Milijonus amerikiečių kankina lėtiniai skausmai. Nors kartais skausmas turi aiškią priežastį – pavyzdžiui, artrito pažeistą sąnarį ar trūkusią sausgyslę – dažnai žmonės jaučia skausmą be jokių akivaizdžių pažeidimo požymių. Tai gali kelti nemažai problemų, nes tokie pacientai neretai susiduria su skausmo stigmatizavimu arba nuvertinimu, kuomet aplinkiniai yra linkę manyti, kad jų skausmas įsivaizduojamas, rašoma Harvardo universiteto tinklaraštyje.
Pažymėtina, kad pastaraisiais metais skausmo tyrimai atskleidė nemažai informacijos apie pagrindines fiziologines lėtinio skausmo priežastis. Ji ypač aktuali lėtinių skausmų kamuojamiems pacientams, kadangi rodo, jog daugeliu atvejų jų skausmas nėra įsivaizduojamas – jį sukelia nervų sistemos įjautrinimas dėl fizinių pokyčių neuronuose – nervų sistemą sudarančiose ir pagrindinį vaidmenį jutimuose atliekančiose ląstelėse. Kai neuronai, atsakingi už skausmo jutimą, yra pernelyg įjautrinami, jie ima justi skausmą situacijose, kuriose anksčiau tokių pojūčių nebuvo. Todėl gydymas, orientuotas į neuronų nujautrinimą, galėtų padėti sumažinti skausmą tokiems pacientams.
Nervų sistemos ir neuronų biologijos apžvalga
Nervų sistemą plačiąja prasme galima suskirstyti į dvi dalis: centrinę nervų sistemą, kurią sudaro galvos ir nugaros smegenys, ir periferinę nervų sistemą, kurią sudaro visi neuronai, esantys už galvos ir nugaros smegenų. Periferinės nervų sistemos neuronai tarpininkauja, palaikant ryšį tarp centrinės nervų sistemos ir žmogaus galūnių bei organų. Dėl specifinės jonais vadinamų įkrautų molekulių, esančių tiek neurono viduje, tiek išorėje, pusiausvyros, ramybės būsenoje esantys neuronai būna įelektrinti. Ląstelės membrana vadinama struktūra gaubia neuroną ir neleidžia jonams laisvai ją kirsti – tai padeda išlaikyti neuronų krūvį, dar vadinamą membranos potencialu.
Neuroną sudaro trys pagrindiniai komponentai: ląstelės kūnas, dendritai ir aksonai. Signalus iš kitų neuronų neuronai gauna per specialius receptorius, esančius ant dendritų, o neuromediatoriais vadinamas signalines molekules išskiria iš savo aksonų galų (aksonų terminalų). Receptoriai yra viena iš specialių kanalų, kurie paprastai yra uždari, kad jonai negalėtų per juos pratekėti, sudedamųjų dalių. Kai neuromediatorius prisijungia prie receptoriaus, pasikeičia receptoriaus forma, todėl kanalo vartai atsidaro ir jonai gali pro juos pratekėti – tokiu būdu pasikeičia neurono elektrinė būsena. Toks elektrinės būsenos pokytis, vadinamasis veikimo potencialas, vėliau gali paskatinti tolesnį neuromediatorių išsiskyrimą. Ką tik išsiskyrę neuromediatoriai prisijungia prie kaimyninio neurono receptorių, kad perduotų signalą. Dauguma neuronų aksonų suskyla į daugybę atšakų, kurios leidžia vienam neuronui per savo aksoną susijungti su tūkstančiais kitų neuronų dendritų.
Periferinių neuronų ląstelių kūnai yra smegenyse arba stubure. Iš šių neuronų išsikišusios aksono skaidulos gali valdyti jutimo funkcijas. Sensorinės neuronų skaidulos perduoda informaciją apie išorinius dirgiklius (pavyzdžiui, slėgį, temperatūrą ar įvairias chemines medžiagas) į centrinę nervų sistemą per neuromediatorių perduodamus signalus. Šiuos išorinius dirgiklius aptinka specializuoti jutimo skaidulų receptoriai, būdingi konkrečiam dirgiklio tipui.
Lėtinio skausmo neurobiologija
Jutimo skaidulos, signalizuojančios apie kenksmingą ar skausmingą dirgiklį, yra vadinamos nociceptoriais. Skausmingi dirgikliai gali būti mechaniniai (išorinė jėga), terminiai (pavyzdžiui, aukšta temperatūra) arba cheminiai (pavyzdžiui, vasabi). Nociceptoriai pasižymi aukštu aktyvacijos slenksčiu – tai reiškia, kad norint aktyvuoti receptorių iki tokio lygio, kad atsirastų veikimo potencialas, reikalingas stiprus dirgiklis. Esant ūmiam, nelėtiniam skausmui, tam tikras dirgiklis suaktyvina nociceptorių, todėl jaučiamas skausmas. Pašalinus dirgiklį, skausmas nurimsta.
