Maždaug prieš 252 milijonus metų pasaulis išgyveno audringą spartaus visuotinio atšilimo laikotarpį. Norėdami suprasti, kas jį sukėlė, mokslininkai atkreipė dėmesį į vieną konkretų įvykį, kai ugnikalnio išsiveržimas dabartinio Sibiro teritorijoje į atmosferą išmetė milžiniškus šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekius. Tačiau esama įrodymų, kad klimatas keitėsi dar prieš tai, rašoma „The Conversation“.
Jūros paviršiaus temperatūra per šimtus tūkstančių metų iki ugnikalnio išsiveržimo Sibire padidėjo daugiau nei 6-8 Celsijaus laipsniais. Po jo temperatūra vėl pakilo tiek, kad galiausiai išnyko 85-95 proc. visų gyvų rūšių.
Sibire įvykęs išsiveržimas akivaizdžiai paliko pėdsaką planetoje, tačiau ekspertams vis dar neaišku, kas sukėlė pirminį atšilimą prieš jį.
Mokslininkų tyrimas atskleidė, kad didelį vaidmenį suvaidino senovės Australijos ugnikalniai. Prieš įvykį Sibire katastrofiški išsiveržimai Naujojo Pietų Velso šiaurėje išmetė vulkaninių pelenų visoje rytinėje pakrantėje.
Šie išsiveržimai buvo tokie dideli, kad pradėjo didžiausią pasaulyje klimato katastrofą, kurios įrodymai dabar paslėpti giliai Australijos nuosėdų krūvose.
Žurnale „Nature“ paskelbtame tyrime tvirtinama, kad prieš 256-252 mln. metų rytinę Australiją drebino pasikartojantys „superišsiveržimai“.
Superišsiveržimai skiriasi nuo pasyvesnio įvykio Sibire. Šie katastrofiški sprogimai išmetė milžiniškus kiekius pelenų ir dujų aukštai į atmosferą.
Šiandien tai liudija šviesios spalvos vulkaninių pelenų sluoksniai nuosėdinėse uolienose. Šių sluoksnių yra didžiulėse Naujojo Pietų Velso ir Kvinslendo teritorijose nuo Sidnėjaus iki netoli Taunsvilio.
Nors erozija pašalino didžiąją dalį įrodymų, dabar nekaltai atrodančios uolienos yra šių siaubingų išsiveržimų liudijimas. Susidariusių pelenų storis ir paplitimas atitinka didžiausius žinomus ugnikalnių išsiveržimus.
Per 4 mln. metų iš šiaurinių Naujojo Pietų Velso ugnikalnių išsiveržė mažiausiai 150 tūkst. kubinių kilometrų medžiagos. Dėl to jie panašūs į Yellowstone'o (JAV) ir Taupo (Naujoji Zelandija) supervulkanus.
Palyginimui: 79 m. po Kristaus išsiveržus Vezuvijaus kalnui, kuris sunaikino Italijos miestą Pompėją, išsiveržė vos 3-4 kubiniai kilometrai uolienų ir pelenų. O 1980 m. įvykęs mirtinas Sent Heleno kalno išsiveržimas sudarė apie 1 kubinį kilometrą.
Australijos išsiveržimai ne kartą būtų padengę visą rytinę pakrantę pelenais – kai kur jų storis siekė metrus. O didžiulis šiltnamio efektą sukeliančių dujų išsiveržimas būtų sukėlęs pasaulinę klimato kaitą.
Šiandien rytų Australijoje esantys anglių telkiniai rodo, kad senoviniai miškai dengė didžiąją šios žemės dalį. Tačiau po superišsiveržimų šie miškai staiga sunyko dėl krūmynų gaisrų, kilusių maždaug prieš 500 tūkst.-252,5-253 mln. metų.
Paprastai augalinė medžiaga kaupėsi pelkėse, o vėliau buvo palaidota po nuosėdomis. Tuo metu susidarė šiluma ir slėgis, kurie leido augalinę medžiagą paversti anglimi.
Nelikus miškų, nebuvo kur kauptis augalinėms medžiagoms. Ekosistema žlugo ir dauguma gyvūnų išnyko.
Vėlesni išsiveržimai Sibire tik padidino Australijos supervulkanų pradėtą niokojimą.
