Lietuvoje

2019.03.30 10:54

Vytautas Landsbergis: šis žmogus turi būti žinomas

Ineta Nedveckė, LRT.lt 2019.03.30 10:54

Albinas Kentra – ir partizanas, ir Sąjūdžio metraštininkas, kurio didžiausias ginklas šioje kovoje buvo vaizdo įrašymo kamera. Įspūdingo ilgio jo nuopelnų Lietuvai bei Vilniaus universitetui sąrašas, įspūdingas sąrašas ir svečių, kurie plūdo laisvės gynėjo pasveikinti 90-mečio proga. Tiesa, Vilniaus universiteto Vinco Krėvės auditorijoje skambėjo ne tik nuoširdūs sveikinimai, bet ir pasipiktinimas tais, kurie trukdo užbaigti Miško brolių rankomis kuriamą muziejų.

Pasveikinti kovotojo atvyko ir Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis. Jis A. Kentros gyvenimą vadino garbingu ir vertu knygos.

„Noriu palinkėti, kad šitas universitetas išaugintų normalų rašytoją, kuris parašytų normalų romaną apie nepaprastą žmogų. Nepaprastas, tylus, nežinomas, bet užsieniečiai, kaip [prieš tai kalbėjusi] ponia pasakė, sužinoję , būna apstulbinti, šluostosi ašaras ir bučiuoja rankas“, – linkėjo V. Landsbergis.

Egzaminu atkurtai valstybei jis vadino 17 metų besitęsiančius teismus dėl „Miško brolių draugijos namų“.

„Jeigu Miško brolių tvirtovė bus išgriauta, paversta kokiu nors kazino, bus išniekinta visa Lietuva. Miško broliai – tai laisvė, tai žmonės, kurie padėjo galvas už mūsų laisvę“, – pabrėžė Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas.

Pasak jo, atėjo laikas visiems pasakyti – atimti namų iš Albino neleisime.

„Albino gyvenimas yra nepaprastai grynas, nepaprastai garbingas. Jis turi būti žinomas. Ne jam tos garbės reikia, bet reikia tiems, kurie dar kaunasi šioje žemėje. Niekintoje, purvintoje, apmeluotoje ir vis dar gyvoje“, – sakė V. Landsbergis.

Pasveikinti A. Kentros taip pat atvyko Panevėžio vyskupas emeritas Jonas Kauneckas, etnologė Veronika Povilionienė, Sąjūdžio bendražygiai, žemiečiai iš Šilalės, Vilniaus Forumo atstovai, Vilniaus universiteto bendruomenė, buvę kolegos ir studentai, tremtinių, politinių kalinių, šaulių, laisvės gynėjų atstovai, tarptautiniai partneriai ir daug kitų žmonių, su kuriais A. Kentra bendravo per ilgus gyvenimo metus.

Kai jam buvo vos keliolika, prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. A. Kentra su šeima kurį laiką dar gyveno savo namuose Gūbrių kaime Šilalės rajone, bet juose atsirado dar vienas „kambarys“ – bunkeris, išraustas čia pat – po namu. Kad šeima nėra palanki sovietiniam režimui, anuometinė valdžia nutuokė, bet įrodymų nebuvo – bunkerio stribai taip ir nerado.

Nepaisant to, vieną vakarą šeimą pasiekė žinia, kad šiąnakt jie bus ištremti. Atėjo laikas trauktis į miškus. 1945 metais visa šeima davė priesaiką ir tapo partizanais.

Po kurio laiko A. Kentra buvo suimtas, kankintas, bet miško brolių neišdavė. Už tai kalėjo lageryje. Grįžęs iš tremties brolių gyvų jau neberado. Jo mama iki pat mirties 1961-aisiais slapstėsi, o palaidota slapčia, naktį.

Būdamas paauglys jis Lietuvos laisvę gynė miško broliams nešdamas kulkų ir nepasiduodamas kankinimams, sovietmečiu – užsienio kalbomis ir užsienio kultūros sklaida, prasidėjus Sąjūdžiui – filmavimo kamera. Būtent su ja rankose A. Kentrą prisimena daugelis dalyvavusių Sąjūdžio renginiuose, Sausio įvykiuose.

A. Kentra 1992 m. apdovanotas Sausio 13-osios atminimo medaliu, 1998 m. – Vyčio kryžiaus ordinu, 2002 m. – Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu. 2008 m. už aktyvų rūpinimąsi Lietuvos istoriniu bei materialiuoju paveldu apdovanotas Kalbos premija, 2013 m. jam suteiktas Šilalės garbės piliečio vardas. 2010 m. buvo apdovanotas medaliu „Už nuopelnus Vilniui ir Tautai“, 2016 m. įteikta Šv. Kristoforo statulėlė už gyvenimą, skirtą Vilniui.