Mokslininkai apie smegenis žino jau nemažai, tačiau visuomenėje sklando ne vienas mitas apie tai, kaip veikia svarbiausias žmogaus organas. Ar tikrai išnaudojame tik dalį savo smegenų gebėjimų? Ar žmonės iš prigimties yra „humanitarai“ arba „tiksliukai“? Ką apie žmogaus gebėjimus pasako intelekto koeficientas? Į šiuos ir kitus klausimus LRT.lt atsako Vilniaus universiteto neuropsichologijos mokslų daktarė Ramunė Dirvanskienė.
– Kokia dalis smegenų šiandien yra ištyrinėta? Kiek mokslas apie jas žino?
Praeityje neuromokslininkai buvo išsikėlę tikslus aprašyti sudėtines smegenų dalis ir šioms priskirti funkcijas. Taigi dauguma iš praėjusių amžių atkeliavusių žinių yra skirtos smegenų funkcijų lokalizavimui – aiškintasi, kur smegenyse įsikūrusi atmintis, kur emocijos, iš kur valdomi judesiai.
Dar iki visai neseniai smegenys laikytos statišku, nekintančiu organu, kuriame jei jau viena dalis ėmė atlikti konkrečią funkciją, tai ją ir atliks iki pat smegenų savininko mirties. Vienas svarbiausių šiuolaikinių neuromokslų atradimų – neuroplastiškumas, tai, kad smegenys nuolat keičiasi, reaguodamos į aplinką ir jų savininko sveikatą. Tad jei praeityje neuromokslai daugiau orientavosi į smegenų veiklos statiką, šiuolaikinių neuromokslų objektas – smegenų veiklos dinamika. Tai, kaip skirtingos smegenų dalys bendradarbiauja atlikdamos savo funkcijas, kaip smegenų fiziologija keičiasi žmogaus gyvenimo eigoje ar reaguojant į vidaus bei išorės veiksnius.
– Kokie didžiausi Jums žinomi mitai apie smegenis ir jų veiklą sklando visuomenėje?
Vienas labiausiai paplitusių mitų – tai, kad smegenų veikla yra nesusieta su likusiu kūnu. Visuomenėje gajus įsitikinimas, jog žmoguje kūnas ir protas yra atskirti ir veikia nepriklausomai vienas nuo kito. Toks požiūris yra nepaprastai klaidingas, nes smegenys yra neatsiejamos nuo viso likusio kūno. Per jutimus formuojamas suvokimas, tad jei nebūtų kūno, smegenys negautų informacijos ir neturėtų ką apdoroti. Prasta kūno sveikata atsiliepia ir smegenims – įvairūs kraujotakos sutrikimai, nevisavertė mityba, viršsvoris ir mažas fizinis aktyvumas dažnai vardinami kaip pagrindiniai įvairių smegenų ligų rizikos faktoriai.
Kitas dažniausiai sutinkamas mitas susijęs su tuo, kad neva egzistuoja įgimtos priežastys, nulemiančios lyčių smegenų veiklos skirtumus. Turiu omenyje plačiai paplitusį mitą, jog moterų smegenys yra geriau pritaikytos empatijai ar kalboms, o vyrų logikai, matematikai ar žemėlapių skaitymui. Kaip jau minėjau, smegenys yra plastiškos, jas formuoja patyrimas. Atlikta daugybė vaikų raidos tyrimų, parodančių, kaip lyčių stereotipai veikia tėvų ir mokytojų elgesį. Dovanodami mergaitėms lėles, o berniukams konstruktorius, drausdami berniukams verkti o mergaitėms sportuoti, patys ugdome jiems skirtingus gebėjimus. Būtent tai, o ne įgimti gebėjimai, ir nulemia pomėgius ir karjeros pasirinkimus vyresniame amžiuje.
– Sakoma, kad žmogus neišnaudoja visų savo smegenų galimybių. Ar tai tiesa? Kokią dalį smegenų mes išnaudojame?
Tai, kad mes naudojame tik dalį savo smegenų, tėra mitas. Iš tikrųjų mes naudojame visas savo smegenis. Jos yra nepaprastai imlus energijai organas, tad jei kurios jų dalies nenaudotume, ji būtų išardyta tam, kad jai skiriami resursai nukeliautų kitoms dalims.
– Žmonės mėgsta save skirstyti į „humanitarus“ ir „tiksliukus“. Ar iš tiesų yra polinkis tam tikrai krypčiai? Ar vis dėlto gali „humanitaras“ perkąsti tiksliuosius mokslus?