Deja, kartais skausmas tampa lėtinis. Tokiais atvejais žmogus gali jausti stiprų skausmą, reaguodamas į dirgiklį, kuris anksčiau sukeldavo tik nedidelį diskomfortą, arba reaguodamas, kai jokio dirgiklio apskritai nėra. Padidėjusio jautrumo biologinis pagrindas yra fiziologiniai pokyčiai, sukeliami neuronuose, reaguojant į ilgalaikį skausmingą signalą.
Kai kuriais atvejais šie pokyčiai atsiranda pačiuose nociceptoriuose. Kai įvyksta audinių pažeidimas – pavyzdžiui, veikiama per didelės mechaninės jėgos plyšta sausgyslė – reaguojant į dirgiklį, suaktyvinami nociceptoriai, kurie praneša centrinei nervų sistemai, kad kažkas negerai. Tuo pačiu metu pažeistas audinys ir nociceptoriai išskiria uždegiminius signalus, kurie suaktyvina imunines ląsteles. Šie uždegiminiai signalai yra labai svarbūs, nes skatina pažeisto audinio gijimą. Tačiau jie taip pat jungiasi prie nociceptorių receptorių ir pačiuose nociceptoriuose sukelia įvairius pokyčius, dėl kurių jie tampa jautresni išoriniams signalams. Vienas iš pavyzdžių galėtų būti membranos potencialo pokyčio, reikalingo veikimo potencialui sukelti, sumažinimas, dėl kurio neuronai tampa lengviau stimuliuojami. Pavyzdžiui, nociceptoriaus šilumos slenkstis gali būti sumažintas iki kūno temperatūros, todėl nociceptorius ima siųsti skausmo signalus, reaguodamas į normalią kūno temperatūrą. Tokiu atveju skausmo pojūtis iš to nociceptoriaus būtų perduodamas visą laiką, ne tik reaguojant į aukštesnę temperatūrą, kuri normaliomis aplinkybėmis jį turėtų stimuliuoti.
Centrinės nervų sistemos pokyčiai taip pat gali sukelti lėtinį skausmą – šis reiškinys vadinamas centriniu jautrinimu. Centrinio jautrinimo metu centrinės nervų sistemos neuronai, dėl pokyčių juose pačiuose, pradeda generuoti veikimo potencialą net ir nesant dirgiklių iš nociceptorių. Pavyzdžiui, naudojant laboratorinių gyvūnų modelius nustatyta, kad didesnis jonų kanalų skaičius nugaros smegenų neuronuose yra susijęs su padidėjusiu jautrumu šalčiui. Taip greičiausiai yra todėl, kad didesnis skaičius jonų kanalų leidžia greičiau pakeisti neurono elektrinę būseną. Kitas galimas centrinio jautrinimo mechanizmas yra nugaros smegenų sinapsių pertvarkymas, kuris gali įvykti po ilgo nociceptorių signalizacijos laikotarpio, dėl kurio centrinėje nervų sistemoje netinkamai perduodami skausmo signalai. Tokie pokyčiai gali sukelti skausmo pojūtį ir po to, kai pirminė trauma jau sugijusi, ir atokiau nuo pažeistos kūno vietos.
Ar nervų sistema gali būti nujautrinta?
Nors išspręsti nervų jautrinimo problemą neretai būna pakankamai sudėtinga, įvairūs išoriniai neuromoduliaciniai gydymo būdai gali padėti perimti skausmo signalizacijos kelius ir suvaldyti nekontroliuojamą skausmą. Pavyzdžiui, ketamino infuzija, blokuojanti receptorius, susijusius su skausmingu signalizavimu tarp nociceptorių ir centrinės nervų sistemos, kartais naudojama skausmo sutrikimams, tokiems kaip kompleksinis regioninis skausmo sindromas, gydyti. Vienas iš šių receptorių yra N-metilo D-aspartato (NMDA) receptorius, kuris vaidina svarbų vaidmenį perduodant skausmingus signalus nervų sistemoje ir dažnai yra netinkamai aktyvuojamas esant lėtiniam skausmui. Tokie skausmo signalus blokuojantys vaistai kaip gabapentinas ir „Lyrica“ taip pat naudojami su nervais susijusiam skausmui gydyti.
Galima naudoti ir nugaros smegenų stimuliatorių, kuris aktyvuoja ne nocicepcinį signalą. Nugaros smegenų stimuliacijos veikimo mechanizmas nėra visiškai suprantamas, tačiau tikėtina, kad jis iš dalies veikia stimuliuodamas neuromediatorių, kurie slopina nociceptorių signalus, išsiskyrimą. Be to, asmenims, kurių judėjimas yra ribotas dėl skausmo ir kurie gali toleruoti tam tikrą judėjimo lygį, judėjimas neskausmingame diapazone gali sumažinti nocicepcinius signalus ir padėti nuraminti nervų sistemą. Judesių sudėtingumas gali būti palaipsniui didinamas, kiek tai yra priimtina. Čia gali būti naudingos kognityvinės elgsenos terapijos ir persimokymas, padedantis išvengti baimės (konkrečių judesių baimės dėl skausmo), nes skausmo laukimas gali padidinti skausmo pojūtį.
