Mokslas ir IT

2021.02.10 20:50

Neuropsichologė apie socialinę izoliaciją: tai veikia ne tik fizinę ir psichinę būklę, bet ir smegenis – tampa sunku kalbėtis net su savimi

Patricija Kilminavičienė, LRT.lt2021.02.10 20:50

Socialinė izoliacija turi didesnį neigiamą poveikį sveikatai, negu dauguma mano: tai išties veikia ne tik psichinę savijautą, bet ir fizinę būklę bei protinius gebėjimus. Pasak neuropsichologės Ramunės Dirvanskienės, šiuo metu pasaulio išgyvenama socialinė izoliacija nėra tokia baisi, kokią turi ištverti, pavyzdžiui, įkalinimo įstaigose gyvenantys žmonės, tačiau tam, kad pasekmės nebūtų liūdnos, reikia imtis tam tikrų veiksmų ir laikytis atitinkamos rutinos. Jos nuomone, po pandemijos didžiausias pasekmes jaus jaunimas. Tikėtina, kad jie taps ne tokie socialūs ir bendraujantys.

Kaip LRT.lt aiškino neuropsichologijos mokslų daktarė, VU lektorė, Lietuvos psichologų sąjungos Neuropsichologijos grupės vadovė R. Dirvanskienė, iki COVID-19 pandemijos tyrimai, analizuojantys socialinės izoliacijos poveikį žmonėms, buvo atliekami grupėse žmonių, kur jis ryškiausias. Daugiausia duomenų yra iš tų tyrimų, kurie atlikti su kalinių populiacija, taip pat asmenimis, kurie uždaroje erdvėje be kitų žmonių praleido labai ilgą laiką, pavyzdžiui, arktinių ekspedicijų dalyviais, povandeninių laivų įgulomis, ilgą laiką kosmose praleidusiais astronautais.

Tyrimai taip pat buvo atlikti su vyresnio amžiaus žmonėmis, nes žinoma, kad Europoje daugėja vienišų senjorų. Tai turi įtakos ne tik jų emocinei savijautai, bet ir fizinei sveikatai.

„Iš tokių tyrimų mes žinome, kad socialinė izoliacija turi neigiamą poveikį tiek žmonių fizinei būklei, tiek emocinei savijautai, tiek protinėms funkcijoms, tokioms kaip dėmesys ar atmintis. Visus šiuos tris domenus socialinė izoliacija paveikia. Tačiau labai svarbu pabrėžti, kad socialinė izoliacija yra žmogaus buvimas atskirtam nuo kitų, buvimas vienumoje. Pastebima, kad ne visiems žmonėms vienodai pasireiškia tas neigiamas socialinės izoliacijos poveikis, nes vieni žmonės labai kenčia būdami atskirti nuo kitų, o kitiems kaip tik vienatvė tinka ir jie nepatiria neigiamo poveikio. Moksliniuose tyrimuose pastebėta, kad yra veiksnių, kurie vienus žmones daro pažeidžiamesnius, o kitus – atsparesnius“, – dėstė R. Dirvanskienė.

Kaip socialinė izoliacija veikia fizinę savijautą?

Kaip įvardijo neuropsichologė, evoliuciškai sudėliota taip, kad žmonės, norėdami išlikti, turi visuomet gyventi grupėmis. Ji atkreipė dėmesį, kad žmogus neturi nei aštrių dantų, nei tvirtų nagų, nei gebėjimo įsilieti į aplinką, todėl norėdami nepražūti laukinėje gamtoje žmonės turi priklausyti grupei.

„Evoliuciškai taip nulemta, kad kai žmogus pasijunta vienas, socialinėje izoliacijoje, atskirtas nuo kitų, jis tampa pažeidžiamas. Kūnas pereina į išlikimo režimą ir tai labai naudinga, kai jis yra trumpas, nes padidina tikimybę išgyventi. Tačiau kai išlikimo režimas trunka labai ilgai, tai veda į lėtines ligas. Mano minėti socialinės izoliacijos tyrimai rodo, kad žmonės, ilgą laiką gyvenantys vieni, turi didesnį polinkį į antsvorį, širdies ir kraujagyslių ligas, taip pat jų gyvenimo trukmė būna trumpesnė“, – LRT.lt aiškino R. Dirvanskienė.

Mokslininkai pastebėjo, kad kai žmogus jaučiasi vienas, patiria stresą – vienišų žmonių kraujyje randama daugiau kortizolio. Kadangi kūnas tuo metu pereina į išgyvenimo režimą, suprastėja ir miegas, nes žmogus tampa daug budresnis grėsmėms, negali atsipalaiduoti, jo miegas tampa ne toks kietas.

Neuropsichologė priminė, kad miego metu vyksta įvairūs smegenų atkuriamieji procesai. Kai žmogus yra nervingas ir nepasiekia kieto miego stadijų, nukenčia smegenų sveikata.

„Moksliniai tyrimai su pelėmis socialinės izoliacijos tema yra labai naudingi, nes su pelėmis mokslininkai gali atlikti invazyvesnius tyrimus, negu etiniai sumetimai leistų atlikti su žmonėmis. Pelės taip pat yra labai socialūs gyvūnai, kaip ir žmonės, jos labai kenčia, kai jas atskiria nuo grupės. Tiriant peles pastebėta, kad socialinė izoliacija sukelia uždegiminius procesus organizmuose, padidėja su uždegimais siejamų baltymų koncentracija kraujyje, pastebima, kad nukenčia socialinėje izoliacijoje esančių pelių imunitetas. Organizmas tampa labiau pažeidžiamas“, – sakė R. Dirvanskienė.

Vis dėlto ji pabrėžė, kad žmogus arba pelė gali puikiai jaustis ir būdamas vienas, tačiau jaustis labai vienišas net ir būdamas apsuptas daugybės žmonių. Todėl atskirai nuo socialinės izoliacijos tiriamas ir vienišumas: ar žmogus jaučiasi grupės dalis, ar jaučiasi atskirtas.

Anot R. Dirvanskienės, pastebėta, kad vienišumas siejasi su mažesniu smegenų neurotrofiniu faktoriumi (BDNF). Tai hormonas, skatinantis neuronus augti. Stresas veikia taip, kad nervų ląstelės šiek tiek susitraukia, tačiau jeigu kūne yra pakankamai BDNF, tuomet stresui atslūgus neuronai užmezga naujus ryšius – taip stresinė patirtis sukelia augimą, iš jos žmogus išmoksta ko nors naujo.

„Pastebima, kad kai asmuo yra vienišas, jo organizme sumažėja to hormono. Tai reiškia, kad dėl streso susitraukusios ląstelės ir toliau išlieka sumažėjusios, neužmezga naujų ryšių. Prailginta stresinė patirtis neužsibaigia išmokimu ir sustiprėjimu, tai neveda į naujų ryšių mezgimą“, – kalbėjo neuropsichologė.

Ką daryti? Pasak R. Dirvanskienės, viena iš literatūroje randamų veiklų, kurios padeda asmeniui tapti atsparesniam šiems sveikatai kenkiantiems veiksniams, yra fizinis aktyvumas.

„Išėję pasivaikščioti galime pagerinti savo neuronų sveikatą, galime paskatinti smegenų plastiškumą ir neurogenezę. Kūnas išskiria daugiau smegenų neurotrofinio faktoriaus, atsigauna streso paveiktos kognityvinės funkcijos. Taip pat išėję į lauką galime praplėsti savo fizinę erdvę ir susidurti su naujais stimulais. Moksliniai tyrimai rodo, kad žmogui, norinčiam tinkamai funkcionuoti, patalpa, kurioje jis praleidžia ilgą laiką, turi būti didesnė negu 14 kvadratinių metrų. Jeigu žmogus negali sau namuose skirti bent tokios erdvės, rekomenduojama dažniau išeiti į lauką, šiek tiek pabūti didesnėje erdvėje.

Taip pat būdami toje pačioje aplinkoje visą laiką susiduriame su tais pačiais stimulais. Sveikam smegenų funkcionavimui reikia naujovių. Išėję į lauką galime praturtinti savo aplinką ir paįvairinti tuos stimulus, su kuriais susiduriame“, – dėstė R. Dirvanskienė.

Pasak neuropsichologės, tyrimų duomenimis, nėra tiesioginio ryšio [RD1] tarp fizinio aktyvumo intensyvumo bei trukmės ir naudos sveikatai. Kitaip tariant, nėra taip, kad kuo daugiau ir intensyviau sportuosite, tuo didesnė nauda bus smegenims. Reikia bent pusvalandžio per dieną vidutinio intensyvumo fizinio aktyvumo, tai gali būti bet kokia pasirinkta veikla, net ir namų ruošos darbai ar pasivaikščiojimas, aerobikos pratimai namuose. Taip pat nebūtina pusvalandžio skirti vienu kartu – galima fizinei veiklai skirtą laiką išskaidyti, pavyzdžiui, į tris kartus po 10 minučių. Poveikis sveikatai bus panašus.