„Humanitarais“ ir „tiksliukais“ tampama stebint grįžtamąjį ryšį į savo elgesį. Pavyzdžiui, šeimoje, kur abu tėvai inžinieriai, bus vertinami vaiko matematiniai gebėjimai, o literatūriniams pasiekimams neteikiama reikšmės. Toks vaikas greitai supras, kuo reikia domėtis, tam, kad būtų paskatintas. Tačiau patekus į aplinką, kurioje vertinami humanitariniai gebėjimai, tas pats jaunuolis greitai persiorientuos ir taps motyvuotu perkąsti kitos srities mokslus – paauglystėje inžinierių sūnus ims gilintis į filosofiją ar poeziją vien todėl, kad tuo domisi jam patinkanti mergina. Taigi perkąsti tikrai galima, tačiau tam reikia motyvacijos.
Pastebėta, kad vaikai ima save skirstyti į „humanitarus“ ir „tiksliukus“ vyresnėse klasėse, tuomet, kai šiems tenka apsispręsti į kurią studijų programą stoti. Moksliniai tyrimai, tyrę vaikų pažymius nurodo, jog pradinių ir vidurinių klasių moksleiviams, tiek berniukams tiek mergaitėms, humanitariniai ir tikslieji dalykai sekasi panašiai. Skirtumai išlenda vyresnėse klasėse, kai apsispręsdami dėl stojimo, vaikai priima sprendimus, stereotipiškai įprastus jų lyčiai. Mergina rinksis studijų programą ir profesiją, įprastą jos lyčiai, nes norės pritapti prie kolektyvo, būti apsupta panašių į save, turėti draugų ir jaustis vertinama. Šie poreikiai dažniau nei įgimti gebėjimai ir nulemia karjeros pasirinkimą.
– Ką apie žmogaus gebėjimus pasako intelekto koeficientas?
Intelekto koeficientas (IQ) yra įvertis, kuris priskiriamas asmeniui, atlikusiam intelekto testą. Įvertinus, kiek užduočių asmuo išsprendė, jo surinktų taškų skaičius palyginamas su jo bendraamžių surinktais įverčiais, ir pagal tai jam priskiriamas intelekto koeficientas. Trumpai tariant, IQ yra tai, ką matuoja intelekto testai, o šiuos sudaro intelekto teorijas kuriantys mokslininkai pagal tai, kaip savo teorijose jie apibrėžia intelektą.
Dažniausiai intelekto testus sudarantys mokslininkai teigia, kad intelektas – tai atskirų protinių gebėjimų visuma. Įprastai išskiriami šie protiniai gebėjimai: kalbos supratimas, kalbos generavimas, loginis mąstymas, informacijos apdorojimo greitis, skaičiavimo gebėjimai, atmintis ir erdviniai gebėjimai. Dauguma intelekto testų vertina būtent šių skirtingų modalumų protinius gebėjimus, o aukštesnius balus surenka tie asmenys, kurių visi septyni paminėti gebėjimai yra išvystyti. Tad norint pakelti savo IQ reikia lavinti visas šias skirtingų smegenų dalių atliekamas funkcijas.
Alternatyvios intelekto teorijos, priklausomai nuo autoriaus, gali išskirti ir daugiau intelektų bei juos matuoti savo sukurtais testais. Tai muzikinis intelektas (gebėjimas kurti muziką ir ją suprasti), emocinis intelektas (gebėjimas atpažinti ir suprasti kitų žmonių emocijas), kūno-kinetinis intelektas (gebėjimas atkartoti kūno judesius ir juos išmokti) ir t. t.
Tačiau svarbu pabrėžti, kad intelekto koeficientas tėra skaičius. Įžvalgesni ar protingesni žmonės tampa pagerinę savo protines funkcijas, o ne vieną ar kitą kažkieno sukurtą skaičių. Todėl norintiems lavinti smegenis nėra prasminga prisirišti prie konkrečių vienų ar kitų autorių išskiriamų protinių funkcijų tobulinimo. Geriausi rezultatai pasiekiami tada, kai asmuo tobulėja jį dominančioje srityje, kai mokymasis teikia malonumą, o išmokti dalykai vėliau praktiškai pritaikomi kasdieninėje veikloje.
– Teigiama, kad daugiausia žmonės išmoksta vaikystėje. Kas nutinka vėliau? Kaip smegenys keičiasi bėgant laikui?
