2022-aisiais Europą sekino istorinė sausra, ne tik sukėlusi nemažai rūpesčių, bet ir privertusi atidžiau pažiūrėti į turimas vandens atsargas, kurios, pasirodo, nebe tokios ir gausios. Mokslininkų surinkti palydoviniai duomenys rodo, jog jau kelis dešimtmečius žemyne nuosekliai mažėja gėlo vandens, kai kurie situaciją pradėjo vadinti krize. Lietuvoje su stygiumi dar nesusiduriame, tačiau gali būti, kad tapsime vieni iš nedaugelio gėlo vandens eksportuotojų Europoje.
Praėjusiais metais sausrai išdžiovinus upes ir vandens telkinius visoje Europoje, iš gelmių išplaukė niūrūs praeities perspėjimai. „Wenn du mich siehst, dann weine“, – taip buvo užrašyta ant vadinamojo „bado akmens“ ant Elbės upės kranto Čekijoje: „Jei mane matai, verk.“
Kad ir kaip blogai atrodytų žemės paviršius su visais išdžiūvusiais vandens telkiniais, dar prasčiau atrodo palydoviniai duomenys, rodantys, kad mums nematomi vandens šaltiniai senka šiurpinančiais kiekiais. Paskaičiuota, kad per metus Europa praranda 84 gigatonas vandens. Gigatona – milijardas tonų, tokio masto beveik neįmanoma suvokti. Tačiau būtent taip veikia klimato kaita ir kiti procesai, kuriuos paskatina patys žmonės.
Ateityje problema tik didės
Vilniaus universiteto (VU) hidrologas doc. Gintaras Valiuškevičius LRT.lt portalui teigė, kad visi duomenys rodo, jog pasaulis iš tiesų susiduria su gėlo vandens krize. Net ir daugelis Europos Sąjungos (ES) šalių, taip pat ir mūsų kaimynai, gėrimui ir buitiniam vartojimui skirtą vandenį ima nemenka dalimi iš paviršinių šaltinių: upių, ežerų, tvenkinių. Tokiam vandeniui paprastai reikia papildomo valymo.
Taip pat skaitykite
„Šalių, kurios yra labiau į pietus, paviršinio vandens atsargos sezoniškai linkusios gana smarkiai svyruoti, todėl jose nuosekio metu, ypač vasarą, susiduriama su gėlo vandens trūkumu. Lietuvoje tą problemą taip aštriai vargu ar jausime, nes pas mus viskas šiek tiek kitaip organizuota, mes esame tarp šalių, kurios visą vandenį, reikalingą vandentiekio sistemoms, gauname iš arterinių giluminių gręžinių.
Galima sakyti, kad mus ta krizė aplenks. Bet pasaulis yra globalus, tai galbūt pajusime netiesiogiai, pavyzdžiui, ateityje pradėsime prekiauti vandeniu“, – dėstė G. Valiuškevičius.
Vis dėlto, Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos Vandens inžinerijos katedros docentė dr. Midona Dapkienė įvardijo, kad vandens krize tikrai galima įvardinti vadinamąją „nulinę dieną“ (angl. day zero) – situaciją, kurioje atsidūrę šalies gyventojai praktiškai neturėtų geriamojo vandens.
„2018 m. pradžioje Pietų Afrikos Respublikos sostinė Keiptaunas buvo ant vandens krizės slenksčio, kai galėjo išsipildyti „nulinės dienos“ scenarijus. Dėl trejus metus trukusios sausros ir labai mažo kritulių kiekio regione atsirado beprecedentis vandens trūkumas, todėl buvo labai stipriai sugriežtinti vandens vartojimo reikalavimai. Įvesta vandens suvartojimo norma vienam žmogui – iki 50 litrų per parą, nesilaikant šio apribojimo ir tokiai padėčiai užsitęsus, ji būtų buvusi sumažinta iki 25 litrų per parą.
Keiptauno vandens krizė nėra vienintelis atvejis, kai miesto gyventojai gali likti be vandens. Apie šešiolikoje pasaulio valstybių patiriamas ypatingai didelis vandens trūkumas, sukeliamas sausrų, vandens taršos ir kitų priežasčių. Su gėlo vandens krize jau susiduria ar susidurs ateityje didieji miestai, tokie kaip San Paulas, Pekinas, Kairas, Stambulas, Tokijas, Maskva. Prognozuojama, kad Londonas jau 2025 metais turės vandens tiekimo problemų, o 2040 metais susidurs su rimtu geriamojo vandens stygiumi“, – LRT.lt portalui pasakojo M. Dapkienė.
Jos teigimu, Europa, be abejonės, taip pat susiduria su gėlo vandens trūkumu, o ateityje ši problema tik didės. Mokslininkų atliktos palydovų duomenų analizės rezultatai parodė nuolatinį metinį požeminio vandens atsargų vandeninguose sluoksniuose mažėjimą Senajame žemyne. Jis vyksta daug greičiau, nei buvo prognozuota praėjusiame dešimtmetyje, išskyrus Skandinavijos šalis, kuriose situacija yra geresnė nei likusioje Europoje.
Dažnesnės sausros, išsibalansavusios klimato sistemos
Pasak G. Valiuškevičiaus, gėlo vandens mažėjimas susijęs su klimato šilimu – bendra oro temperatūra kasmet vis didėja, o globaliu mastu tai reiškia, kad daugiau vandens išgaruoja. Ne visas išgaravęs vanduo grįžta atgal tuo pačiu pavidalu, dalis jo užsilieka atmosferoje, dalis gali nutekėti visai kitur, nei mes norime.
Vis dėlto, hidrologas atkreipė dėmesį, kad, be klimato šilimo, yra ir kitų procesų, dėl kurių išsibalansavo ir klimato, ir hidrologinio režimo sezoniškumas. Anksčiau pagal visus požymius žinojome, kada yra žiema, o kada vasara, o dabar atsirado tam tikras disbalansas, be to, padaugėjo ekstremalių reiškinių.
„Turime vis daugiau arba labai staigių atšalimų, arba karščio bangų. Lygiai taip pat su vandeniu. Gali būti taip, kad visai netikėtai, ne tuo laiku, kai mes to lauktume, kils kažkoks trumpas potvynis, tada jis praeis ir paskui prasidės sausra, kuri tęsis 2–3 mėnesius.
Pavyzdžiui, Lietuvoje apie hidrologines sausras prieš 10 metų net nešnekėjome, o dabar jau esame pasitvirtinę net oficialius kriterijus, Lietuvos hidrometeorologijos tarnyba yra nustačiusi, kada reikėtų skelbti hidrologinę sausrą – pavyzdžiui, upėse pradeda trūkti vandens ir jo nederėtų naudoti, nes jo nebeužteks ekosistemai“, – aiškino G. Valiuškevičius.
M. Dapkienė įvardijo, jog yra dvi svarbiausios gėlo vandens mažėjimo priežastys. Viena jų, kaip ir buvo minėta, yra klimato kaita – dėl lietaus stygiaus ir aukštos oro temperatūros džiūsta paviršinio vandens telkiniai, stebimas vandens horizonto žemėjimas požeminiuose vandeninguose sluoksniuose.
„2022 m. vasarą didžiąją dalį Europos – Prancūziją, Ispaniją, Portugaliją, taip pat Angliją – buvo apėmusi sausra, smarkiai nukentėjo šių šalių žemės ūkis, daugelyje paveiktų regionų buvo taikyti vandens vartojimo suvaržymai, net mūsų kaimynė Lenkija prašė gyventojų taupyti vandenį.
Dėl klimato kaitos dažnėjančių sausrų vandenį, reikalingą žemės ūkiui, pramonei, tenka siurbti iš vis gilesnių žemės sluoksnių, mažai papildomi vandeningieji sluoksniai negali greitai atsikurti.
Kaip rodo Europos Komisijos ataskaita, gruntinio vandens mažėjimas dėl laukų drėkinimo, pramonės ir miestų plėtros didina vandens trūkumo pavojų. Pastaruoju metu apie 11 proc. ES gyventojų ir 17 proc. teritorijos nukenčia dėl vandens stygiaus, o vasarą dėl to nuostolių patiria daugiau nei pusė Viduržemio jūros regiono gyventojų“, – portalui LRT.lt pasakojo mokslininkė.
Daugiau gyventojų – didesnis vandens poreikis
Pasak VDU docentės, antroji priežastis, dėl kurios mažėja gėlo vandens – augantis Europos gyventojų skaičius, žmonių pragyvenimo lygis ir didėjantys jų poreikiai.
