LRT tyrimas atskleidžia, kad vieniems dvigubą Lietuvos ir Rusijos pilietybę turintiems tremtinių palikuonims lietuviškas pasas tampa raktu į laisvą pasaulį, tačiau kitiems – galimybe apeiti europinius ribojimus. Vieni jų puoselėja lietuvybę ir kovoja už demokratiją, tačiau Lietuvos pilietybę atgauna ir asmenys, tarnaujantys Rusijos kariuomenėje, dirbantys strateginėse įmonėse, dalyvaujantys politikoje. Aiškėja, kad darbovietė ir sąsajos su režimu – ne kliūtis tapti Lietuvos piliečiu, nors Valstybės saugumo departamentas tame įžvelgia grėsmių.
Tyrimas trumpai
- Daugiau nei 250 Rusijos piliečių Lietuvos pilietybę atkūrė jau vykstant karui Ukrainoje – t. y. nuo 2022 m. iki 2024 m. pradžios.
- LRT tyrimas rodo, kad tarp asmenų, atkūrusių Lietuvos pilietybę, yra dirbančių Rusijos strateginėse įmonėse, tarnavusių ar tarnaujančių Rusijos kariuomenėje, priklausančių komunistų partijai.
- Yra ir grįžusių į Lietuvą, aktyvių režimo priešininkų.
- Kai kurie asmenys, nors ir turi Lietuvos pilietybę, socialiniuose tinkluose demonstruoja prorusiškumą. Paklausti, kurią pusę palaiko kare Ukrainoje, vengia atsakymų.
- Pilietybės įstatymas nenumato atvejų, kai dėl grėsmių valstybės saugumui nebūtų atkuriama pilietybė.
- Lietuvos pilietybė nebūtų atkurta tik keliais atvejais: dėl nusikaltimų žmoniškumui ar Lietuvos valstybės išdavystės.
- Valstybės saugumo departamentas mano, kad pilietybės atkūrimo sistema – ydinga.
– „Laba diena, čia ponas Paniukovas? Ieškau Nikitos Paniukovo.“
– „Alo! Alo? Alo“, – rusiškai keletą kartų pakartoja atsiliepęs vyras ir padeda ragelį.
Telefono numerį, jungiantį su Rusijos Krasnojarsko krašte, nuo Lietuvos nutolusiame daugiau nei 5 tūkstančius kilometrų, registruotu mobilaus telefono numeriu, renkame dešimtis kartų, bet pakalbėti taip ir nepavyksta.
N. Paniukovas tarnauja Rusijos kariuomenėje, 3476-ajame kariniame dalinyje, dislokuotame ten pat, Krasnojarske. Atrastose nuotraukose jis – su „Rosgvardijos“, Rusijos vidaus karinių pajėgų, uniforma, ryšintis koloradkę ir nešantis vainikus ant sovietinių didvyrių memorialo.
Tokių kaip N. Paniukovas Rusijoje šimtai tūkstančių, tačiau jis išskirtinis Lietuvai, nes yra ne tik Rusijos pilietis. Lietuvos pilietybė N. Paniukovui buvo atkurta kaip tremtinio iš Lietuvos palikuoniui.
Tokią teisę suteikia Lietuvos pilietybės įstatymas ir tokių, atkūrusių Lietuvos pilietybę tremtinių palikuonių jau yra 12,5 tūkstančio Rusijos piliečių. Vien per pastaruosius dvejus metus – nuo 2022 m. iki 2024 m., Rusijai pradėjus ir toliau tęsiant plataus masto karą prieš Ukrainą, šia teise pasinaudojo daugiau nei 250 Rusijos piliečių.
Įstatymas taip pat leidžia tremtinių palikuonims išlaikyti dvigubą Rusijos ir Lietuvos pilietybę.
LRT Tyrimų skyrius, bendradarbiaudamas su „Scannerproject“ ir kitais užsienio kolegomis, kalbėdamas su keliomis dešimtimis žmonių, atkūrusių Lietuvos pilietybę, pakėlusių ragelį ir sutikusių pakalbėti arba atsakiusių į išsiųstus klausimus, aiškinosi, kaip suteiktą lietuvišką pasą naudoja jį gavę Rusijos piliečiai.
Surinkti duomenys rodo, kad tarp Lietuvos pilietybę atkūrusių tremtinių palikuonių yra aktyvių Rusijos režimo priešininkų. Gyvendami Rusijoje, šie asmenys nevengė reikšti savo neigiamų pažiūrų apie Putino diktatūrą, dalyvavo protestuose, pasirašinėjo prieš žmogaus teisių pažeidimus nukreiptas peticijas. Kiti buvo aktyvūs savo gyvenamųjų regionų lietuviškų bendruomenių nariai, senelių ir prosenelių tremties vietose toliau puoselėję lietuviškas tradicijas, ir pagaliau sugrįžę į Lietuvą.