Ji taip pat įvardijo, kad esant socialinėje izoliacijoje kūnui padeda joga ir meditacija. Moksliniai tyrimai rodo, kad relaksacinė praktika padeda mažinti kūne vykstančius uždegimus ir pagerinti sveikatą.

Paskutinis dalykas, kuris padeda sumažinti socialinės izoliacijos poveikį fizinei sveikatai, – dienotvarkės režimo laikymasis. „Pastebėta, kad asmenys socialinėje izoliacijoje iškrinta iš dienos ritmo ir tai paveikia jų hormonų reguliaciją, miego kokybę. Svarbu, jog asmuo laikytųsi kasdien to paties miego, dienos režimo, t. y. valgytų ir eitų miegoti tuo pačiu metu, kad neišsibalansuotų iš ritmo“, – aiškino neuropsichologė.

Kaip socialinė izoliacija veikia psichinę sveikatą?

Anot R. Dirvanskienės, būdamas socialinėje izoliacijoje žmogus mano galintis prasčiau kontroliuoti ar nuspėti situaciją, dėl to kyla nerimas ir stresas. Norėdamas tai įveikti, žmogus gali imtis kelių įveikos strategijų.

Izoliuotas žmogus gali tapti piktas ir tą pyktį išlieti ant savo šeimos narių, gali užsisklęsti depresijoje, neigti esamą situaciją ir elgtis lyg niekur nieko. Tačiau taip pat asmuo gali imti ieškoti prasmės.

„Priklausomai, kurią įveikos strategiją asmuo pasirinks, gali keistis jo savijauta. Tie asmenys, kurie pasirenka pykčio ar depresijos įveikos strategiją, patiria daugiau streso, kuris labiau neigiamai veikia organizmą. Pastebėta, kad sveikiausia, labiausiai apsauganti įveikos strategija yra tikslo ieškojimas“, – kalbėjo neuropsichologė.

Ką daryti? Pasak specialistės, pirmiausia reikia atpažinti savo savijautą ir pripažinti, kad žmonės yra socialūs gyvūnai, todėl noras būti grupėje yra natūralus kūniškas poreikis, kurio trūkumas sukelia tam tikrus organizmo funkcijų sutrikimus. Lygiai taip pat būtų nepatenkinus kai kurių kitų svarbių poreikių, pavyzdžiui, nenumalšinus troškulio ar alkio.

Pripažinus, kad reikia būti su kitais žmonėmis ir palaikyti socialinį kontaktą, reikėtų pasistengti išmokti patenkinti šį poreikį ir planuoti laiką, kada tai padaryti. Pavyzdžiui, įtraukti į savo darbotvarkę kartą per dieną ar kartą per savaitę pokalbį su artimu žmogumi, su kuriuo būtų galima aptarti jautrias temas, psichologinę savijautą.

„Atrodytų, paprastas patarimas – daugiau bendrauti su artimais žmonėmis, bet žmonės įprastai neteikia tam prioriteto ir neskiria tokios pat svarbos kaip rūpinimuisi kitais kūniškais poreikiais kaip alkis ar troškulys. Jei kasdien valgome ir geriame, reikia pasirūpinti ir suplanuoti, kad kasdien turėtume socialinį kontaktą, kuriuo galėtume patenkinti ir psichologinius poreikius“, – aiškino R. Dirvanskienė.

Neuropsichologė taip pat patarė identifikuoti savo streso įveikos strategiją ir stebėti tokios strategijos sukeltą elgesį [RD1]. Pastebėjus, kad streso įveikos strategija yra pyktis, neigimas ar užsisklendimas savyje, reikėtų stengtis išmokti būdų, siejamų su sėkmingesne įveika, pavyzdžiui, prasmės ieškojimas.

„Pastebėta, kad tie žmonės, kurie save susieja su kuo nors didesniu, didesne prasme, sunkumus ištveria lengviau. Vienas iš tokių tyrimų, atskleidusių šį ryšį, rodo, kad kaliniai, įkalinti dėl politinių sumetimų, lengviau ištvėrė bausmę ir atskyrimą, nes turėjo tikslą, prasmę, dėl ko kenčia. Savęs susiejimas su kuo nors didesniu padeda kūnui tapti atsparesniam socialinės izoliacijos neigiamam poveikiui. Tas savęs susiejimas gali pasireikšti įvairiais būdais. Žmonės susieja save su religija ir prasmės ieško ten. Jeigu kalbėsime apie pandemiją, kiti stengiasi į savo laiką, praleidžiamą namuose, žiūrėti kaip į būdą apsaugoti pažeidžiamiausius visuomenės narius neplatinant viruso“, – pasakojo R. Dirvanskienė.