M. Dapkienė pastebėjo, kad nors po dešimtmečius trukusio augimo per pastaruosius dvejus metus ES gyventojų sumažėjo dėl COVID-19, 17-oje šalių užfiksuotas jų augimas. Devyniose iš jų – Belgijoje, Danijoje, Airijoje, Prancūzijoje, Kipre, Liuksemburge, Maltoje, Nyderlanduose ir Švedijoje – teigiamas tiek natūralusis gyventojų prieaugis, tiek migracijos indeksas. O tai turi įtakos, ypač Pietų Europos šalių, vandens ištekliams.
„Tikriausiai visi esame girdėję apie produkto vandens pėdsaką, t. y. gėlo vandens, sunaudojamo tą produktą gaminant ir vartojant, visumą, taip pat asmeninį arba individualų vandens pėdsaką (kiekvieno mūsų visų sunaudotų prekių ir paslaugų vandens pėdsakų sumą).
Juokaujama, kad daug kavos geriančio ir mėsą valgančio asmens vandens pėdsakas yra daug didesnis negu vegetaro, geriančio vandenį iš čiaupo. Iš tiesų, vandens, suvartojamo įvairiems produktams pagaminti, kiekis stulbina: vienos šokolado plytelės vandens pėdsakas yra 1720 litrų vandens, vieno mėsainio – 2393 litrai, vienerių džinsų – 9982 litrai. Ispanijos vartotojo asmeninis vandens pėdsakas yra apie 6700 litrų per parą, Lenkijos vartotojo – 3830 litrų per parą“, – duomenimis dalinosi mokslininkė.
Lietuva – viena iš išskirtinių pasaulio vietų
M. Dapkienė nuramino, kad Lietuva yra viena iš nedaugelio pasaulio šalių, turinčių gausius gėlo požeminio vandens išteklius. Jie sudaro 3,72 mln. m3/parą. Pramonei, žemės ūkiui, ūkio-buities ir kitoms reikmėms vandens paimama apie 400 tūkst. m3/parą.
„Vandens išteklių kaupimuisi Lietuvoje palankios ir klimatinės, ir geologinės sąlygos, šalis nepatenka į rizikos zoną, tačiau dėl klimato kaitos poveikio sukeltos aukštos oro temperatūros vasaros metu gali būti apribotas kokybiško vandens pasiekiamumas. 2018 m. vasarą sausros metu kai kuriuose regionuose dėl išaugusio vandens suvartojimo buvo atsiradusios vandens tiekimo problemos. Taip pat prisimename, kad 2020 m. vasarą Lietuvoje buvo nacionaliniu mastu paskelbta hidrologinė sausra“, – teigė docentė.
Ji atkreipė dėmesį, kad sausuoju metų laiku dėl sumažėjusio kritulių kiekio ir išgaravimo intensyvumo pažemėja arčiausiai žemės paviršiaus esančio gruntinio vandens lygis, todėl nusenka šuliniai, tačiau drėgnuoju laikotarpiu jie vėl prisipildo.
Anot M. Dapkienės, nors per ilgesnį laikotarpį vandens balansas išsilygina, požeminio vandens ištekliai atsinaujina, klimato kaitos sukeltos sausros turi poveikį vandens išteklių atsikūrimui. Taip pat iškyla kita svarbi problema – dėl vandens naudojimo įvairiose ūkio srityse galima vandens telkinių tarša, kuri turi įtakos paviršinio ir požeminio vandens išteklių kokybei.
Mokslininkė taip pat mano, kad nereikėtų atmesti prielaidos, jog kažkada savo vandenį galėtume eksportuoti kitoms šalims.
„Lietuva ir Danija yra bene vienintelės šalys ES, kur gyventojams centralizuotai tiekiamas požeminis geriamasis vanduo. Mūsų šalyje požeminio vandens yra kelis kartus daugiau, negu sunaudojama, ir jis yra geros kokybės. Senojo kontinento šalyse, ypač pietinėse, pastaruoju metu dėl jaučiamo vandens stygiaus stengiamasi racionaliai naudoti gėlą vandenį, įgyvendinamos įvairios vandens taupymo priemonės.