Tačiau turima informacija atskleidžia ir kitą pilietybės atkūrimo pusę. Aiškėja, kad gauti lietuvišką pasą netrukdo nei karinė tarnyba šalyje agresorėje, nei sąsajos su režimu ar nelojalumas Lietuvai. Kai kurie iš jų, kaip rodo tyrimas, ryšių su Lietuva iki šiol nepalaikė, nemoka kalbos, nežino tremties istorijos. Atgauta Lietuvos pilietybe dalis jų naudojosi kaip kelionės dokumentu ar darbo Europoje leidimu. O kai kurie socialiniuose tinkluose demonstruoja ištikimybę ne Lietuvai, bet agresorei Rusijai.
„Net jei mes nustatytume, kad žmogus kelia grėsmę Lietuvos saugumui (taip, kaip dabar nustatome, nes vykdome sugriežtintas patikras), tai nebūtų pagrindas neatkurti Lietuvos pilietybės“, – sako Migracijos departamento vadovė Evelina Gudzinskaitė. Jos teigimu, pagrindas neatkurti pilietybės būtų tokiu atveju, jei asmuo yra įvykdęs sunkų nusikaltimą žmoniškumui, taikai arba yra padaręs nusikaltimą prieš Lietuvos valstybę.
Valstybės saugumo departamentas (VSD), atsakydamas LRT, pabrėžė manantis, kad tarnaujantieji Rusijos kariuomenėje, dirbantieji valstybinėse ar strateginėse Rusijos bendrovėse, teisėsaugos ar valstybinių institucijų pareigūnai neturėtų turėti teisės atkurti Lietuvos pilietybės.
„Po 2022 m. vasario mėnesio tas atkūrimo procesas tampa tam tikra spraga ir tam tikra galimybe nepatikrintiems Rusijos piliečiams gauti progą tapti ES teritorijos gyventojais. O tas procesas, kad Rusijoje prasidėjo ieškojimas ir giminystės ryšių, prasidėjo ieškojimas, kaip patekti į Šengeno erdvę, kaip gauti leidimus gyventi trečiosiose šalyse, tai jis yra akivaizdus. Vieša paslaptis, kad bandoma ieškoti kelių. Tai šis procesas vyksta ir jis Lietuvoje gali turėti pavojingų pustonių“, – LRT Tyrimų skyriui komentavo filosofas Paulius Gritėnas.
Ištikimi Rusijos gynėjai
LRT Tyrimų skyrius nustatė bent keturis atvejus, kai Lietuvos pilietybę atkūrę asmenys buvo ar iki šiol yra susiję su Rusijos kariuomene. Vienas jų – Vladas (jo prašymu pavardės neminime). Jis tarnavo Rusijos kariuomenėje prieš dešimtmetį, o socialinio tinklo „VKontakte“ paskyroje dalijasi nuotraukomis su karine uniforma.
„Tai yra privaloma tarnyba, tai nėra alternatyvi tarnyba, kaip Europoje ar kitose šalyse, kur nėra privaloma. Taip, ir aš esu tinkamo kariauti amžiaus. Galiu būti mobilizuotas bet kuriuo metu“, – LRT Tyrimų skyriui pripažino Vladas.
Tačiau jis tikino šiuo metu užsiimantis verslu ir neketinantis eiti į frontą.
„Kai prasidėjo visi šie įvykiai 2022 m., aš iškart aktyvavau savo planą, kaip man emigruoti, jei reikėtų tai padaryti operatyviai. Susisiekiau su Lietuvos ambasada, tuo metu dar turėjau galiojantį pasą. Bet per tuos metus aš vedžiau ir jau turiu čia šeimą, tad atsiranda papildomos aplinkybės. Man paaiškino, kokius dokumentus man reikia paruošti, aš tuo užsiėmiau. Ir aš neatmetu varianto, kad jei padėtis paaštrėtų, aš – taip, emigruosiu į Europą. Bet šimtas procentų, kad į frontą aš neisiu“, – kalbėjo Vladas.
„Taip, aš tikiuosi, kad jei turiu Lietuvos pilietybę, tai yra šansas, tai yra geras koziris rankovėje. Vienareikšmiškai“, – pridūrė jis.
Vienas iš tų keturių ir jau minėtas N. Paniukovas, su kuriuo susisiekti taip ir nepavyko.
Aleksandras po karo tarnybos įsidarbino Rusijos naftos pramonės lyderės „Rosneft“ antrinėje įmonėje „Vankorneft“. Algirdas, buvęs sovietų desantininkas, dirbęs Rusijos specialiajame policijos dalinyje OMON, dabar užsiima advokato praktika.
Savo socialinių tinklų paskyrose Algirdas demonstruoja ilgesį sovietinei kariuomenei, kelia praeities nuotraukas su uniforma, pozuoja su desantininkų vėliava ir pan. Nuotraukos leidžia manyti, kad Aleksandras apsilanko ir Lietuvoje. Pavyzdžiui, 2016 metais jis fotografavosi Grūto sovietinių skulptūrų parke, pozavo prie J. Stalino ir V. Lenino skulptūrų.