Anot jos, taip pat prasmingai laiką namuose praleisti galima ir įsitraukiant į visuomeninę veiklą, kuri duotų daugiau naudos visuomenei, suteiktų ryšį su ja, net jeigu negalima išeiti iš namų. Įsitraukimas į visuomeninę veiklą leidžia jaustis svarbiam ir naudingam.

„Tai galėtų būti pagalba labdarai, nebūtinai finansine prasme, galima padėti daiktais, žiniomis, savo laiku. Jeigu žmogus renkasi tokį būdą, rekomenduojama prisirišti prie vienos labdaros, nes daugiau laiko skiriant vienai labdarai pastebimas didesnis poveikis. Ilgą laiką prisirišant prie tos labdaros, galima matyti vis pasikartojantį teigiamą efektą“, – dėstė R. Dirvanskienė.

Kaip socialinė izoliacija veikia protines funkcijas?

Pasak neuropsichologės, pastebėta, kad ilgą laiką nuo kitų atsiskyrusiems žmonėms prastėja gebėjimas susikaupti, įsiminti informaciją. Tampa sunkiau kalbėtis ne tik su kitais asmenimis, bet net ir su savimi, sunku rišliai dėlioti mintis.

„Neurovaizdinimo technologijos atskleidė, kad pagrindinės trys smegenų dalys, siejamos su neigiamu socialinės izoliacijos poveikiu protinėms smegenų funkcijomis, susitraukia. Tai smegenų žievės prieškaktinė skiltis, migdolinis kūnas ir hipokampas“, – teigė specialistė.

Ji įvardijo, kad ilgą laiką socialinėje izoliacijoje praleidžiančių žmonių smegenų žievės prieškaktinės skilties tūris būna mažesnis, pastebimas ne tik šios smegenų dalies traukimasis, bet ir sutrikusios jos funkcijos. „Ilgą laiką praleidus socialinėje izoliacijoje tampa sunkiau priimti sprendimus. Ši smegenų dalis taip pat atsakinga už socialinę elgseną, todėl sutrikus jos funkcijoms žmogus tampa mažiau empatiškas, jam sunkiau reaguoti į socialines situacijas. Taip pat pastebėta, kad socialinio elgesio ir smegenų žievės prieškaktinės skilties ryšys yra dvipusis. Ne tik nuo socialinės izoliacijos nukenčia ši smegenų dalis, bet ir asmenys, turintys šios smegenų dalies sutrikimų, geba prasčiau bendrauti, yra šiek tiek mažiau socialūs. Asmenys, kurie turi bendravimo problemų, dažniau lieka vieniši, o tai padidina šios smegenų dalies disreguliaciją ir toliau lemia traukimąsi“, – dėstė R. Dirvanskienė.

Atsiskyrimas nuo visuomenės verčia trauktis ir kitą svarbią smegenų dalį – hipokampą. „Hipokampas yra atsakingas už tokias smegenų funkcijas kaip mokymasis ir trumpalaikė atmintis. Pastebėta, kad kai asmuo ilgą laiką patiria stresą, jo kraujyje vyrauja aukštas kortizolio lygis ir žemas smegenų neurotrofinio faktoriaus kiekis, hipokampas traukiasi sparčiau. Hipokampas yra smegenų dalis, kurioje vyksta neurogenezė, kuriasi ir auga naujos smegenų ląstelės. Sumažėjus smegenų neurotrofiniam faktoriui, sumažėja ir hipokampo pajėgumas atnaujinti smegenis ir auginti naujas ląsteles“, – kalbėjo neuropsichologė.

Trečioji smegenų dalis, nukenčianti nuo socialinės izoliacijos, yra migdolinis kūnas. Jis atsakingas už emocijas – tiek teigiamas, tiek neigiamas.

