Mokslas ir IT

2020.07.12 07:00

Mokslininkė apie vėžį raizgančius mitus: tiesioginė cukraus atsisakymo nauda neįrodyta, bet vitaminas D turi didelę reikšmę

Patricija Kilminavičienė, LRT.lt2020.07.12 07:00

„Kiekviena mūsų ląstelė gyvena cukrumi, todėl mitas, kad reikia kiek įmanoma labiau atsisakyti saldumynų ar apdorotų angliavandenių ir taip išvengsime ar išgydysime vėžį, kadangi nebeduosime jam maisto. Jeigu mes išbrauksime iš raciono angliavandenius, sveikos ląstelės taip pat negaus maisto“, – portalui LRT.lt sako mokslininkė Dominyka Dapkutė. Pasak jos, dabar neįmanoma tiksliai pasakyti, kas iš tikrųjų sukelia vėžį, nes ši klastinga liga užpuola net ir tuos, kurie uoliai laikosi sveiko gyvenimo būdo principų.

VU Gyvybės mokslų centro doktorantė ir jaunesnioji mokslo darbuotoja Biomedicininės fizikos laboratorijoje Nacionaliniame vėžio institute Dominyka Dapkutė šiais metais buvo pripažinta „L'ORÉAL Baltic“ programos „Moterims moksle“ apdovanojimuose, kurie organizuojami kartu su Lietuvos nacionaline UNESCO komisija ir Lietuvos mokslų akademija (LMA). Šį pripažinimą mokslininkė gavo už mokslinius tyrimus, kaip pristatyti nanotechnologijomis pagrįstas teranostines priemones į vėžinį audinį naudojant unikalias kūno ląsteles.

Portalui LRT.lt mokslininkė daugiau papasakojo apie savo atliekamus tyrimus ir patį vėžį: kas jį sukelia, kokie didžiausi mitai sklando apie šią ligą ir kokie didžiausi iššūkiai, su kuriais susiduria mokslininkai.

– Papasakokite daugiau apie savo tyrimą, už kurį gavote šį apdovanojimą. Kuo jis reikšmingas?

– Aš vystau nanotechnologijomis paremtus teranostinius vaistus – nanoplatformas. Žodis „teranostika“ reiškia „kombinuojanti viename diagnostiką ir terapiją“. Taip mes galime tiek diagnozuoti, tiek sekti, kur yra navikinis darinys, kur yra metastazės, kur yra išplitimas, – tai labai pagelbėja per operacijas. Be to, jeigu pamatome, kad kažkur lokalizuojasi darinys, galime taikyti ir terapiją. Tai viena didelė platforma, atliekanti abi šias funkcijas.

Negana to, kad suformavome tokią platformą, aš ją dar įterpiu į biologinę aplinką – į unikalias, mezenchimines kamienines ląsteles. Šių ląstelių galima rasti beveik visuose audiniuose. Jos skirtos nusidėvėjusiems audiniams atnaujinti, bet ypatingos ir tuo, kad pradeda migruoti link navikų. Jeigu žmogus suserga vėžiu, tai mezenchiminės kamieninės ląstelės pradeda keliauti link jo. Toks pastebėtas efektas iškėlė hipotezę – galbūt mes galime jas panaudoti kaip Trojos arklį? Galbūt mes galime į jas įdėti ką nors diagnostinio, terapinio ar teranostinio ir priversti tas kamienines ląsteles nugabenti šį priešvėžinį agentą.

Tai aš tą ir darau – tiriu kamienines ląsteles, į jas įdedu teranostinių nanodalelių ir žiūriu, kaip reaguoja pačios ląstelės, kaip jos sąveikauja su vėžinėmis ląstelėmis, koks yra terapijos efektyvumas, koks diagnostikos potencialas. Tyrimai išsiplėtė ne tik audinių ląstelių kultūrose, bet ir į tyrimus su gyvūnais. Gauname labai džiuginančių rezultatų ir judame toliau.

– Kodėl Jus patraukė tokia tyrimų sritis?

– Man įdomiausios yra pačios nanotechnologijos. Tai labai perspektyvi sritis. Mes turime tyrimų ne tik onkologijos srityje. Nors esame Nacionalinio vėžio instituto dalis, darome tyrimus ir su vandens gyvūnais, dumbliais, žuvimis. Žiūrime, kokia yra tarša, galbūt, jeigu žmonija ateityje labai išsiplės į nanotechnologijas, kils klausimas, kas atsitiks su ekosistema. Taip pat yra įvairių tyrimų, ar nanodalelės gali pereiti įvairius barjerus, pavyzdžiui, placentą. Ar motina, kuri vartoja nanotechnologinius preparatus, kad ir kremą nuo saulės, kuriame yra nanodalelių, visa tai gali perduoti savo kūdikiui įsčiose?