Komunistų partijos narė
Ana Čudakova, turinti Lietuvos pilietybę, priklauso partijai „Rusijos komunistai“. Nurodoma, kad ji yra šios partijos Oriolo srities pirmoji sekretorė. Ji buvo ir partijos lyderio Sergejaus Malinkovičiaus įgaliotinė finansų klausimais, kai šis šiemet ketino dalyvauti prezidento rinkimuose. Su A. Čiudakova mums susisiekti nepavyko.
Partija „Rusijos komunistai“ buvo sukurta 2012 m. kaip alternatyva „Rusijos Federacijos Komunistų partijai“. Viešojoje erdvėje teigta, kad tai Kremliaus projektas, skirtas kairiosioms populistinėms idėjoms propaguoti. Partija karą Ukrainoje vadina didžiuoju karu, o jų politinę programą sudaro „Dešimt stalininių smūgių kapitalizmui“, kurioje pasisakoma už turto nacionalizavimą ir mirties bausmės grąžinimą.
Ši partija aktyviai palaiko Rusijos karą Ukrainoje, kai kurie jos nariai yra savanoriai fronte. Be to, skelbiasi į frontą siunčianti „humanitarinę pagalbą“ Rusijos kariams.
Dar vienas dvigubą Lietuvos ir Rusijos pilietybę turintis asmuo save susiejo su V. Putino „Vieningosios Rusijos“ partija, su kuria nesėkmingai siekė Krasnojarsko deputato posto. LRT Tyrimų skyrius nustatė ir atvejų, kai pilietybę atkūrę asmenys ėjo ir politines pareigas, pavyzdžiui, formavo vieno iš regionų pramonės ir energetikos politiką.
Dronų pilotų mokymas ir projektai Kryme
Lietuvos pilietybę pernai atkūrė ir Rusijos verslininkas Stanislavas Okunevas. Jis valdo kompiuterinių technologijų įmones „Rostkom treid“, „Rostkom centr“ ir „Er-si grup“, kurios gyvena iš valstybinių užsakymų – nuo 2019 m. jų vertė perkopė 10 mln. eurų. Šį balandį „Rostkom treid“ pagal valdžios užsakymą už 31 mln. rublių (321 tūkst. eurų) tiekė įrangą Krymo Kerčės profesinei mokyklai.
„Rostkom“ grupė dalyvauja ir 2024 m. Rusijoje startavusioje nacionalinėje bepiločių orlaivių programoje, kuri teikia patriotinius mokymus Rusijos piliečiams. Nors pati programa nėra susieta su kariuomene, projektas alsuoja karo nuotaikomis.
Su Lietuva S. Okunevą sieja tremtinys senelis, tačiau daugiau apie jį papasakoti verslininkas negali. Paklaustas apie pilietybės atkūrimą S. Okunevas sakė, kad sužinojęs, jog tai įmanoma, taip ir padarė. „Šiaip įdomu nuvažiuoti, pasižiūrėti, suprasti savo šeimos istoriją“, – paaiškino jis.
Telefonu kalbintas Rusijos verslininkas teigė, kad tai žurnalistai sugalvojo, jog „Rusija Lietuvai yra priešiška valstybė“. Klausimus apie Ukrainoje vykdomą Rusijos karą vadino „provokaciniais“. „Aš nesakau, kad aš jos (Rusijos specialiosios karinės operacijos, – red. past.) nepalaikau. Aš iš viso nesu su tuo susijęs. Man nepatinka karas“, – aiškino jis.
Paklaustas, ką darytų, jei būtų mobilizuotas, – vyktų į frontą kariauti ar vis dėlto pasinaudotų Lietuvos pilietybe ir išvyktų iš Rusijos, S. Okunevas teigė, kad šis klausimas jam esąs per sunkus.
„Aš neturiu atsakymo į šį jūsų klausimą, – teigė tremtinio iš Lietuvos anūkas. – Neatsakinėsiu į šį klausimą. Nenoriu atsakinėti į provokacinius klausimus. Kam?“
Filosofas P. Gritėnas svarsto, kad šiuo metu galiojantis Pilietybės įstatymas yra orientuotas į praeities ryšį.
„Aš manau, kad tai klaidingas požiūris, nes tiek praeities, tiek ateities tekste reikia žiūrėti kiekvieno asmens ryšį, jo suvokimą, kokį jis teisių ir laisvių paketą gauna su pilietybe, ir apskritai žiūrėti, kokia geopolitinė situacija, nes šituo įstatymu į tai neatsižvelgta“, – komentavo jis.
Surinkti duomenys rodo, kad S. Okunevas – ne vienintelis, Rusijoje padaręs karjerą su strateginiais projektais. LRT Tyrimų skyrius nustatė daugiau kaip dvidešimt Lietuvos pilietybę turinčių asmenų, kurie dirba strateginėse Rusijos įmonėse, pavyzdžiui, aviacijos sektoriuje, taip pat ir Rusijos valstybinėje aviakompanijoje „Aeroflot“.
Ką tik trisdešimtmetį perkopęs Jegoras Tiupakovas užima centrinio Rusijos banko vyriausiojo ekonomisto pareigas. Šiame, taip pat sankcionuotame VTB banke, dirbo ir dar keli asmenys, susigrąžinę Lietuvos pilietybę.
Tačiau daugiausia lietuviškų pasų savininkų dirba naftos, dujų ir metalo įmonėse. Vien su „Gazprom“, „Rosneft“ ir „Rosatom“ susijusiose įmonėse darbuojasi bent 9 asmenys, dar daugiau – regionų centrinėse energetinėse bendrovėse.
LRT Tyrimų skyriui pavyko nustatyti „naujus“ Lietuvos piliečius, užimančius pareigas „Stroytransgaz“, kuri po Krymo aneksijos 2014 m. buvo įtrauka į JAV ir Kanados sankcijų sąrašus. Šią naftos ir dujų pramonės statybos bendrovę valdo oligarchas Genedijus Timčenka, artimas V. Putino bičiulis.
Bent šeši asmenys, dirbantys strateginėse Rusijos įmonėse, atkurti Lietuvos pilietybę nusprendė po 2020 m. Viena tokių – Elena, baigusi prestižinį Sankt Peterburgo Imperatoriaus Aleksandro I inžinerinį universitetą. Šiuo metu ji dirba kelių institute „Institut Giprostroymost“, kuris įtrauktas į Vakarų sankcijų sąrašus. Institutas dalyvavo projektuojant Kerčės tiltą, kuris jungia Rusiją su okupuotu Krymu.
Oligarchų patikėtinio dukra
Valerija Brusokaitė socialiniuose tinkluose demonstruoja prabangą: kelionės po pasaulį, pasiplaukiojimai jachtomis, tūkstančius eurų kainuojantys dizainerių drabužiai ir rankinės. Tarp jos skelbiamų nuotraukų – ir „patriotinės“: iš Pergalės dienos parado, prie sovietinių tankų ar pozuojant su sovietinės kariuomenės kepure.
Jauna moteris socialinių tinklų įrašuose jautriai primena apie Leningrado blokadą ir didžiuojasi Sovietų Sąjungos pergale prieš nacistinę Vokietiją. Tačiau įrašų apie sovietų vykdytas tremtis čia nerasite, nors V. Brusokaitės senelis, kaip išsiaiškino LRT Tyrimų skyrius, prievarta buvo išvežtas į Sovietų Sąjungos gilumą, siekiant išsiaiškinti, ką jis veikė vokiečių priverstinio darbo stovyklose.
Lietuvos pilietybė jai atkurta Rusijai jau vykdant plataus masto puolimą prieš Ukrainą – 2022 metų spalį.
Telefonu kalbinta V. Brusokaitė neslėpė, kad senelio nėra mačiusi, tad daug detalių apie jo istoriją nežino. O pilietybę atkūrė tėvo siūlymu: „Niekada gyvenime apie tai negalvojau ir turbūt nebūčiau pagalvojusi, bet tėvas pasiūlė, sako, žiūrėk, yra tokia galimybė. Tada pagalvojau, o kodėl gi ne. Juk esu per pusę lietuvė.“
V. Brusokaitės tėvas Rusijoje pristatomas kaip žinomas verslininkas. Jis ilgą laiką gyveno Sankt Peterburge, o šiuo metu yra grįžęs į Lietuvą. Alvydas Brusokas buvo Rusijoje veikiančio „Baltijos banko“ viceprezidentu, paskui dirbo privačiame versle. 2012 metais jo kontroliuota bendrovė „Mining Investments“ gavo 24 metų licenciją Sakartvele kasti auksą.
Tačiau A. Brusokas sako, kad jokių jo verslų Rusijoje nėra, dar daugiau – jis niekada nebuvo tikrasis milžiniškų bendrovių savininkas.
„Aš buvau samdomas darbuotojas. Akcininku tapdavau tuo atveju, kai reikėdavo greitai padaryti sutartį – jūsų paprašo pasirašyti, o paskui jūs perleidžiate. Tai ir viskas. Techninis dalykas“, – aiškino jis.
Remiantis registrais, aukso kasimo verslus jis plėtojo su Rusijos milijardieriais Dmitrijumi Troitskiu ir Dmitrijumi Korževu, kurie šiuo metu dalijasi ir aukso gavybos verslą Armėnijoje. D. Troitskis taip pat yra prekybos tinklą „O‘Kay“ valdančios grupės vienas pagrindinių akcininkų. Čia kurį laiką vadovaujančias pareigas užėmė ir A. Brusokas.
Šią grupę Maskvoje kaip savo darbovietę nurodo V. Brusokaitė. Jos karjera ir gyvenimas panašus į Rusijos oligarchų ar Kremliaus elito vaikų karjeras. Mokslus ji baigė Jungtinėje Karalystėje, o tarp pirmųjų darboviečių – Rusijos ekonomikos vystymo ministerija, Informacijos komitetas, Žemės valdymo komitetas.
LRT Tyrimų skyriaus paklausta, ar palaiko Rusijos karą Ukrainoje, V. Brusokaitė sakė: „Juk aš neatsakinėsiu į šį klausimą, teisingai?“
„Nekalbėsiu su jumis politinėmis temomis“, – pridūrė ji.
V. Brusokaitė neslėpė, kad lankosi Lietuvoje – netrukus vėl ketina atvažiuoti. „Jokių problemų lankytis Lietuvoje nematau. Žmonės kaip buvo labai svetingi, tokie ir liko. Kaip ir pas mus, Rusijoje, nėra jokio negatyvo žmonių atžvilgiu. Daugelį iš mūsų vienija praeitis Sovietų Sąjungoje, ypač vyresniąją kartą. Žinoma, situacija tokia liūdna, bet svarbiausia išlikti žmonėmis vienas su kitais“, – aiškino ji.
LRT Tyrimų skyriaus turimi duomenys rodo ir dar vieno tremtinių palikuonio ryšį su didžiaisiais Rusijos verslais.
Pavelas dirba „Jungtinėje metalurgijos kompanijoje“ (OMK) ir jos antrinėse įmonėse. Nors ši bendrovė nėra valstybinė, jos veikla tiesiogiai susijusi su Rusijos gynybos pramone. Kompanijos vadovas ir savininkas – vienas turtingesnių Rusijos oligarchų Anatolijus Sedychas, pagal turtą užimantis 56 vietą tarp oligarchų. Jis įtrauktas į sankcijų sąrašą Jungtinėje Karalystėje, o jo metalurgijos kompanija dėl ryšių su rusų gynyba atsidūrė JAV, Ukrainos ir Jungtinės Karalystės sankcijų sąrašuose.
Didžiausia baimė – likti Rusijoje
Tačiau tarp Lietuvos pilietybę atkūrusių tremtinių palikuonių yra ir aktyvių Rusijos režimo priešininkų. Surinkta informacija rodo, kad gyvendami Rusijoje, šie asmenys nevengė reikšti savo neigiamų pažiūrų apie Putino diktatūrą, dalyvavo protestuose, pasirašinėjo prieš žmogaus teisių pažeidimus nukreiptas peticijas. Daugelio jų veikla susijusi su šį vasarį kolonijoje Arktyje mirusio rusų aktyvisto, aršaus Vladimiro Putino kritiko Aleksejaus Navalno judėjimu.
Nuo 2021-ųjų Vilniuje gyvenantis 26 metų Lietuvos ir Rusijos pilietis Andrejus iš Sankt Peterburgo šalį, kurioje gimė, vadina Mordoru. „Aš nebijau vorų, šunų, aukščio (ko ten dar žmonės bijo?). Turiu vienintelę fobiją: kad vėl atsidursiu „Sovietų Sąjungoje“ (Rusijoje) ir ne savo valia būsiu priverstas ten likti“, – sakė jis LRT Tyrimų skyriui.
Kol vieni Lietuvos pilietybę atkūrę tremtinių palikuonys ir toliau neblogai gyvena šalyje agresorėje, kitiems lietuviškas pasas tampa bilietu į laisvą pasaulį. Sankt Peterburge gimusiam vaikinui, tada 16-mečiui, Lietuvos pilietybė buvo atkurta dar 2014 metais, kaip iš Kauno į Sibirą ištremto litvako palikuoniui. Jis pasakoja, kad galutinis apsisprendimas išvykti iš Rusijos sutapo su A. Navalno apnuodijimu 2020-aisias.
„Nesakyčiau, jog ir prieš tai tikėjau, kad toje šalyje galima kažką pakeisti. Bet kol buvo A. Navalnas, kol važinėjo po miestus, rengė susitikimus, atrodė, kad dar ne viskas taip blogai. Atrodė, kam reikalingas aš, jeigu net tokio kaip A. Navalnas neliečia. Kai jį nunuodijo, kaip tik baigiau universitetą, ir supratau – laikas“, – pasakojo Andrejus.
Prieš pat išvykdamas, jis sudalyvavo dar viename Putino režimo kritikų mitinge – į juos eidavo nuo 2017-ųjų. „Palaipsniui supratau, kad Rusijoje žmonėms permainų nereikia, jiems jos neįdomios. Ir kam man tada rizikuoti dėl žmonių, kuriems to nereikia, kai yra šalis, dėl kurios man ne gėda ir kurioje saugu“, – aiškino Andrejus.