Neatmestina, kad ateityje būtų galima eksportuoti mūsų geriamąjį vandenį į kitas šalis, tik reikėtų išspręsti logistikos problemas, jei norėtume tiekti didelius jo kiekius. Kitą vertus, reikia turėti atsargą, pastarųjų metų sausringomis vasaromis, išdžiūvus paviršinio vandens telkiniams, šuliniams, iškilo sunkumų žemės ūkiui ir gyventojams“, – aiškino M. Dapkienė.
Europoje vanduo turėtų brangti
Pradedant stipriai trūkti gėlo vandens, anot VU hidrologo G. Valiuškevičiaus, pirmiausia jis turėtų brangti. Jis pabrėžė, kad Lietuvai kol kas tai negresia, tačiau daugelyje Europos valstybių vandens kaina išties turėtų pakilti.
„Spėčiau, kad pirmas žingsnis bus vandenį branginti ir taip mėginti sureguliuoti vartojimą, nes kol kažkoks daiktas gana pigus, jo per daug netaupo ir nevertina. Lietuvoje tą matėme, kai visa vandentiekininkų sistema perėjo nuo sovietinės tiekimo grandinės prie rinkos ekonomikos, sustatė vandens skaitiklius kiekviename prie centralizuoto vandentiekio prijungtame bute, – vandens suvartojimas tarp 1992 ir 1997 metų labai sumažėjo.
Kita vertus, galimi ir kažkokie laikini ribojimai. Nemanau, kad kažkas drastiškai sakys, jog negalima suvartoti daugiau nei tiek ir tiek kubų, bet galbūt tam tikrais sezonais kokioje nors Ispanijoje uždraus laistyti pieveles ir pan. Ir dabar tokių kalbų pasigirsta“, – sakė hidrologas.
Nenutiks taip, kad rytoj atsikelsime ir visoje Europoje kritiškai trūks vandens. Tai – dešimtmečių klausimas, tačiau tokie reiškiniai vyksta iš lėto, todėl pastebėti yra gana sunku. Vandens trūkumas taip pat nėra pastovus, vienus metus jo gali trūkti, o tuomet kelerius metus viskas vėl atrodo gerai.
„Jeigu stebi ilgalaikes tendencijas, stebi 20–30 metų laikotarpį, nesunku pastebėti, kad ekstremalių situacijų, kai susiduriama su vandens stygiumi, vis dažnėja, ypač Pietų Europoje, kur dažniau pastebimos sausros. Ten ir su gėlo vandens trūkumu buitiniu lygmeniu kyla bėdų“, – teigė G. Valiuškevičius.
M. Dapkienės nuomone, ar Europoje vanduo galėtų tapti prabangos preke, priklausys ne tik nuo įvairių valstybių sprendimų, bet ir nuo pačių gyventojų elgsenos.
„Jei ir toliau šalių ūkyje bus vykdoma įprastinė veikla (angl. „business as usual“), niekas nepasikeis. Reikia kuo plačiau diegti vandens išteklius taupančias technologijas žemės ūkyje, pramonėje, kitose srityse. Taip pat labai svarbu, kad pasikeistų pačių žmonių supratimas apie vandenį.
Būtina taupyti vandenį visose mūsų buities srityse: eliminuoti nefunkcionalų vandens naudojimą ar gerinti jo naudojimo įpročius (neleisti vandens valantis dantis, nepildyti pilnų vonių, maudytis duše, nenaudoti skalbimo mašinų ar indaplovių nepilnu apkrovimu); įsigyti vandenį taupančią įrangą, prižiūrėti santechniką ir prietaisus, kad nebūtų kapsinčių čiaupų ar bėgančio vandens klozetuose; naudoti įvarioms reikmėms lietaus vandenį ir t.t.“, – tikino mokslininkė.
Nuotekas reikia naudoti pakartotinai
Vandeniui valyti sukurta nemažai įvairių technologijų, todėl atrodytų, kad ši problema ne tokia ir didelė, juk išeitį turime. Argi negalime išvalyti jau panaudoto vandens, pasiimti jo iš jūros ir paversti geriamuoju? Hidrologo teigimu, tai išties yra sprendimas, viskas priklauso nuo kainos.
„Technologijų yra, taip jau daroma kai kuriose šalyse, pavyzdžiui, Jungtiniai Arabų Emyratai (JAE), Saudo Arabija, Izraelis naudoja ir gėlinimo sistemas jūros vandeniui, uždaro ciklo technologijas vis dažniau taiko, kai vieną kartą panaudotą vandenį stengiamasi išvalyti iki tokio lygio, kad galėtum jeigu ne gerti, tai bent kažkur kitur panaudoti.
