Nors tikėtina, kad susidūrimas su milžinišku asteroidu ar kometa pražudytų didesnę dalį (ar visus) mūsų planetos gyventojus, smūgio energijos greičiausiai nepakaktų sunaikinti Žemę. Nepakaktų jos ir galingam supernovos sprogimui už kelių šviesmečių nuo mūsų planetos, rašo „Science Focus“.
Visgi dėl Saulės sistemos planetų orbitų nestabilumo gali įvykti katastrofiškas Žemės ir vienos iš kietųjų planetų – Merkurijaus, Veneros ar Marso – susidūrimas. Tačiau tikimybė, kad tai galėtų įvykti per ateinančius penkis milijardus metų, tesiekia vos 1 proc.
Tad koks būtų labiausiai tikėtinas visiško Žemės sunaikinimo scenarijus? Būti „prarytai“ Saulės, jai tampant „raudonąja milžine“. Kai Saulės šerdyje vis labiau ims sekti jos termobranduolinis kuras – vandenilis – išorinis mūsų žvaigždės apvalkalas ims plėstis. Šiame evoliucijos etape Saulė praras nemažą dalį savo masės, vadinasi, Žemės orbita taip pat plėsis.
Tačiau dabartiniai teoriniai skaičiavimai rodo, jog naujoji orbita nebus pakankamai didelė, kad Žemė išvengtų sąveikos su žemutine besiplečiančios Saulės atmosfera. Tai reiškia, kad Žemė greičiausiai vis tiek bus garinama vis didėjančios žvaigždės.
Tačiau nesijaudinkite, šis karščiu alsuojantis Žemės sunaikinimas dar labai toli – remiantis kai kuriais skaičiavimais, už maždaug 7,59 milijardų metų. Net jei mūsų planeta kažkaip išliks ir toliau skries orbitoje aplink išsiplėtusią milžinišką raudoną Saulę, natūraliai irstant orbitai, Žemė galiausiai susilies su tuo, kas liko iš Saulės.
Kad ir kaip ten būtų, toks likimas Žemę galėtų ištikti po maždaug 100 milijardų metų. Visai neblogai, turint omenyje, kad visatai tik apie 13 milijardų metų.