LRT Tyrimų skyriaus surinkti duomenys rodo, kad dauguma Lietuvos pilietybę po 2011 m. atkūrusių žmonių, net ir išvykę iš Rusijos, neatsisako jos paso. Nuo 2021-ųjų Rusiją palikusio Andrejaus teigimu, tai padaryti labai sudėtinga: procesas trunka ilgai, o rezultatas nebūtinai garantuotas. Kaip ir kiti LRT pašnekovai, jis teigė nenorintis turėti jokių kontaktų nei su Rusija, nei su šios valstybės atstovybe Lietuvoje.
Kartu vaikinas abejoja, kad gyvendamas Lietuvoje galėtų sulaukti Rusijos tarnybų dėmesio. „Vilniuje – visa Rusijos opozicija. Taigi, KGB dominančių asmenų sąraše būčiau kažkur gale. Čia gi susirinko visi pagrindiniai „teroristai ekstremistai“. Eini Vilniaus centre – „teroristas ekstremistas“ elektriniu paspirtuku pro šalį važiuoja“, – kalbėjo Andrejus.
Ekstremistai, kurie apie tai nežino
LRT Tyrimų skyrius nustatė mažiausiai 7 asmenis, atkūrusius Lietuvos pilietybę, kurių pavardės Rusijoje įtrauktos į vadinamąjį „teroristų ekstremistų“ sąrašą. Šis sąrašas „FBK ekstremistai 2021 03 0Z“ sudarytas, kai 2021-ųjų vasarą Rusijos Teisingumo ministerija uždraudė su A. Navalnu susijusias organizacijas ir įtraukė jas į „ekstremistų“ registrą.
Ekstremistiniais buvo pripažinti Kovos su korupcija fondas (FBK), Piliečių teisių gynimo fondas, taip pat A. Navalno štabų judėjimas. Kaip skelbė Maskvos prokuratūra, šios organizacijos, „prisidengdamos liberaliais šūkiais“, esą kuria sąlygas socialinės ir politinės situacijos destabilizavimui ir taip siekia pakeisti valstybės sanklodą, o juos remia užsienio centrai, vykdantys destruktyvius veiksmus prieš Rusiją.
LRT kalbinti Lietuvos ir Rusijos pilietybes turintys asmenys, kurių pavardės yra „ekstremistų“ sąraše, apie tai informacijos teigė neturintys. Tačiau vieni jų neatmetė tokios galimybės, kiti priklausymą „A. Navalno ekstremistams“ griežtai ginčijo.
Šiuo metu Nyderlanduose gyvenantis Kirilas neatmeta galėjęs patraukti Kremliaus tarnybų dėmesį. Jo lietuviškos pilietybės atkūrimas truko beveik 5 metus – Lietuvos pasą gavo 2019-aisiais. Nors antros pilietybės įgijimą Rusijoje deklaruoti privaloma (kitaip gresia administracinė bauda ir net baudžiamoji atsakomybė), Kirilas teigė to nedaręs.
Rusijos valdžios dėmesį jis turėjo patraukti dėl opozicinės veiklos. Kirilas buvo tarptautinės kovos su korupcija organizacijos „Transparency International“ Rusijos padalinio viešųjų ryšių ekspertas, vėliau dirbo judėjimui „Navalno štabai“.
„Aš nustebęs, kad esu ekstremistų teroristų sąraše, bet tai įmanoma. Nevaržiau savęs pasisakydamas socialiniuose tinkluose. Gaudavau pinigus iš FBK 2018-aisiais, kai dirbau jiems Jaroslavlyje. Vėliau rėmiau įvairias struktūras, ypač FBK. O 2021-ųjų kovą išvykau iš Rusijos. Ir, regis, laiku“, – sakė jis.
Vos prieš mėnesį į Vilnių atvykęs 22 metų Daniilas netiki Rusijoje galėjęs tapti „ekstremistu“. „Žinoma, mes daugelis pasirašinėjome įvairias peticijas, bet niekada neteko girdėti apie kokius nors ekstremistų sąrašus“, – abejojo jis.
Daniilas patvirtinimą dėl atkurtos Lietuvos pilietybės gavo praėjusiais metais, bet Rusijoje tuo metu jau negyveno. Prieš įsikurdamas Vilniuje, kelerius metus nuo 2022-ųjų praleido Kazachstane bei Juodkalnijoje. Šiuo metu jis tęsia nuotolines studijas Maskvos ekonomikos mokyklos Dizaino koledže, į kurį įstojo 2021-aisiais, ir jų atsisakyti neketina.
„Man labai pasisekė, kad ten visi žmonės labai adekvatūs, visų pažiūros gana panašios. Ten daug žmonių studijuoja nuotoliu, gyvendami kitose šalyse, taip pat nuotoliu dirba ir nemažai dėstytojų, nes po 2022 m. daugelis jų išvyko iš Rusijos. Tai gana unikalu Rusijos kontekste, ir man tai labai svarbu“, – aiškino vaikinas.
