Mokslas ir IT

2021.07.15 05:30

Vis garsesni mokslininkų nuogąstavimai: tūkstančius sutraukianti Baltijos jūra serga, juodajame ateities scenarijuje – šiukšlių salų oazė

Radvilė Rumšienė, LRT.lt2021.07.15 05:30

Kasmet sušilus orams daugybė poilsiautojų atvyksta į Lietuvos pajūrį, kur svarbiausias traukos objektas dažnam – jūra. Šimtai tūkstančių žmonių brenda į Baltijos jūros bangas, mėgaujasi galimybe pabūti, kaip dažnai mėgstama sakyti, gryname ore toliau nuo didmiesčių triukšmo. Atostogų nuotaika, tikėtina, atitraukia mintis nuo pamąstymų apie Lietuvos ir kaimyninių valstybių krantus skalaujančios jūros būklę. Mokslininkai įspėja – Baltijos jūra serga ir apie tai derėtų galvoti ne tik pajūrio gyventojams. Mojant ranka į mokslininkų ir gamtosaugininkų įspėjimus, tikėtina, ateityje teks bristi per šiukšlių sankaupas ar net jų salas.

Įžvelgia taršos didėjimo grėsmių

Neretai primenama, kad Baltijos jūra iš daugelio pasaulio vandens telkinių išsiskiria užterštumu.

Baltijos jūros būklę stebintys ir užterštumą tyrinėjantys Klaipėdos universiteto mokslininkai neslepia – šis vandens telkinys išgyvena ne pačius geriausius laikus, o žvelgiant į ateitį įžvelgiamas ir dar didesnės taršos pavojus.

Pripažįstama, kad visiškai sumažinti taršą yra neįmanoma, tačiau ją pristabdant svarbus kiekvieno žmogaus vaidmuo.

Jūros taršą mikroplastiku tyrinėjantis Klaipėdos universiteto Jūros tyrimų instituto mokslo darbuotojas dr. Arūnas Balčiūnas LRT.lt teigė, kad taršos mikroplastiku tyrimai atliekami ir atnaujinami nuolat, tačiau dabar turimi duomenys rodo, kad Baltijos jūroje mikroplastiko koncentracija nėra didžiausia pasaulyje.

„Tačiau dėl savo padėties ir ilgo laikotarpio, reikalingo, kad vanduo pasikeistų su Šiaurės jūra, didelio žmonių skaičiaus, gyvenančio šalia Baltijos jūros, ir pramonės, kuri yra aktyvi Baltijos jūros regione, šis potencialas taršai mikroplastiku yra tikrai didelis. Tos dalelės, patekusios į Baltijos jūrą, ilgainiui gali tapti sudedamąja dalimi vandenyje“, – dėstė mokslininkas.

Didesnius mikroplastiko gabalėlius žmonės gali pastebėti ir be specialios įrangos – jų būna į krantą išmestuose dumbliuose, ant smėlio, tačiau didžioji taršos mikroplastiku dalis sunkiai matoma.

Mokslininkų teigimu, cheminės medžiagos, kurios naudojamos gaminant plastiką, gali patekti į žmogaus ar kitą jūrinį organizmą ir ten skleistis, sukeldamos ilgalaikių padarinių.

„Kalbant apie jūrinius organizmus, didesnės šiukšlės, esančios toje aplinkoje, kelia tiesioginę grėsmę – jūrų žinduoliai gali įsipainioti, užspringti ar kitaip būti fiziškai paveikti šių dalelių. O dėl mikroplastiko dalelių yra panaši grėsmė jūriniams organizmams kalbant apie minėtą antrąją cheminę taršą – cheminės medžiagos išsiskleidžia į jūrinio organizmo aplinką. Ir jeigu mikroplastiko tarša didės, šių cheminių medžiagų koncentracija vandenyje taip pat gali kilti“, – aiškino A. Balčiūnas.

Žmonės prisideda prie taršos to nė nežinodami

Tarp jūrą teršiančių šiukšlių dominuoja plastikas. Tai pirmiausia siejama su vienkartiniais plastiko gaminiais.

„Čia jau kiekvienas iš mūsų, būdamas prie jūros ar upės, turi pagalvoti, ką palieka po savęs. Kaip žinome, visos upės suteka į jūrą ir kartu su tuo vandeniu atnešamos ne tik maistinės medžiagos, bet ir teršalai – šiukšlės“, – dėstė Klaipėdos universiteto mokslininkas.

Be to, kiekvienas gyventojas turėtų atkreipti dėmesį, kokias priemones naudoja kasdieniame gyvenime, nes prie taršos didinimo mažos frakcijos mikroplastiku galime prisidėti apie tai nė nepagalvodami.

„Reikėtų atkreipti dėmesį į tai, ką mes nuleidžiame nutekamaisiais vandenimis. Tai dažniausiai higienos produktai ar prausimosi geliai, turintys mikroplastiko dalelių, kurios dedamos, kad produktas būtų gražesnis, atliktų šveitimo funkciją. Tos dalelės patenka į aplinką. Kitas svarbus dalykas yra gatvės ir keliai. Šiuo metu kalbama apie gatvių transporto keliamas grėsmes – tiek padangų dėvėjimasis, tiek šiukšlės, esančios mūsų gatvėse ir ant šaligatvių. Kai būna didesnės liūtys, šios šiukšlės su nutekamaisiais vandenimis gali patekti į upes ir taip atkeliauti į jūrą“, – teigė A. Balčiūnas.

Mokslininkas pabrėžė, kad Baltijos jūros tarša yra ne tik pajūrio krašto, bet visos šalies problema ir ne tik prie jūros gyvenančių žmonių veiksmai yra reikšmingi.

Baltijos jūros taršą tyrinėjantys mokslininkai jau dabar mato ir pandemijos ženklų jūroje bei sausumoje. Šiais metais į teršalų sąrašus jau patenka ir pajūryje aptinkamos apsauginės veido kaukės, vienkartinės pirštinės ir kiti daiktai, kurie iki panemijos kasdieniame gyvenime nebuvo tokie dažni.

„Jų kiekis nėra didelis, kol kas nėra kritinis, tačiau toks objektas kaip kaukė yra pagamintas iš smulkių plaušo dalelių. Ilgainiui viena kaukė gali tapti tūkstančiais mikroplastiko dalelių. Tai yra svarbu suprantant, kad netyčia numesta didelė šiukšlė laikui bėgant gali tapti tūkstančiais mažų dalelių, kurių išvalyti iš jūrinės aplinkos beveik neįmanoma“, – sakė A. Balčiūnas.

Ilgainiui viena kaukė gali tapti tūkstančiais mikroplastiko dalelių.

A. Balčiūnas

Gamta pati nesusitvarkys

Kai kurie žmonės vis dar mano, kad gamta gali „susitvarkyti pati“, tačiau tai yra visiškas mitas. Baltijos jūroje vanduo keičiasi gana lėtai, visiškai atsinaujina tik per 30 metų, tačiau tai nereiškia, kad per keliasdešimt metų pavyktų atsikratyti dabar jūroje esančio mikroplastiko.

„Vandens pasikeitimas neturi jokios įtakos ir netgi, sakyčiau, mes užsiteršiame iš Atlanto vandenyno ateinančiu vandeniu, kuris taip pat užterštas mikroplastiko dalelėmis, arba iš Baltijos jūros paduodame taršą į Atlanto vandenyną. Taigi, mes tiesiog judiname daleles iš vienos vietos į kitą, bet efektyvaus valymo proceso, būklės gerėjimo tai neduoda“, – paaiškino pašnekovas.

Tiesa, yra kalbama apie kai kurių mikroorganizmų gebėjimą mikroplastiką vartoti kaip maistą ir gaminti vandenį ir CO2, tačiau šie procesai yra labai labai lėti ir lemiamos įtakos tam kiekiui, kuris kasmet patenka į Baltijos jūros regioną, neturi.

„Pati jūra tikrai neišsivalys. Ne visas plastikas plūduriuoja, dalis nuskęsta, susimaišo su jūros dugne esančiomis nuosėdomis ir taip užsikonservuoja. Ta frakcija, kuri plūduriuoja, yra išmetama į krantą ir kaupiasi ant smėlio arba juda palei pakrantę, priklausomai nuo srovių ir vėjo krypties. Mes turime grėsmę, kad ilgainiui Baltija gali tapti tokia, kaip Ramiajame vandenyne turime šiukšlių salyną ar naująjį šiukšlių žemyną. Baltija turi tokį potencialą“, – dėstė A. Balčiūnas.

Vis dėlto akcentuojama, kad Baltijos jūros regiono šalys laikomos išsivysčiusiomis, o kai kuriose srityse pats regionas įvardijamas kaip aplinkosaugos vėliavnešys. Šalyse, kuriose gerai išplėtota atliekų surinkimo sistema, gyvena žmonės, turintys gana aukštą aplinkosauginį sąmoningumą. Tai leidžia tikėtis, kad blogiausio įvardyto scenarijaus Baltijos jūroje pavyks išvengti.

Pati jūra tikrai neišsivalys.

A. Balčiūnas

Pašnekovo teigimu, prie taršos plastiku mažinimo turėtų prisidėti neseniai įsigaliojusi vienkartinių plastiko gaminių mažinimo direktyva, kiti siekiai mažinti paplūdimiuose dažniausiai aptinkamų šiukšlių gamybą.

„Tačiau tobulybei ribų nėra. Reikia stebėti, ką mes darome namuose, kaip elgiamės su nutekamaisiais vandenimis, kad ta tarša būtų kiek suvaldyta. Visiškai ji sunkiai sustabdoma, tačiau stengtis verta“, – neabejojo A. Balčiūnas.

Gyventojai gali tapti tyrėjais

Klaipėdos universiteto mokslininkas neseniai kartu su latviais pradėjo projektą, kurio metu bus stebima situacija tiek Lietuvos, tiek Latvijos pajūryje ir siekiama įvertinti situaciją, taip pat numatyti, kaip būtų galima mažinti taršą, naudojant inovatyvias technologijas, didinant žmonių bei sprendimus priimančių institucijų sąmoningumą.

Ši vasara būtent ir bus aktyvus pajūrio stebėjimų laikas, kai pajūryje yra dumblių sankaupų, ir bus vertinama, kokių plastiko dalelių yra šiose sankaupose ir ar išvalius pajūrio zonose šiuos dumblius būtų galima iš aplinkos pašalinti dalį plastiko.

Pirmuosius projekto ženklus jau galima pastebėti ir Klaipėdos, Palangos paplūdimiuose – čia ant persirengimo kabinų pakabinti informaciniai plakatai, kviečiantys palikti pėdų pėdsaką smėlyje, o ne plastiką. Žmonės gali tapti mokslininkais tyrėjais ir prisidėti prie mokslininkų stebėjimų nuskenavę ant plakatų esantį QR kodą ir atsakę į pateiktus klausimus apie tai, ką tuo metu mato jūros pakrantėje.

Jūroje – nauji cheminiai junginiai

Baltijos jūroje fiksuojama ne tik tarša plastiku, bet ir cheminė tarša. Pastarosios, kitaip nei bent jau dalies mikroplastiko taršos, žmonės plika akimi pamatyti negali. Jūros vandenyje esantys komponentai nustatomi tik laboratorijoje.

Klaipėdos universiteto Jūros tyrimų instituto mokslo darbuotojas dr. Sergejus Suzdalevas teigė, kad Baltijos jūros būklė šiuo požiūriu kinta – pastebima, kad sumažėjęs kiekis kai kurių sunkiųjų metalų, tačiau nerimą kelia tai, kad jūroje pradeda atsirasti anksčiau nefiksuotų cheminių junginių. Tikėtina, kad dalis atsakomybės dėl tokios taršos ir šiuo atveju tektų gyventojams, o ne tik pramonei.

„Didžiausią nerimą kelia tai, kad kalbame apie sintetines medžiagas, kurios šiaip gamtoje nefigūruoja. Jos yra labai patvarios, gali būti labai ilgą laiką vandenyje. Labai sunku nustatyti vieną ir labai konkretų tokių junginių taršos šaltinį. Tai gali būti ir buitinė tarša. Kiekvienas žmogus, namuose naudojantis buitinę chemiją, gali nevalingai prisidėti prie taršos. Šios medžiagos cirkuliuoja upeliais ir atiteka iki pat jūros“, – aiškino S. Suzdalevas.

Pavyzdžiui, jūroje aptinkami ftalatai gali būti naudojami ir pramonėje, nes yra intensyviai naudojami plastiko gamyboje, jų randama dažų, klijų sudėtyje, tačiau ftalatų taip pat aptinkama kosmetikos gaminiuose – kvepaluose, nagų priežiūros priemonėse.

Taigi, šių medžiagų patekimas į aplinką yra susijęs su daugybe taršos šaltinių ir kol kas nė vienas jų neįvardijamas kaip lemiamas.

„Čia galbūt labiau ne pramoninė tarša, o kiekvieno namų ūkio atsakomybė galvoti, ką naudojame namuose“, – sakė mokslininkas.

Situacija – ir gyventojų rankose

Kalbėdamas apie cheminę taršą Baltijos jūroje S. Suzdalevas, kaip ir taršą mikroplastiku tyrinėjantis A. Balčiūnas, apeliuoja į gyventojų sąmoningumą. Neabejojama, kad kiekvienas gyventojas turi galimybių prisidėti prie taršos mažinimo, o pradėti siūloma nuo paprastų sprendimų, susijusių su kiekvienų namų buitimi. Pavyzdžiui, įsigyjant indų ploviklį vertėtų pasidomėti jo sudėtimi.

Mokslininko nuomone, dabartinis įmonių taršos reguliavimas yra tinkamas ir vargu ar papildomi draudimai ar griežtinimai turėtų teigiamos įtakos.

„Galbūt turėtų būti ne draudimai, o skatinimai. Reikia palaikyti dialogą su potencialiais teršėjais, ne gąsdinti, o draugiškai pasiūlyti sprendimo būdų. Manau, tai būtų gerokai veiksmingiau negu griežtinimai ir draudimai. Reikėtų bendradarbiavimo, kreipimosi į europinius fondus“, – aiškino pašnekovas.

Cheminės taršos požiūriu savarankiškas jūros apsivalymas mažai tikėtinas. Tam prireiktų visiškai sustabdyti jūros taršą ir tuomet teigiamo proveržio laukti dar 25–30 metų. Be to, neužterštas turėtų būti ir Atlanto vandenynas.

S. Suzdalevo teigimu, jeigu taršos klausimas būtų sprendžiamas globaliai, visas Baltijos jūros regionas turėtų vieningą viziją, tuomet permainų tikimybė taptų reali, tačiau labai tolima.

„Jeigu aš neteršiu, o kaimynas teršia, jokio rezultato vis tiek nebus. Jeigu visi būsime atsakingi, kiekviena šalis palaikys kitą, sieks bendro tikslo, tada po šimto metų būtų galima ko nors tikėtis“, – aiškino mokslininkas.

Baltijos jūroje sugaunamose žuvyse aptinkama sunkiųjų metalų

Vertinant dabartinę Baltijos jūros būklę cheminės taršos prasme, maudytis jūroje tikrai galima, mat aptinkama teršalų koncentracija nėra didelė, tačiau specialistai rekomenduoja nevalgyti Šiaurės jūros menkių kepenėlių.

„Sumažėjo sunkiojo metalo gyvsidabrio kiekis vandenyje, bet matome, kad gyvuosiuose organizmuose, kurie gyvena Baltijos jūroje, to gyvsidabrio vis dėlto yra. Tai dar kartą pagrindžia tiesą, kad tas metalas yra labai patvarus. Jeigu vandenyje jo dabar nėra, nes nėra tiesioginės taršos, bet jo aptinkame gyvuose organizmuose, prisimename tą istorinę taršą, kuri kažkada buvo. Žuvys yra kaip indikatorius, kuris mums parodo, kad kiekis, kuris kadaise pateko į Baltijos jūros vandenį, laikui bėgant akumuliuojasi į jūros gyventojus – tiek žuvis, tiek moliukus. Tačiau iš to, kokia koncentracija, mes nematome, kad žuvų nebūtų galima valgyti. Pačioms žuvis gal negerai, kad kepenyse yra sunkiųjų metalų“, – teigė S. Suzdalevas.

Mokslininkai sako, kad pastaraisiais metais fiksuojami taršos incidentai Baltijos jūros vandens kokybei pastebimos įtakos nepadarė. Net ir prisimenant bendrovės „Grigeo Klaipėda“ taršos skandalą, kurio istorijoje taškas dar nėra padėtas, neskubama kaltinti vien šios įmonės.

„Reikia suprasti, kad, neskaitant bendrovės „Grigeo Klaipėda“, į tą pačią Klaipėdos uosto teritoriją, Klaipėdos sąsiaurį, kuris jungia Kuršių marias ir Baltijos jūrą, nuotekas išleidžia dar apie 50 skirtingų ūkio subjektų. Visa Klaipėdos sąsiaurio aplinka yra formuojama didelio skaičiaus įmonių nuotekų. Tad dabar kaltinti vieną subjektą nebūtų visiškai korektiška“, – sakė S. Suzdalevas.

Kiti incidentai yra siejami tik su laisvų eismu, kuris aktyviausias būtent Klaipėdoje. Anot pašnekovo, įvairių netyčinių išsiliejimų būna gana dažnai, tačiau paprastai išsilieja nedidelis kiekis teršalų, jie surenkami ir lemiamo poveikio jūros vandens būklei neturi.

Taigi bent kol kas negresia, kad netolimoje ateityje maudynės Baltijos jūroje bus uždraustos dėl didelio užterštumo. Nepaisant to, rūpintis šiuo vandens telkiniu reikia visiems.

„Ji yra serganti, ja reikia rūpintis visiems kartu. Ir vilnietis, kuris leidžia savo nuotekas į Nerį, ir žmogus, kuris leidžia arčiau jūros – Kretingoje ar Palangoje, esmė ta pati – ir vienas, ir kitas yra teršėjai“, – apibendrino S. Suzdalevas.

Aplinkos apsaugos agentūra: teršėjus nustatyti padeda tyrimai, tačiau jie brangūs ir atliekami ne kiekvienais metais

Aplinkos apsaugos agentūros (AAA) Jūros aplinkos vertinimo skyriaus vedėja Aistė Kubiliūtė taip pat akcentavo, kad jūroje aptinkama cheminių medžiagų, kurių anksčiau čia nebuvo fiksuojama.

Jūros vandenyje aptinkama ne tik buityje naudojamų ftalatų, bet ir farmacinių medžiagų, pavyzdžiui, neretai skausmui malšinti vartojamo ibuprofeno. Todėl skatinama senų vaistų nemesti į šiukšlių dėžę ar kanalizaciją, o atiduoti surinkėjams.