„Ilgą laiką būnant stresinėje situacijoje, kūnui perėjus į išgyvenimo režimą, atrodytų naudinga, kad sumažėja smegenų dalis, padedanti mums jausti emocijas. Ilgalaikio streso veikiamam asmeniui emocinis atbukimas veikia apsaugomai, bet, deja, nukenčia ne tik neigiamų emocijų pajautimas, bet ir teigiamų. Asmenys tampa apatiškesni, patiria mažiau džiaugsmo, sumažėja seksualinis potraukis. Visa tai galima sieti su sumažėjusiu migdoliniu kūnu“, – aiškino R. Dirvanskienė.

Ką daryti?

Neuropsichologė patarė stengtis daugiau laiko skirti protinio įsitraukimo reikalaujančiai veiklai. Anot jos, pastebėta, kad žmonės, ilgą laiką būnantys socialinėje izoliacijoje ir daugiau dėmesio skiriantys tokiai veiklai kaip skaitymas, domėjimasis naujovėmis, mokymasis groti muzikos instrumentais ar meninė veikla, nesijaučia tokie vieniši ir atskirti nuo visuomenės. Kitaip tariant, izoliacija jų taip stipriai nepaveikia.

„Patarimas būtų žiūrėti į socialinę izoliaciją kaip būdą praleisti daugiau laiko su savimi ir būdą atrasti daugiau laiko atlikti toms veikloms, kurioms normaliomis aplinkybėmis kiti žmonės trukdo. Pavyzdžiui, knygų skaitymas, grojimas. Daugiausia apie tai rašoma literatūroje, kur tiriama vyresnio amžiaus žmonių sveikata, stebima, kodėl tų, kurie jaučiasi vienišiausi, smegenys traukiasi ir demencija diagnozuojama anksčiausiai. Protinė veikla veikia kaip apsauginis mechanizmas, sulėtinantis smegenų atrofiją ir pristabdantis protinį nuosmukį, sukeliamą buvimo vienatvėje“, – teigė R. Dirvanskienė.

Ką turėsime po pandemijos?

Pasak neuropsichologės, minėti tyrimai atlikti su žmonėmis, patiriančiais ekstremalią socialinę izoliaciją, – situaciją, kurioje esame visi dabar, su tuo palyginti būtų netikslu.

„Tai, su kuo susiduriame mes, yra švelnesnė socialinė izoliacija negu ta, kurią patiria kaliniai. Mes dar tik sulauksime tyrimų rezultatų, kurie atsakytų į klausimą, kaip ši izoliacija paveiks mus, nes jie vykdomi dabar. Dabar mokslininkai tiria, kaip žmonės jaučiasi namuose ir po kiek laiko pasireiškia tie neigiami jausmai. Tai atsakymą žinosime tik per šiuos metus.

Taip pat norėčiau paminėti, kad labai daug nulemia apsauginiai veiksniai. Pastebėta, kad introvertai socialinėje izoliacijoje jaučiasi geriau negu ekstravertai. Tie asmenys, kurie įsitraukia į prasmę teikiančią, protinę veiklą ir laikosi patarimų, apie kuriuos aš kalbėjau, gali ir visai nepatirti neigiamo poveikio. O tie, kurie to nedaro, gali ir labai greitai patirti. Bet asmuo gali jaustis vienišas ir patirti visus mano vardytus neigiamus veiksnius net ir tada, kai yra žmonių grupėje, kai niekas jo nesupranta ar nesiklauso. Tad yra labai daug individualių veiksnių“, – kalbėjo R. Dirvanskienė.

Ji atkreipė dėmesį, kad pasaulinė socialinė izoliacija jau trunka beveik metus, todėl jeigu žmonės šio laiko visiškai neišnaudotų ir tik ilsėtųsi, tai neigiamai paveiktų protines funkcijas. Norint išlaikyti savo protą aštrų, darbui tinkamus įgūdžius, vertėtų skirti laiko ne tik poilsiui, bet ir saviugdai.

Anot R. Dirvanskienės, kalbant apie tai, kas laukia pasibaigus pandemijai, jautriausia grupė yra vaikai ir paaugliai. „Vyresnio amžiaus asmenys jau yra suformavę savo pasaulio supratimą, savo įgūdžius bendrauti, socialinį ratą, su kuriuo gali pasikalbėti ir jaustis gerai. Vaikai ir jaunimas šiuo metu visa tai dar tik formuoja ir, manau, ilgą laiką trukusi socialinė izoliacija ir nebendravimas su kitais gali paveikti jų supratimą, kaip ir kiek žmonės turi natūraliai bendrauti. Gali būti, kad ateities kartos bus ne tokios socialios kaip praeities“, – aiškino neuropsichologė.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt