Mokslas ir IT

2019.04.28 12:33

Dangaus kūnai Lietuvos žemėje – „trys po penkiasdešimt“ minėjimą papuošė meteoritų kolekcija

Tautvydas Lukaševičius, LRT.lt2019.04.28 12:33

1933 m. ties Žemaitkiemiu, Ukmergės rajone, į žemę rėžėsi akmeninis meteoritas. Iš viso buvo surinkta daugiau kaip 42 kg meteoritinės medžiagos. Mokslininko Mykolo Kaveckio atlikti tyrimai parodė, jog apytiksliai 83,5 proc. Žemaitkiemio meteorito sudarė silikatinės kilmės medžiaga, o 16,5 proc. – metalų priemaišos.

Lietuvoje per pastaruosius beveik pusantro amžiaus iš viso stebėti ir rasti keturi meteoritai – visi akmeniniai: Juodžių (Panevėžio raj.), nukritęs 1877 m. birželio 17 d., Akmenės, oficialiuose dokumentuose minimas 1908 m. gegužės 25 d., Andrioniškio (Anykščių raj.), atskriejęs 1929 m. vasario 9 d., ir Žemaitkiemio (Ukmergės raj.), planetos paviršių pasiekęs lemtingąjį 1933 m. vasario 2 d. vakarą.

Etnokosmologijos muziejaus sezono atidarymo proga buvo pristatyta įspūdingų meteoritų kolekcija ir paminėtos svarbios datos, kurios atidarymo metu šmaikščiai buvo pavadintos „trys po 50”. Būtent prieš 50 metų pirmasis žmogus išsilaipino Mėnulyje, astronomai pradėjo dirbti Kulionių kaime pastatytoje observatorijoje, 50 metų sukako ir lietuvių kilmės kosmonauto Aleksejaus Jelisejevo skrydžiams.

Švieži Mėnulio meteoritai

Pagrindiniu šio muziejaus sezono akcentu tapusioje meteoritų kolekcijoje – daugiau nei trys dešimtys „dangiškųjų akmenų“ pavadinimų, kone du šimtai skirtingų egzempliorių iš viso pasaulio, tarp jų – originalios Mėnulio ir Marso uolienos, garsiausi geležiniai ir akmeniniai meteoritai, legendinio Žemaitkiemio aerolito, nukritusio Ukmergės rajone 1933 m. vasario 2-ąją, fragmentas.

Surinkti pagrindinių klasifikacinių tipų meteoritinę medžiagą su muziejumi bendradarbiaujančiam kolekcijos savininkui Andrejui Jerochovui prireikė daugybės metų, pastangų ir sėkmės. Kiekvienas egzempliorius turi savą naratyvą, išskirtinumo, kultūrinės ir mokslinės vertės. Pavyzdžiui, eksponuojami meteoritai iš Mėnulio yra „švieži“, nepaveikti erozijos, į mūsų pasaulį atkeliavę palyginus neseniai. Tokią medžiagą rankose laikė amerikiečių astronautai Mėnulyje.

Andrejaus Jerochovo ir Michailo Ivanovo meteoritų kolekcija pažymėjo Etnokosmologijos muziejaus sezono pradžią, be to, kolekcijos savininkai dalyvavo ir Žemaitkiemio meteorito fragmentų paieškos ekspedicijoje.

Muziejaus lankytojai galėjo pamatyti tiek akmeninių, tiek metalinių meteoritų, kurie į Molėtų apylinkes atkeliavo iš viso pasaulio.

Meteoritų ieškotojai teigė, kad iš pradžių patys netikėjo, jog pavyks surinkti tokią kolekciją. Kitas iššūkis – stilistiškai patraukliai pateikti ją lankytojams. Pasak jų, svarbiausia, kad žmonės domėtųsi dangaus kūnais, visatos istorija, nes tai neatsiejama žmonijos istorijos dalis.

Kolekcijoje buvo galima pamatyti ir trečią pagal masę Žemaitkiemio meteorito fragmentą, priklausantį Andrejui Jerachovui. Tiesa, meteoritų ieškotojai ir kolekcininkai pripažino, kad šių metų Žemaitkiemio ekspedicijoje atrasti naujų fragmentų nepavyko. „Nemanau, kad tai yra nesėkmė. Jei mums nepavyko rasti dangaus kūno fragmento toje vietoje, tai yra atsakymas, kad jis gali būti kitur. Rankų tikrai nenuleisime ir ieškosime toliau“, – teigė Michailas Ivanovas.

Žemaitkiemio meteoritas ir Mykolas Kaveckis

Profesionali tarptautinė tyrinėtojų grupė dangiškojo svečio liekanų labiausiai tikisi rasti kritimo vietoje telkšančio Kliepšių ežero dugne – ten, kur iki šiol nebuvo ieškota. Daugelis yra stebėję liepsnojančias meteorų strėles, dar vadinamas krintančiomis žvaigždėmis. Šį įspūdingą reiškinį sukuria į Žemės atmosferą patekę ir dėl trinties į orą įkaitę maži kosminiai kūnai, kurie dažniausiai akimirksniu visiškai sudega ir mūsų planetos paviršiaus nepasiekia.

Tiesa, jei keliauninkas iš aukštybių pakankamai didelės masės – keliasdešimties kilogramų ir didesnis, – jis nukrinta, palikdamas susidūrimo pėdsakus. Neretai masyvūs meteorai dar atmosferoje suyra į daugybę meteoritinių kūnų, kurie pažyra didesnėje ar mažesnėje teritorijoje.

Daugiausia aptinkama akmeninių meteoritų, arba aerolitų (graikų k. aer – oras, lithos – akmuo) – maždaug 93 proc. Tuo tarpu geležinių meteoritų, arba sideritų (graikų k. sideros – geležis), randama apie 5 proc. Statistiškai vos vienas iš šimto pasitaiko geležies ir akmens junginys – siderolitas. Kosminio kūno radimo aplinkybės – unikalios, o radinio cheminės savybės, fiziniai parametrai – ypatingi, todėl kiekvienas meteoritas gamtotyrai bei istorijos mokslui įdomus bei vertingas.

Daugiausia meteoritinių kūnų Lietuvoje rasta praeito amžiaus 4-ojo dešimtmečio pradžioje netoli Žemaitkiemio miestelio. Mykolas Kaveckis (1889–1969), gamtos mokslų daktaras, fizikas, geologas, Kauno Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, tuoj po meteorito kritimo organizavo paieškų ekspediciją ir rastos medžiagos tyrimus.

Vietos policijos viršininkas mokslininkams parodė žmonių jau surinktus keturis meteorito fragmentus, didžiausias jų svėrė daugiau nei 7 kilogramus. Apklausus liudininkus, paaiškėjo bendras įvykio vaizdas. Vasario 2-osios vakarą, apie 20.30 val., meteoritas krito tarp dviejų netoli Žemaitkiemio esančių kaimų – Kliepšių ir Rundžių.

Buvo surinkta 20 įvairaus dydžio bendros 42194 gramų masės gabalų, išsibarsčiusių beveik apskritos formos plote, kurio ilgesnė ašis driekiasi maždaug 2,5 kilometro, o trumpesnė – apie 2,25 kilometro.

Ieško ežero dugne

Šią savaitę vykusioje ekspedicijoje dalyvavo 15 savo srities profesionalų. Archeologai, geologai, paleontologai ir narai suvienijo jėgas su garsiausiais meteoritų ieškotojais.

Ekspedicijoje dalyvavo Dmitrijus Sadilenko iš Rusijos. Jis yra vienas geriausių meteoritų ieškotojų pasaulyje. Projekte sutiko dalyvauti ir garsus šveicarų meteoritologas Markas Jostas, vertingų pastabų bei patarimų davė Vilniaus universiteto Geologijos muziejaus vadovė dr. Eugenija Rudnickaitė.

Ekspedicijos dalyviai meteorito fragmentų ežero dugne ieškojo specialiai kalibruotais detektoriais, kurie aptinka akmenis su tam tikrų metalų priemaišomis.

Manoma, kad profesorius M. Kaveckis ežere galėjusiais atsidurti dangaus akmenimis nesidomėjo, nes nebuvo tinkamos technikos panerti po vandeniu ir ten atlikti ieškojimus.

Lietuviškų meteoritų likimas

Jų likimai susiklostė skirtingai – Juodžių meteorito išliko tik kelios nedidelės skeveldros (didžiausia tesveria 48 g) ir saugomos ne Lietuvoje. Šaltiniai sako, kad Akmenės apylinkėse buvo aptiktas apie 1 kg svėręs gabalas, tačiau kur jis yra dabar, nėra žinoma.

Andrioniškyje iš viso rasta 11 meteorito fragmentų (bendra masė siekia 4 kg), kuriais šiuo metu rūpinasi Vilniaus universiteto mokslininkai.

Didžioji Žemaitkiemio meteoritinės medžiagos dalis taip pat laikoma Vilniaus universiteto saugyklose, skeveldros eksponuojamos Geologijos instituto muziejuje, įvairaus dydžio gabalai iškeliavo į užsienio muziejus ir laboratorijas.

Mažyčiai šilumos taškeliai

Meteoritų kolekciją apžiūrėjo ir Etnokosmologijos muziejaus darbuotojus pasveikino ir šio muziejaus tėvais vadinami Libertas Klimka ir Gunaras Kakaras.

„Pats sudėtingiausias ir įdomiausias klausimas, kurį esu išgirdęs vestų ekskursijų šiame muziejuje metu, – kam mes, mažyčiai šilumos taškeliai, protu nesuvokiamo dydžio visatoje reikalingi. Tada supratau, kad toks muziejus yra reikalingas. Muziejus, kuris tarsi sujungia žemiškąjį ir kosminį pasaulį, analizuoja tuos ryšius“, – teigė ilgametis Etnokosmologijos muziejaus vadovas Gunaras Kakaras.

Astronomas pridūrė, kad džiaugiasi atsinaujinusia muziejaus komanda, toliau sieksiančia įgyvendinti projektus, kurių popieriuje ir galvose labai daug. Be to, jis vylėsi, kad unikalus muziejus ir jo projektai pagaliau sulauks ir didesnio Kultūros ministerijos dėmesio.

„Gunarui niekados netrūko idėjų, vizijų, kartais jį tiesiog reikėdavo prilaikyti, nukreipti tinkama linkme. Smagu, kad abu supratome tokio muziejaus svarbą ir reikalingumą. Džiaugiuosi ir darbuotojais, kurie į darbą eina ne sulaukti darbo dienos pabaigos, o duoti naudos ir įkvėpti“, – sakė etnologas Libertas Klimka.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

20180218

Įkelk naujieną

Nuotraukos
Nuotraukos
Kelkite nuotraukas tiesiai iš kompiuterio arba spauskite pridėti nuotrauką/as
Nuorodos į audiovizualinę informaciją
Autorius