręžinys, nes jis taps atskaitos tašku daugelio mokslo šakų atstovams“, – sako A. McCaigas.
Tyrimas: https://www.science.org/doi/10.1126/science.adp1058