Paplūdimiuose vyrauja tarša plastiku, ji didesnė gausiau žmonių lankomuose paplūdimiuose, kur randama maisto pakuočių, maišelių, puodelių, nuorūkų.

„Tai rodo, kad didžioji dalis plastiko taršos ateina iš namų ūkių. Namų apyvokos daiktuose – keptuvėse, televizoriuose, žaisluose – visur yra tų priedų ir tie priedai patenka į vandens telkinius, tarp jų ir į jūrą“, – sakė A. Kubiliūtė.

Karklės rajone paprastai daugiau aptinkama su žvejyba ir laivyba siejamų šiukšlių – susivijusių tinklų, virvių, guminių pirštinių, batų.

Nustatyti pramonės taršą ir konkrečius teršėjus šioje srityje padeda tik išsamūs tyrimai. Tiesa, jie gana brangūs, valstybė negali skirti lėšų kasmečiams tyrimams.

„Mes aplinkoje nustatome, bet reikia dar daugiau tyrimų, kad nustatytume šaltinius. Įmonės rodo, kad jų gamybos procese tokių medžiagų nėra, ir todėl nepatenka į kontrolės sistemą. Tyrimai brangiai kainuoja, valstybė negali skirti lėšų labai brangiems tyrimams kasmet. Tad mes stengiamės periodiškai juos atlikti. Naujausi tyrimai atlikti 2015–2016 metais, kai buvo atliekami tyrimai ilgo sąrašo medžiagų, įtrauktų į pavojingų medžiagų direktyvą, ir šiemet pradėjome projektą“, – dėstė A. Kubiliūtė.

Šiuo metu AAA vykdo projektą, kurio metu visuose ežeruose, upėse, mariose, jūroje bus imami vandens, nuosėdų bei gyvų organizmų mėginiai ir ieškoma įvairių medžiagų. Rezultatų, ar aptikta naujų medžiagų, tikimasi kitąmet.

Akcentuojama, kad Baltijos jūra yra labai uždara, o aplink ją aktyviai vykdoma žemės ūkio veikla, laivyba, veikia pramonė, tad tai, kas patenka į vandenį, jame išsilaiko ilgai.

„Situacija yra tokia, kad azoto apkrovos iš Lietuvos teritorijos nemažėja ir vis dar dvigubai viršija siektiną lygį“, – dėstė pašnekovė.

Siekiant mažinti cheminę jūros taršą svarbus ne tik aplinkosaugininkų darbas, bet ir geranoriškas verslo įsitraukimas gamybos procesuose gamtai nedraugiškas medžiagas keisti palankesnėmis aplinkai.

„Mes 2020 metais atlikome integruotą jūros rajono aplinkos būklės vertinimą ir turime virš 60 rodiklių. Didžioji dalis yra blogos būklės. O rodikliai yra susiję ir su chemine būkle, ir su biologine įvairove. Pradedame kalbėti apie naują poveikį – povandeninį triukšmą, jūrą teršiančias šiukšles“, – aiškino A. Kubiliūtė.

Pašnekovės teigimu, svarbiausia Baltijos jūros problema – eutrofikacija. Tai yra ekosistemos kitimas, kurį dažniausiai sukelia tirpių azoto ir fosforo junginių perteklius. Azoto ir fosforo koncentracija Baltijos jūroje nesikeičia.

„Centrinės Baltijos jūros dalies dugno nuosėdose susikaupę nemaži fosforo kiekiai ir dėl antrinės taršos, esant deguonies stygiui, tas fosforas grįžta į vandenį iš dugno nuosėdų“, – aiškino AAA Jūros aplinkos vertinimo skyriaus vedėja.

Vis dėlto kol kas nelinkstama prognozuoti, kad ateityje Baltijos jūra bus tokia užteršta, jog bus draudžiama joje maudytis, nes tiek Europos, tiek vietos lygiu siekiama mažinti taršą ir kai kurie taršos rodikliai gerėja.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.