Nervų sistema turi tokią ypatybę, kad jai formuojantis vyksta nervinių elementų, tokių kaip nervų ląstelės ir sinapsės, perprodukcija. Tai reiškia, kad gimdoje besivystančio embriono smegenyse sukuriama daug daugiau neuronų ir galimybių šiems susijungti, nei žmogui kada nors gyvenime prireiks. Taip užtikrinama, kad į pasaulį atėjęs vaikas turės visas galimybes prie jo prisitaikyti. Kad ir į kokią aplinką papultų, kad ir kokių įgūdžių jam tektų išmokti – naujagimio nervų sistemoje gausu nervinių elementų, todėl ši yra pasirengusi viskam.
Vėliau, vaikystėje, smegenyse vyksta natūrali atranka – ryšius užmezga tik sveikiausi ir geriausiai savo veiklą atliekantys neuronai. Likusių nervinių elementų, kaip pertekliaus, palaipsniui atsikratoma per sinaptinio genėjimo procesą. Jo metu nenaudojamos nervinės ląstelės ir jų ryšiai numarinami, o naudojamos ląstelės ir jų ryšiai sustiprinami.
Taigi, net jei vaikystėje asmuo įgijo visapusišką išsilavinimą ir jam pavyko suformuoti daugybę neuroninių ryšių, tai dar nereiškia, kad jis gali būti garantuotas, jog šiuos ryšius išsaugos iki pat senatvės. Gyvenant monotonišką gyvenimą, diena po dienos skęstant rutinoje, panaudojama tik nedidelė dalis smegenų potencialo visų anksčiau suformuotų ryšių. Tik nuolat naudojami ryšiai traktuojami kaip verti jiems skiriamos energijos ir išsaugojimo, todėl jie atsilaiko prieš sinaptinio genėjimo procesą.
– Ar reikia save versti mokytis net jeigu nėra noro tai daryti?
Mokymuisi itin svarbi motyvacija. Kai jos trūksta pasidaro sunku sutelkti dėmesį ir įsiminti. Informacija, individo vertinama kaip nesvarbi, prasčiau išlaikoma, praėjus laikui jos mažiau atgaminama. Tad vertinga būtų apsvarstyti kaip padidinti savo motyvaciją, kaip nuobodžią informaciją paversti svarbia. Šiam tikslui yra sukurta įvairių motyvacijos kėlimo technikų.
– Kokiais būdais galima užkirsti kelią smegenų senėjimui? Kas labiausiai kenkia smegenų veiklai?
Siekdami įvardinti pagrindinius rizikos faktorius, siejamus su senatvinėmis smegenų ligomis ir pasverti kiekvieno iš jų įtaką bendrai smegenų sveikatai, 2017 metais į Tarptautinę demencijos priežiūros komisiją susibūrę mokslininkai susistemino tuometines mokslo žinias ir paskelbė tokias išvadas: 35 proc. veiksnių, nulemiančių demencijas, galime kontroliuoti, o 65 proc. negalime. Iš pastarųjų tik 7 proc. yra genetiniai, o kas yra tie likusieji veiksniai, mokslininkai šiai dienai dar nėra tiksliai įvardiję.
Savo ataskaitoje mokslininkai išskyrė tris pagrindinius gyvenimo etapus, kada pasireiškia šie smegenų sveikatai kenkiantys veiksniai. Pirmasis etapas – vaikystė. Pastebėta, jei žmogus nebaigė mokyklos ir negavo pilnaverčio išsilavinimo, jo demencijos tikimybė senatvėje didėja net 8 proc.
Antrasis etapas – vidutinis amžius. Mokslininkai teigia, jog gyvenimo viduryje patiriami ir nekoreguojami klausos sutrikimai net 9 proc. padidina demencijos tikimybę. Susidūrus su klausos problemomis, žmogus negali taip aktyviai dalyvauti protinėse veiklose, palaikyti pokalbio, jis socialiai izoliuojasi, prasideda atminties problemos. Įsidėjus korekcines priemones ir pasitaisius klausą, šią riziką galima sušvelninti. Prie vidutiniame amžiuje atsirandančių ir smegenų sveikatai kenkiančių veiksnių taip pat minimi aukštas kraujo spaudimas ir viršvoris.
Trečiasis etapas – pensinis amžius. Pastebėta, kad smegenų ligų rizika didesnė tiems senjorams, kurie rūko (5 proc.), serga depresija (4 proc.) ar diabetu (1 proc.), yra fiziškai neaktyvūs (3%) ar neturi su kuo pabendrauti (2 proc.). Taigi viso gyvenimo eigoje kontroliuodami čia išvardintus veiksnius galime net iki trečdalio sumažinti smegenims žalingų veiksnių poveikį.
Išsamiau apie smegenų veiklą galima skaityti Ramunės Dirvanskienės knygoje „Kaip veikia smegenys?“.
