Mokslas ir IT

2021.10.17 22:49

Pražūtinga procedūra, negrįžtamai pažeisdavusi smegenis: kodėl psichinius ligonius bandė gydyti atlikdami lobotomiją?

LRT.lt2021.10.17 22:49

Pasak Amerikos mokslo pažangos asociacijos (AAAS), lobotomija, dar vadinama leukotomija, yra neurochirurginė operacija, kurios metu negrįžtamai pažeidžiamos tam tikros smegenų kaktinės skilties dalys. 20 a. viduryje pradėtos taikyti lobotomijos visada buvo vertinamos prieštaringai, tačiau, nepaisant to, daugiau nei du dešimtmečius jos buvo plačiai naudojamos kaip šizofrenijos, maniakinės depresijos, bipolinio sutrikimo ir kitų psichikos ligų gydymo būdas, rašo „Live Science“.

Oficialiai teigiama, kad lobotomiją 1935 metais išrado portugalų neurologas António Egas Monizas ir už tai 1949 metais jam buvo įteikta Nobelio fiziologijos ir medicinos premija (vėliau buvo nesėkmingai bandoma šį sprendimą užginčyti).

Pirmųjų A. E. Monizo atliekamų lobotomijos procedūrų metu paciento kaukolėje buvo pragręžiama skylė, per kurią į smegenis buvo suleidžiama etanolio, turėjusio sunaikinti jungtis tarp kaktinės skilties ir likusių smegenų dalių. Vėliau A. E. Monizas sukūrė leukotomu vadinamą chirurginį instrumentą su įmontuota ištraukiama vielos kilpa, kurią sukant, smegenyse išpjaunamas apvalus židinėlis.

Pirmieji lobotomiją pradėjo taikyti Italijos ir JAV gydytojai. 1937 m. amerikiečiai neurochirurgai Walteris Freemanas ir Jamesas Wattsas pirmieji atliko šią procedūrą Jungtinėse Valstijose – kaip 2015 m. buvo rašyta žurnale „The Lancet“, 59-erių pacientui jie išpjovė „devynis židinėlius kaktinės skilties baltojoje medžiagoje“. 1994 m. laikraštyje „The New York Times“ išspausdintame J. Wattso nekrologe rašoma, kad, pasinaudoję A. E. Monizo metodu, W. Freemanas ir J. Wattsas sukūrė „Freemano-Wattso metodą“ arba „Freemano-Wattso standartinę prefrontalinę lobotomiją“, kurią atliekantis chirurgas išgręžia skylutes paciento kaukolėje, tada įkiša ir pasukioja peilį, kad sunaikintų smegenų ląsteles, visų pirma jungtis tarp tam tikrų kaktinės skilties dalių ir gumburo – netoli smegenų centro esančios pilkosios medžiagos sankaupos.

Italų psichiatras Amarro Fiamberti sukūrė procedūrą, kurios metu kaktinė smegenų skiltis pasiekiama per akiduobes; ši procedūra įkvėpė W. Freemaną 1945 m. sukurti transorbitalinę lobotomiją – metodą, kuriam taikyti, kaip rašoma žurnale „Frontiers in Neuroscience“, nereikia nei chirurgo, nei operacinės. Procedūros metu buvo naudojamas orbitoklastu vadinamas instrumentas – ilgas, plonas į ledo kirtiklį panašus įrankis, kurį gydytojas, naudodamasis plaktuku, įkiša per paciento akiduobę. Judinant šį instrumentą iš vienos pusės į kitą, kaktinės skilties dalys atskiriamas nuo gumburo – smegenų dalies, priimančios ir perduodančios jutiminius signalus.

Transorbitalinėms lobotomijoms nereikėjo anestezijos, be to, jos buvo atliekamos kur kas greičiau nei standartinės lobotomijos, todėl per ateinančius du dešimtmečius chirurgai visoje Europoje ir Amerikoje atliko dešimtis tūkstančių tokių procedūrų. Pats W. Freemanas atliko mažiausiai tris, o gal ir visus penkis, tūkstančius lobotomijų.

Nors nedidelei daliai pacientų po lobotomijos psichikos būklė kiek pagerėjo arba liko nepakitusi, daugeliui gydymas šiuo metodu neigiamai atsiliepė asmenybei, iniciatyvumui, slopinimo mechanizmams, empatijai ir gebėjimui savarankiškai veikti. Žmonės nebegalėjo gyventi savarankiškai, prarado savo asmenybę.

Psichikos sveikatos įstaigos suvaidino lemiamą vaidmenį plėtojant lobotomijos procedūrą. Tuo metu buvo šimtai tūkstančių psichikos sutrikimus gydžiusių institucijų – dauguma jų buvo perpildytos, jose tvyrojo chaosas. Nepaklusniems pacientams atlikus lobotomiją, gydytojams buvo lengviau palaikyti ligoninėje tvarką.

Ar lobotomijos vis dar atliekamos šiandien?

Lobotomijos populiarumas smuko šeštajame dešimtmetyje, kai pradėjo vis labiau aiškėti jos nepageidaujamas šalutinis poveikis. Kaip rodo „Frontiers in Neuroscience“ tyrimas, medicinos specialistai ėmė vis kritiškiau vertinti šią procedūrą, teigė, kad lobotomiją atliekantys gydytojai nėra neurochirurgai, kad nefiksuojamas neigiamas jos poveikis daugeliui pacientų, kad ji nėra pakankamai griežtai moksliškai įvertinta.

„Taip pat paaiškėjo, kad kai kuriems institucionalizuotiems ar neveiksniems pacientams lobotomija buvo atlikta be informuoto sutikimo, be to, procedūra galėjo būti atlikta kaliniams, siekiant koreguoti disfunkcinį elgesį, o ne gydyti psichikos sutrikimą“, – rašo tyrimo autoriai.

Šeštojo dešimtmečio viduryje mokslininkai jau buvo sukūrę psichoterapinius vaistus, tokius kaip antipsichozinis chlorpromazinas, kurie buvo daug veiksmingesni ir saugesni gydant psichikos sutrikimus nei lobotomija. Šiais laikais psichikos ligos pirmiausia gydomos vaistais ir psichoterapija. Tais atvejais, kai vaistai ar pokalbių terapija nėra veiksmingi, žmonės gali būti gydomi elektrokonvulsine terapija – procedūra, kuomet per smegenis leidžiamos elektros srovės, iššaukiančios nedidelį priepuolį.

Šiandien lobotomija atliekama labai retai, o jei kada ir pasitelkiama, tai pati procedūra jau yra „daug elegantiškesnė“, – sako medicinos istorikas ir Niujorko universiteto medicinos centro profesorius Barronas Lerneris. „Niekas šiais laikais nebesimakaluoja smegenyse su ledo kirtikliu“, – teigia jis. Tam tikrų smegenų sričių pašalinimas (psichochirurgija) taikoma tik tiems pacientams, kuriems visi kiti gydymo būdai buvo neveiksmingi.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt