Šią savaitę Turkiją supurtė stipriausias per pastarąjį tūkstantmetį žemės drebėjimas. Šiuo metu tebevyksta žmonių gelbėjimo darbai, sugriauti kelis šimtmečius skaičiavę istoriniai pastatai. Tai mūsų planetai būdingų vyksmų pasekmė. Kodėl vyksta žemės drebėjimai, kaip susidaro cunamiai bei uraganai?
Kada įvyks žemės drebėjimas ir koks bus jo stiprumas – neįmanoma nuspėti. Tai procesų, kurie vyksta žemės gelmėse, pasekmė. Dažniausiai – dėl litosferos tektoninių plokščių judėjimo.
„Kokio galingumo jis bus, vargu, ar galime nuspėti, bent jau su šiuolaikinėmis technologijomis. Bet mes galime nuspėti kur tas gali būti, o kaip mes tai sužinome? Pagal istorinius duomenis ir žinomą geologinę sandarą. Nes žemės drebėjimai ne bet kur būna, jie koncentruojasi ties tam tikromis vietomis“, – aiškina Vilniaus universiteto (VU) geologijos ir mineralogijos katedros profesorius dr. Andrejus Spiridonovas.
„Visa tai, ant ko mes vaikštome, yra mažytė, mažytė dalelytė viso to, kas dar yra žemės gelmėse. Ta suskaldyta mozaika iš apačios yra pakibusi ant skystos, taip vadinamos astenosferos. Skysta ji sąlyginai, dėl to, kad jos tankis yra labai didelis, bet bet kokiu atveju, tos litosferos plokštės tarsi plaukioja. Kodėl jos plaukioja? Todėl, kad mes turime vidinę šiluminę energiją, kuri vadinasi geotermine. Panašiai kaip puodas pastatytas ant ugnies užverda, lygiai taip pat ta mūsų astonasfera verda“, – tęsia geologas dr. Jonas Šečkus.
Astenosferoje apačioje įkaitusi medžiaga ima cirkuliuoti, kyla į viršų, atvėsusi leidžiasi žemyn ir taip išjudina litosferos plokštes.
„Tada mes turime įvairiausias įtampas įvairiausiomis kryptimis, o tos susidūrusios plokštės formuoja kalnynus. Kartu, kadangi plokščių yra daug, jos viena kitą veikia, mes turime įvairias įtampas, dėl kurių tie lukštai, žemės pluta pradeda skilinėti, susidaro lūžių sistemos“, – nurodo dr. J. Šečkus.
Daugiausia žemės drebėjimų būna ten, kur yra vadinamieji aktyvieji plokščių pakraščiai – kur plokštės viena nuo kitos tolsta arba susiduria. Turkija, kur šią savaitę ir įvyko žemės drebėjimas, priklauso Viduržemio jūros regionui, laikomu tektoniškai vienu sudėtingiausių.
„Kas ten vyksta? Visų pirma, susiduria dvi superdidelės mega plokštės: Eurazijos plokštė ir Afrikos plokštė. Dar prie šių mega plokščių lenda, susiduria Arabijos plokštė. Visos šios trys didžiosios plokštės savyje valgo mažesnius geologinius mikrokontinentus. Dar ten yra Adrijos plokštė, dar yra taip vadinama Anatolijos plokštė. Mes ten turime daug skirtingų jūrų ir kiekviena jūra yra atskira mikroplokštė“, – teigia dr. J. Šečkus.
Dėl plokščių gausos ir jų judėjimo Viduržemio jūros regione žemės drebėjimai kyla itin dažnai.
„Šis žemės drebėjimas yra pats galingiausias žemės drebėjimas Turkijos regione per visą rašytinę istoriją, kelis tūkstančius metų. Užtat Turkijos ir Sirijos žmonės, nes bangos paveikė ir Siriją, kadangi pats drebėjimas buvo toks galingas, kad aplamdė Lietuvos dydžio teritoriją, net kai kuriose vietose istoriniai objektai yra sunaikinti, pilys, kurios tūkstančius metų stovėjo. Nes tai vienas seniausių civilizacinių centrų visame pasaulyje, daugybė kultūrinių objektų“, – VU geologijos ir mineralogijos katedros profesorius.
Dėl žemės drebėjimų kyla ir cunamių bangos.
„Visų kontinentų ribos yra ir po vandeniu, ir dažnai tos aktyvios ribos būna po vandeniu. Ir kai įvyksta jų grūdimasis ir įtampų neatlaikymas, žemės drebėjimas, <...> kyla banga“, – pasakoja dr. J. Šečkus.
Vandenynuose, tiksliau virš jų, susidaro ir uraganai.
„Jie yra kaip atšaka didesnės struktūros. Tokia didesnė struktūra yra tropiniai ciklonai, jie skaidosi pagal stiprumą į tris kategorijas: t. y. tropinės depresijos, kai vėjo greitis yra iki 17 m/s, tuomet yra tropinės audros, kai vėjo greitis siekia 17–33 m/s, o stipriausi – tropiniai uraganai, kai vėjas pasiekia bent 33 m/s vėjo greitį ir dar stipresni“, – sako Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos vyriausioji klimatologė Viktorija Mačiulytė.
Tropikų ciklonai – žemo atmosferos slėgio sritys – susidaro virš vandenynų, kurių paviršius būna įšilęs daugiau nei 27 laipsniais Celsijaus. Jiems būdingos smarkios liūtys ir perkūnijos. Kiekvienais metais Žemėje susidaro nuo 30 iki 100 ir daugiau tropikų ciklonų. Jiems slenkant, kartais iškrinta tiek kritulių, kiek per trejus metus Lietuvoje. Ne visi, bet kai kurie jų tampa uraganais, kai vėjo greitis siekia daugiau nei 117 kilometrų per valandą.
„Susidarę jie keliauja link Vakarų, labiau yra linkę būtent dėl cirkuliacijos keliauti toje tropinėje zonoje link Vakarų ir truputėlį į Šiaurę. Bet jei jie sugeba patekti į vidutinių platumų zoną, tai jie gali pradėti keliauti ir į Rytus, link Europos. Tai būtų pagrindinė priežastis, kodėl Amerikoje jų būna dažniau“, – aiškina V. Mačiulytė
Pasiekę pakrantę, sausumą uraganai ima slopti.
Ilgą laiką tropikų ciklonams būdavo suteikiami trumpi moteriški vardai abėcėlės tvarka. Nuo 1979 m. tropikų ciklonus imta vadinti ir vyriškais vardais. Kasmet sudaromi vardų sąrašai.