Lietuvių šventė – po plakatais prieš NATO
Kiti Lietuvos pilietybę susigrąžinę asmenys, kaip rodo surinkti duomenys, buvo aktyvūs savo gyvenamųjų regionų lietuviškų bendruomenių nariai, senelių ir prosenelių tremties vietose toliau puoselėję lietuviškas tradicijas. Viena iš jų – prieš kelerius metus į Lietuvą iš Krasnojarsko su sūnumi persikėlusi Elena. Į Sibirą, prie Jenisiejaus upės, buvo ištremti jos proseneliai ir senelis. Pradėjusi pilietybės atkūrimo procedūrą, moteris pasikeitė pavardę, pasiimdama lietuvišką, prosenelio.
Elenos šeimoje lietuviškų tradicijų, kaip ir kalbos, neišliko. Tremtį patyręs senelis, Sibire gyvenantis „liaudies priešas“, vengdavo tai minėti: esąs lietuvis pasipasakojo tik po 90-ųjų, Rusijoje prasidėjus atšilimui. Į lietuvių bendruomenės veiklą Elena įsitraukė gerokai vėliau. Krasnojarske buvo organizuojamos lietuvių šventės, vykdavo plaukimai upe, iškėlus Lietuvos vėliavą, buvo lankomi tremtinių kapai. Tačiau pastaraisiais metais situacija pasikeitė.
Kaip teigė P. Gritėnas, apskritai paėmus, Rusijoje pastaruosius dešimtmečius nebuvo normalių sąlygų lietuviškumui plėtotis. „Iniciatyva „Misija Sibiras“ buvo stabdoma, trukdoma. Tremtinių kapai, kalbos apie Antrojo pasaulinio karo nusikaltimus, stalinistines represijas Rusijoje nėra leidžiamos. Tai reiškia, kad plėtotis sąmoningam lietuviškumui, suvokti, kodėl tu esi Rusijoje, kodėl tu ten atsiradai, tų sąlygų nelabai yra“, – svarstė filosofas.
Panašų įspūdį iš Rusijos prieš kelerius metus išsivežė ir Elena. Prieš pat išvykdama iš Krasnojarsko, ji dalyvavo lietuvių bendruomenės 30-metyje. Į šventę turėjo atvažiuoti daug svečių, taip pat ir iš Lietuvos atstovybės. Iškilmės vyko Krasnojarsko krašto Tautų draugystės namuose, leidimą šventei suteikė Krasnojarsko Kultūros taryba.
„O likus kelioms savaitėms iki renginio, ten buvo iškabina ekspoziciją, kurioje NATO vaizduojami kaip priešai, su atitinkamomis nuotraukomis, lozungais ir panašiai. Ir štai mūsų renginys, ir mums sako: „O šito uždengti negalima.“ Tai yra, renginį tai leido, žinoma, buvo gražu, visi stengėsi nekreipti į tą ekspoziciją dėmesio, bet va taip buvo...“, – dalijosi Elena.
Lietuviškas pasas – „stipresnis“
„Mano abu tėvai rusai. Lietuvė buvo tik močiutė. Lietuviškai nemoku“, – taip pasakoja Lietuvos pilietybę 2014 m. atkūrusi Snežana. Ji, kaip ir kai kurie kiti tremtinių palikuonys, neslepia, kad lietuviškas pasas – tai ir galimybė laisvai keliauti, išvažiuoti iš Rusijos.
„Lietuviškas pasas – kur kas „stipresnis“, palyginus su rusišku“, – sakė šiuo metu Didžiojoje Britanijoje gyvenanti ir bent artimiausiu metu į Lietuvą persikelti neketinanti moteris.
Panašiai kalba ir Estijoje įsikūrusi Valentina. „Lietuviškas pasas labai palengvina keliones Europos Sąjungoje, jis padėjo susirasti darbą, išvažiuoti iš Rusijos“, – dėstė ji.
Valentina, kaip ir daugelis kitų, teigia bent kol kas neketinanti atsisakyti Rusijos pilietybės. Bet ne todėl, kad tai sudėtinga procedūra. „Kol kas neketinu atsisakyti, su Rusija sieja ten esantys giminės, nekilnojamasis turtas ir pan.“, – aiškino ji.
Tos pačios nuomonės dėl Rusijos pilietybės ir Tatjana, gyvenanti Klaipėdoje nuo 2008 m., kai atvyko iš Magadano slaugyti dar anksčiau į Lietuvą iš Rusijos sugrįžusios močiutės.
„Šią vasarą pas mano vaiką atskrenda jo močiutė. Jie negali čia atvykti, negali vizos gauti. Tai jie atskrenda į Sankt Peterburgą, mes irgi ten nuskrisime. Ir susitiksime ten, kad dukra pamatytų močiutę. Pamatytų savo pusbrolius. Anksčiau man reikėjo gydymo ir Rusijoje man buvo daug pigiau gydytis, nei tai būtų buvę Vokietijoje, o čia tokios paslaugos išvis neteikiamos. Bet pagrindinė problema, kad giminė visa išbarstyta ir negali gauti vizų“, – aiškino Tatjana. Jos dukra taip pat turi abi – Lietuvos ir Rusijos – pilietybes.
P. Gritėnas svarsto, kad į klausimą, ką jam reiškia Lietuvos pilietybė, kiekvienas turėtų atsakyti asmeniškai. „Neatmeskime, kad tremtinių vaikams nerūpėjo ir jie tapo Rusijos piliečiais, bet anūkai, susipažinę su istorija, sužinoję savo senelių istoriją, gali jautriai sureaguoti, gali susidomėti Lietuva, Lietuvos kultūra, pajausti ryšį. Šito nereikėtų atmesti. Bet kita vertus, turbūt reikėtų žiūrėti, kas yra atkuriama. Ar atkuriama teisė į Lietuvos užtikrinamas laisves, ar atkuriamas iš tikrųjų tas ryšys? Bent jau taip, kaip apibrėžta, yra atkuriamas pilietinis statusas. Mes duodame daug pilietinių galių ir laisvių žmogui, kurio tikrojo ryšio negalime išmatuoti arba nededame pastangų“, – sakė filosofas.
Pilietybė dalijama dosnia ranka
Pagal įstatymus tremtinių palikuonys turi neterminuotą teisę atkurti Lietuvos pilietybę, neatsižvelgiant į tai, kokioje valstybėje nuolat gyvena. Taip pat netaikomas ir reikalavimas atsisakyti kitos valstybės pilietybės asmenims, kurie buvo ištremti iki 1990 metų kovo 11 dienos arba jų palikuonims.
„Tai kelia minčių, kurios nuolat yra mūsų specialistų galvose“, – į klausimą, kaip vertina atkūrusiųjų pilietybes sąsajas su Rusijos partijomis ir strateginėmis įmonėmis, atsakė Migracijos departamento vadovė E. Gudzinskaitė.
Aiškėja, kad pilietybės įstatymo taikymas nenumato atvejų, kai analizuojama, pavyzdžiui, asmens darbovietė. „Net jeigu nustatytume, kad žmogus kelia grėsmę valstybės saugumui, tai nebūtų pagrindas neatkurti Lietuvos pilietybės. Neatkurti galima, jeigu asmuo padarė sunkų nusikaltimą žmoniškumui arba prieš Lietuvos valstybę“, – teigė E. Gudzinskaitė.
Vis dėlto kiekvienas prašymas yra tvirtinamas tik po konsultacijų su VSD, tačiau atmetimo atvejai – reti. „Yra buvę, bet tai nėra sistemiškas dalykas. Nes paprastai žmonės užsienyje gyvena, į Lietuvą kojos nebuvo įkėlę, tai mes informacijos apie juos ir neturime“, – LRT Tyrimų skyriui komentavo Migracijos departamento vadovė.
Savo ruožtu, VSD pateiktame atsakyme pabrėžia, kad grėsmę Lietuvai keliantys asmenys, jų nuomone, neturėtų galėti tapti Lietuvos piliečiais.
„VSD vertinimu, ne tik asmenys, tarnavę ar tarnaujantys Rusijos kariuomenėje (išskyrus privalomąją karinę tarnybą), dirbantys valstybinėse Rusijos bendrovėse, bet ir žvalgybos ir saugumo tarnybų, teisėsaugos, valstybinių institucijų pareigūnai ir tarnautojai, valstybės kontroliuojamų bendrovių, veikiančių strateginiuose sektoriuose, darbuotojai turėtų neturėti galimybės atkurti Lietuvos Respublikos pilietybės“, – rašoma atsakyme.
Institucijų atstovai neneigia buvus atvejų, kai bandoma klastoti teisė į pilietybę pagrindžiančius dokumentus. Tam, kad būtų įrodytas ryšys su asmeniu, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusiu Lietuvos pilietybę, privaloma pateikti ne tik jo tremtį ar gyvenimą Lietuvoje įrodančius originalius archyvinius dokumentus, bet ir įrodymus, patvirtinančius egzistuojantį ryšį.
Tačiau tie, kurie visą gyvenimą pragyveno Rusijoje, gali pateikti tik rusiškus dokumentus, o nuo 2022 m. vasario jų autentiškumo patvirtinimas tampa sudėtinga misija. Taip pat egzistuoja tikimybė, kad archyviniai išrašai gali būti padirbti.
„Šioje vietoje dažniau pastebime bandymų klastoti dokumentus. Kartais būna, deja, vienetinių atvejų, kai pilietybė buvo atkurta, tačiau pradėjus tirti kažką kitką, atsekame, kad, pasirodo, buvo atvejų, kai tuo metu pavyko apgauti ir susitvarkyti pilietybę“, – sakė E. Gudzinskaitė.
