Kiekvienas investuotojas Silicio slėnyje, vertindamas startuolį, diagramoje nori matyti ledo ritulio lazdos formos liniją, rodančią eksponentinį augimą. Tačiau nedaugelis norėtų analogišką liniją išvysti žmonijos išnykimą prognozuojančioje diagramoje, rašoma Stanfordo universiteto tinklalapyje.
Medicinos mokslų daktaras, epidemiologas ir Stanfordo pasaulinės sveikatos inovacijų centro tyrimų direktorius Steve`as Luby ledo ritulio lazdas mato diagramoje po diagramos, kuriose analizuojami įvairūs paties žmogaus nulemti žmonijos išnykimo scenarijai. Kol kas nieko džiuginančio, tačiau skaitykite toliau – S. Luby nusiteikęs optimistiškai ir tiki, kad žmonių visuomenė ir toliau klestės.
Centro organizuojamame Planetos sveikatos paskaitų cikle S. Luby skaitė pranešimą tema „Ar mūsų bendros pastangos gali užkirsti kelią neišvengiamam žmonių išnykimui?“
Jo pabaigoje, S. Luby nedvejodamas reziumuoja – taip, gali. Tačiau jei nieko nedarysime, ateitis atrodo gana niūriai. Iki 2100 m., iki kurių liko vos 81 metai, jis mato tris galimus scenarijus: visiškas žmonių išnykimas, civilizacijos žlugimas ir riboto skaičiaus žmonių išlikimas arba klestinti žmonių visuomenė. Pirmieji du scenarijai gali susiklostyti dėl gyventojų skaičiaus augimo ir nepaliaujamo mūsų planetos naikinimo.
Pasaulio gyventojų skaičius didžiąją žmonijos istorijos dalį augo pakankamai tolygiai, tiesia linija, o tada, prasidėjus pramonės revoliucijai, ši linija tampa praktiškai vertikali, kaip ledo ritulio lazda, nes gyventojų skaičius tiesiog akyse sprogsta. Ta pati forma atspindi technologijų ir naujovių augimą – tūkstančius metų kreivė buvo plokščia, o tada staiga atsirado bakterijų teorija, telefonai, lėktuvai ir internetas – visa tai vos per kelis šimtmečius.
Liūdna, tačiau diagrama, vaizduojanti kenksmingą mūsų veiklos poveikį aplinkai, taip pat turėtų tokią pačią formą, vedančią link susinaikinimo.
„Be klestinčios biosferos žmonija neturi ateities“, – sakė S. Luby.
Kas dar kelia grėsmę žmonijos ateičiai? Mūsų neseniai įgyti gebėjimai sunaikinti vienas kitą branduoliniais ginklais ir mirtina sintetine biologija. Pavyzdžiui, genų redagavimo technologija CRISPR gali būti panaudota geriems tikslams, ligų naikinimui, bet gali būti pritaikyta ir piktiems kėslams, pavyzdžiui, genetiškai modifikuojant paukščių gripą, kad jis būtų perduodamas oro lašiniu būdu. Tuo labiau, kad, kaip sako S. Luby, „sociopatų netrūksta“.
Galimų pavojų tyko ir dirbtinio intelekto plėtros srityje. Anot S. Luby, visai nereikia, kad dirbtis intelektas virstų blogiu, užtenka, kad jis taptų pakankamai kompetentingu ir imtų kelti grėsmę žmonijos ateičiai. Pavyzdžiui, žmogaus išlikimui abejingą mašiną būtų galima užprogramuoti sukurti kuo daugiau sąvaržėlių. O ji gali nuspręsti visą biomasę paversti sąvaržėlėmis, sakė jis.
Jo teigimu, norėdami atsilaikyti prieš visus šiuos pavojus ir išgyventi, turime tapti daugiau nei kompetentingi, peržengti savo pačių šališkumą. Trumpalaikis mąstymas, nerealus optimizmas ir panacėjos paieškos neužtikrins klestinčios ateities.
S. Luby nuomone, universitetai gali atlikti svarbų vaidmenį mus apsaugant. Vyriausybės dažniausiai būna pernelyg trumparegiškos, nevyriausybinės organizacijos paprastai turi ribotus išteklius, o korporacijos nėra skatinamos saugoti žmoniją. Tačiau universitetai, pasižymintys įvairiomis kompetencijos sritimis ir vykdantys tarpdisciplininius tyrimus, gali šiam tikslui būti tinkamiausia terpė. Universitetuose taip pat yra daug jaunų žmonių, turinčių naujų idėjų, ir profesorių, tokių kaip S. Luby, kurių darbas – spręsti problemas.
„Manau, kad žmonijai viskas bus gerai, – sakė S. Luby. – Aš tik noriu pasinaudoti proga ir padėti apsaugoti žmonijos ateitį.“