Bet reikia pripažinti, kad jos yra vis dėlto brangios. Jeigu kalbame apie JAE, tuomet taip, jiems labai trūksta gėlo vandens, todėl beveik apsimoka ir dabar kažką panašaus daryti. Tačiau Europoje kol kas daugelis turbūt mano, kad gali ir kitaip išspręsti tas problemas, galbūt vanduo ateityje bus visai populiari prekė ir tada Lietuva, ko gero, taptų vienu iš kraštų, iš kurio galėtų vanduo būti eksportuojamas. Nežinau, ar būtų taip, kad vanduo tekėtų vamzdynais per visą Europą kaip kokios dujos, čia labiau futuristinės idėjos, nors kartais ir tokių pasigirsta. Vis dėlto, svarbiausias yra kainos klausimas – ką labiausiai apsimokės, tą ir darys“, – su LRT.lt įžvalgomis dalinosi G. Valiuškevičius.
Anot M. Dapkienės, didelis gėlo vandens kiekis prarandamas, kai panaudojus jį įvairiose ūkio srityse ar gyventojų reikmėms, vanduo yra užteršiamas. Viena iš svarbiausių priemonių gėlo vandens ištekliams taupyti – pakartotinis nuotekų panaudojimas.
Ji pastebėjo, kad ES nurodyta, jog pakartotinio vandens panaudojimo potencialas iki 2025 metų sudarys apie 6,6 mlrd. m3 per metus, o šiuo metu iš naujo panaudojama tik 1,1 mlrd. m3 vandens.
Daugiausia vandens sunaudojama žemės ūkyje, todėl išvalytomis iki leistinų taršos normų nuotekomis tikslinga drėkinti įvairias žemės ūkio kultūras, ganyklas. 2020 m. ES buvo nustatyti saugos reikalavimai pakartotiniam nuotekų naudojimui žemės ūkio laukams drėkinti. Be abejonės, svarbu taikyti ir pažangius drėkinimo metodus, sakė mokslininkė.
„Siekiant nuotekas panaudoti pakartotinai, taikomos įvairios valymo technologijos ir jų kombinacijos bei įrenginiai – nuo įprastinių veikliojo dumblo iki modernių membraninių bioreaktorių. Nemažą išvalytų miestų komunalinių nuotekų naudojimo patirtį turi Italija, taip pat Ispanija. Laistomi pašarinių augalų, alyvuogių laukai, vaismedžiai, parkai, golfo aikštynai.
Išsaugoti geriamojo vandens išteklius gali padėti ir vadinamoji „zero water“ technologija, kuri leidžia gamyboje naudoti tik iš žaliavų išgautą ir perdirbtą vandenį. Maisto produktų ir gėrimų gamintoja „Nestlé“ pirmoji pasaulyje savo gamyklose įdiegė šią technologiją. Vien tik pieno perdirbimo gamykloje Modesto mieste, Kalifornijoje (JAV), „zero water“ technologija per metus leidžia sutaupyti daugiau nei 250 mln. litrų gėlo vandens“, – pasakojo M. Dapkienė.
Nors Lietuva yra drėgmės pertekliaus zonoje, pastaraisiais metais ir ji kenčia nuo dažnėjančių ir ilgėjančių sausrų, todėl pašnekovė sakė, jog Lietuvai tinkamas vandens taupymas yra inovatyvių melioracijos sistemų diegimas.
Kaip ji aiškino, įprastas drenažas pertvarkomas į reguliuojamo nuotėkio drenažo sistemas. Šiose sistemose reguliuojamas dirvožemio drėgmės režimas, nustatomas gruntinio vandens lygis pagal augalų poreikius. Tokiu būdu pasiekiamas dvigubas efektas – sulaikant drenažo nuotėkį taupomos dirvožemio vandens atsargos ir mažinamas maistingųjų medžiagų išplovimas su drenažo vandeniu.
„Šiuolaikinių technologijų taikymas, be abejonės, gali padėti išvengti vandens krizės, tačiau labai svarbus yra visuomenės švietimas. Turi augti žmonių sąmoningumas, jie turi suvokti, kad vanduo yra vertybė, kurią reikia tausoti ir saugoti nuo taršos“, – pabrėžė VDU docentė M. Dapkienė.