– Kuriame etape šiuo metu yra mokslininkai kalbant apie nanotechnologijų pritaikymą vėžio gydymui?

– Kalbant apie nanotechnologijas problema yra tokia, kad dar ne viskas suprasta. Kaip nanodalelės sąveikauja su ląstelėmis, kas nutinka organizmui, kai mes jų daug prikaupiame? Ar jos pradės irti? Jeigu jos suirs, kas atsitiks, nes kai kurios nanodalelės sudarytos net ir iš sunkiųjų metalų. Jeigu jų integralumas subyrės, mes turėsime kone didesnę žalą, negu sukels pats vėžys. Taip pat yra klausimų, kaip jos pasišalina iš organizmo, ar mes galime jas tiesiog pašalinti per inkstus su šlapimu. Yra įvairių diskusijų, kaip jos sąveikauja su mūsų kraujo baltymais, ląstelėmis, yra tyrimų, kad kepenys sukaupia nanodalelių ir mes negalime atsakyti, kas nutiks po 30 metų, nes tai pakankamai nauja tematika.

Praktiniu lygmeniu nanotechnologijų galime rasti diagnostikoje. Bent jau anksčiau dažnai buvo taikomos magnetinės nanodalelės – tokios, kurios didina magnetinio rezonanso kontrastą. Bet galiausiai daugumos buvo atsisakyta, nes kai kurios dalelės kėlė klausimų dėl saugumo, kitos – dėl efektyvumo lyginant su tuo, ką mes jau naudojame dešimtmečius iki šiol. Šiuo metu, kiek žinau, galbūt yra vienas preparatas, skirtas diagnostikai ir paremtas nanotechnologijų principu. Nuo 1995-ųjų taikomi netgi chemoterapiniai vaistai, įterpti į liposomas – nanodaleles, sudarytas iš fosfolipidų. Jų viduje esančio chemoterapinio vaisto cirkuliacija organizme pailgėja ir efektyvumas padidėja, šalutinis poveikis sumažėja. Tai iš tiesų žingsnis į priekį.

Kitos terapijos yra daugiau ekspertimentinio lygmens. Žinau, kad Vokietijoje yra klinika, bandanti smegenų navikus gydyti magnetinėmis nanodalelėmis. Magnetinę nanodalelę galima paveikti magnetiniu lauku, ji pradeda greitai suktis, užkaista ir tuomet pakelia temperatūrą. Jeigu tai vyksta nedidelėje erdvėje, pavyzdžiui, ląstelėse, nanodalelės gali pakelti temperatūrą kad ir keliais laipsniais, bet tai jau bus letalu vėžinei ląstelei, nes denatūruos baltymai. Tačiau į tą kliniką kreipiasi žmonės, jau praradę viltį kitur rasti pagalbą, nes tai yra sunkiai įveikiamas vėžys. Sėkmės istorijų galima rasti, o kiek nesekmės istorijų – neatskleidžiama. Neaišku, kiek yra tokių, kuriems šalutinis poveikis buvo didesnis negu terapijos efektyvumas.

– Ar nanotechnologijos labiau pagelbėtų tiems žmonėms, kurie serga sunkiomis vėžio formomis, kuriems paskutinės jo stadijos?

– Sėkmės istorija nutinka tada, kai vėžys pagaunamas itin ankstyvoje stadijoje. Visi turbūt žinome, kad kuo vėlesnė stadija, tuo sunkiau jį įveikti. Problema ta, kad mums įprastais metodais vėžys diagnozuojamas jau tuomet, kai būna milijonų ląstelių dydžio ir dažnai netgi išplitęs į limfmazgius, iš kurių gali lengvai pasklisti po visą limfinę sistemą, kraujotaką ir išsisėti bet kur. Siekiamybė yra su nanodalelėmis gerinti terapiją, terapijos efektyvumą, kur pacientai išties būtų tie, kurių vėžys sunkiausiai įveikiamas. Pavyzdžiui, aukštesnės stadijos arba tam tikro tipo, pavyzdžiui, trigubai neigiamas krūties vėžys. Įprastai krūties vėžį daugelis moterų sugeba įveikti, bet yra tam tikri tipai, kurie vis dar sunkiai įveikiami, nes itin agresyvūs. Pavyzdžiui, kasos vėžys yra vienas vėliausiai pastebimų, nes sunkiai diagnozuojamas ir nustatomas tada, kai žmogui jau sunkiai galima padėti.

Su nanotechnologijomis daug vilčių taip pat dedama į ankstyvą diagnostiką. Siekiamybė yra sukurti tokius nanotechnologijomis pagrįstus prietaisus, kad jie galėtų diagnozuoti vėžį, kai jis dar yra dešimčių ar šimtų ląstelių dydžio – mikrodariniai, kurie gali greitai virsti didele problema. Svarbu tobulinti tiek terapiją, tiek ankstyvąją diagnostiką.

– Visuomenėje sklando daug įvairių mitų apie vėžį, o žmonės, išgirdę vėžio diagnozę, dažniausiai labai išsigąsta. Kokius mitus apie šią ligą norėtumėte paneigti?

– Pirmas mitas – kad tai yra mirties nuosprendis. Iš tiesų taip nėra, modernūs vaistai, kurie tikrai padeda greičiau ir lengviau įveikti onkologines ligas, yra nuolat tobulinami. Kitas mitas – kad vėžio gydymas – švitinimas, chemoterapija – visuomet pavojingesnis už pačią ligą. Taip, tai iš tiesų yra nuodai, nes bandome įveikti savo organizmo ląsteles, kurios yra šiek tiek kitokios. Dėl to kartais ta kova būna tokia sunki, nes kaip įveikti tai, kas iš mūsų ir kilo? Mes galime gana lengvai susidoroti su bakterine infekcija, bet kaip sunaikinti kūno dalį, kuri tiesiog atsisuko prieš mus? Tai yra sunki užduotis.

Nors yra gajus mitas, kad chemoterapija yra toksiška, modernūs vaistai veikia tiksliau ir geriau, sumažinamas šalutinis poveikis. Gydytojai taip pat prižiūri pacientą, kad jo gyvenimo kokybė stipriai nesuprastėtų. Nuolat kuriami modernūs vaistai, kai kurie vartojami namuose, nereikia vykti į ligoninę. Įprastas vaizdas, kad žmonės nuslinkusiais plaukais guli prijungti prie lašelinės, bet ne visada taip yra.

– O kaip dėl vitamino D įtakos, cukraus, mėsos? Apie juos nuolat girdime diskusijų viešojoje erdvėje.

– Tikslaus atsakymo dėl kai kurių maisto produktų ar gyvenimo būdo aspektų nėra, nes tai labai individualu ir veikia skirtingai. Bet yra tas mitas, kad cukrus maitina vėžį. Kiekviena mūsų ląstelė gyvena cukrumi ir mitas, kad reikia kiek įmanoma labiau atsisakyti saldumynų ar apdorotų angliavandenių ir taip išvengsime ar išgydysime vėžį, kadangi nebeduosime jam maisto. Taip nėra, nes viskas, ką mes valgome, galiausiai suskaidoma iki cukraus, gliukozės, kuria maitinasi kiekviena mūsų ląstelė. Jeigu mes išbrauksime iš raciono angliavandenius, sveikos ląstelės taip pat negaus maisto.

Be abejo, reikėtų reguliuoti gyvenimo būdą ir mitybą. Kalbant apie tą patį cukrų, mažinti jį būtina vien dėl gretutinių ligų, kurios tampa vėžio rizikos veiksniais, išvengimo. Yra begalė studijų dėl diabeto, aterosklerozės rizikų ir įvairių ligų sąsajų. Kartais ieškoma ne vieno susirgusio organo ir gydomas ne vienas konkretus simptomas, bet pastebima, kad liga kilo dėl to, jog pažeistos kelios organų sistemos. Tai yra žiūrėjimas į žmogų kaip į mašiną, o matomas simptomas – tik visos sistemos sutrikimo pasekmė.

Kalbant apie vitaminą D, gaila, kad NVI net neatliekamas jo tyrimas. Nors yra jau nemažai sąsajų moksliniuose tyrimuose, kokia yra didelė vitamino D reikšmė vėžio atsiradimui: kai jo trūksta, kyla didesnė rizika susirgti vėžiu. Taip pat įrodyta, kad vitamino D trūkumas jau sergant vėžiu gali prisidėti prie blogesnės prognozės. Žmonėms, kuriems pradeda jo trūkti, net iki dviejų kartų gali būti mažesnė tikimybė išgyventi. Tai šis vitaminas yra pagrindinis, kurį turėtų visi stebėti dėl daugybės ligų, nes jis veikia daugybę ląstelių, jo trūkumas gali lemti labai daug susirgimų.

– Kokiais būdais galima išvengti vėžio?

– Daugėja įrodymų, kad tokios ligos kaip vėžys, neurodegeneracinės ligos atsiranda dėl ilgėjančio žmogaus gyvenimo, nemažai ligų atsiranda natūraliai ir užkirsti kelią joms labai sunku. Galima koreguoti mitybą, bet tas supermaistas ar stiprių antioksidantų vartojimas labai stiprių sąsajų neturi. Yra genetinis polinkis, o kartais vėžys atsiranda spontaniškai, pavyzdžiui, sveikiems, niekada nerūkiusiems žmonėms atsiranda plaučių vėžys ir nėra paaiškinimo, iš kur ir kodėl.

– Kokie didžiausi iššūkiai kyla Lietuvos mokslininkams kalbant apie vėžio tyrimus ir gydymą?

– Lietuva kaip mokslininkų šalis yra stipri – mes turime šviesių protų, stiprią paruošimo ir praktikos bazę. Mokslininkams vis dar trūksta valstybės dėmesio, nes daug kas numoja ranka. Kartais pasigirsta minčių, kad mes tenkiname savo smalsumą už valstybės pinigus. Nors mokslininkai yra tie, kurie daro tuos atradimus, gerinančius visuomenės gyvenimą: atranda naujų vaistų, sukuria prietaisų ir t. t.

Taip pat kartais esame nematomi užsienio mokslininkų bendruomenei, nes užsienio mokslo elitui mes – posovietinė šalis, kuri neva nieko negali pasiekti, teikiamas prioritetas kitų šalių mokslininkams. Bet iš tiesų lietuviai atlieka stiprius tyrimus, kai kuriuos atlieka netgi vieninteliai arba pirmieji pasaulyje.

Mokslo finansavimas visame pasaulyje nėra stiprioji pusė, todėl kartais tenka pasitelkti kūrybiškumą, kaip padaryti pasaulinio lygio tyrimą minimaliomis lėšomis. Be abejo, yra galimybė teikti projektus tiek nacionalinėms, tiek Europos Sąjungos programoms. Tik dažnai sunku gauti tuos projektus konkuruojant su Oksfordo, Kembridžo universitetais ar tais, kurie turi didžiulę patirtį ir pasaulinio garso tyrėjų. Arba užtenka, kad būtų prancūzų tyrėjų komanda, kuri, subjektyviu vertintojų požiūriu, yra vertingesnė negu Lietuvos.

– Kaip jaučiatės gavusi apdovanojimą programoje „Moterims moksle“?

– Jaučiuosi įvertinta. Tai parodo, kiek darbo įdėjau ir kiek metų tai dariau. Sėdėdavau kartais nuo ankstaus ryto iki vėlyvo vakaro. Galiausiai toks pripažinimas parodo, kad mano darbai yra naudingi ir reikalingi, kad judu teisinga linkme, kad jie yra įdomūs tiek mokslo bendruomenei, tiek visuomenei. Tai yra toks spyris judėti toliau, nepasiduoti, neapleisti mokslo ir tęsti temą, prie kurios dirbu. Tuo labiau kad ši programa turi tyrą tikslą – padėti jaunoms mokslininkėms kilti karjeros laiptais, skatinti merginas rinktis šią profesiją, kalbėti apie problemas, su kuriomis susiduria moterys moksle, ir bandyti jas spręsti.

– Koks buvo kelias link pripažinimo?

– Dar mokykloje labai domėjausi gamtos mokslais, norėjau studijuoti mediciną, būti vidaus organų chirurge. Bet paskutiniais metais pradėjau dvejoti, kad galbūt nenoriu tiek daug mokytis – 10 metų sudėti į mokslus. Na ir kur aš esu – baigiu jau dešimtus savo mokslų metus. Bet iš tiesų nesigailiu sprendimo, kad pasirinkau mokslą, nes tai leidžia suprasti visą žmogaus organizmą, pradedant nuo to, kaip molekulės sąveikauja viena su kita, kaip ląstelės viena su kita susišneka, kaip visas žmogaus organizmas veikia, kokie yra principai, ne tik kokio vieno organo susirgimas.

Bakalauro metais praktikai pasirinkau profesoriaus Ričardo Rotomskio laboratoriją Nacionaliniame vėžio institute. Jau paauglystėje domėjausi nanotechnologijomis, žiūrėdavau filmukus, kaip maži robotukai keliauja kraujagyslėmis ir bando išvalyti aterosklerotines plokšteles, ir mane tas labai sudomino ir užbūrė.

Kai sužinojau, kad profesorius R. Rotomskis dirba su nanotechnologijomis, nanomedicina, tų technologijų pritaikymu vėžio gydyme, supratau, kad tai yra kryptis, kuria aš noriu eiti, nors buvo minčių po bakalauro nekristi į rimtesnius mokslus, pakeliauti. Tiek šiltas laboratorijos kolektyvas, tiek įdomi tematika ir skatino toliau dirbti.

Neilgai trukus po mano prisijungimo prie laboratorijos, mane įtraukė į Lietuvos, Latvijos ir Taivano projektą. Susipažinau su nemažai užsienio mokslininkų, pradėjome plėtoti gražią kolaboraciją. Taip ir išėjo, kad nesustojau. Žingsnis po žingsnio matyti, kaip progresuoji, kaip tobulėji, kaip tampi įvertintas, ir tai neleidžia sustoti.