Lietuvoje

2019.04.29 05:30

Su jomis kariai būna atviriausi: karo psichologės papasakojo, kas sunkiausia mūsų kariams

Domantė Platūkytė, LRT.lt2019.04.29 05:30

Į tarptautines operacijas išvykę kariai atviresni – ten keičiasi ir žmonių vertybės, todėl, net jei misija ir nepavojinga, žmonės pradeda labiau vertinti gyvenimą, santykius, ten visi greičiau susibendrauja, jaučiama brolystė, išskirtiniame interviu naujienų portalui LRT.lt sako tarptautinėse misijoje Irake ir Afganistane dalyvavusi karo psichologė Danutė Lapėnaitė.

Anot ketvirtus metus karo psichologe dirbančios Justinos Rybakovaitės, daugiausiai sunkumų tarptautinėse misijose kariams sukelia tai, kad jie yra toli nuo artimųjų ir negali su jais pasimatyti.

Lietuvos kariuomenės Dr. Jono Basanavičiaus karo medicinos tarnybos Karo psichologijos sektoriaus Psichologinės paramos įguloms poskyrio psichologė kpt. J. Rybakovaitė kalba, kad nors pasitikėjimas psichologais kariuomenėje didėja, kreipimasis į psichologą vis dar apipintas įvairiais stereotipais. Anot J. Rybakovaitės, dažniau psichologo kabinete apsilanko ne profesinės karo tarnybos, o nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos kariai – šauktiniai.

19 metus karo psichologe dirbanti Dr. Jono Basanavičiaus karo medicinos tarnybos Karo psichologijos sektoriaus viršininkė mjr. D. Lapėnaitė pasakoja, kad visada norėjo būti psichologe, tačiau apie darbą kariuomenėje negalvojo. Vis dėlto to, kad šiuo metu dirba kariuomenėje, ji nevadina atsitiktinumu: „Mano tėtis kariškis, todėl tam tikrą ryšį su kariuomene jaučiau visą laiką“.

– Ar kariai dažnai kreipiasi pagalbos į psichologus?

D. Lapėnaitė: – Reikėtų išskirti dvi karių kategorijas, tai – profesinės karo tarnybos kariai, kurie tarnauja nuolatos, ir nuolatinės privalomosios pradinės karinės tarnybos kariai – šauktiniai, kurie tarnauti į kariuomenę ateina devyniems mėnesiams.

2017 metų statistikos duomenimis, į psichologą kreipėsi maždaug trys procentai profesionalių karių ir vienuolika procentų šauktinių. Manau, kad trys procentai – gana nemažas karių skaičius, tačiau tai nereiškia, kad kariai turi daug problemų, tiesiog kariuomenėje sudarytos geros sąlygos gauti psichologinę pagalbą – konsultacijos nemokamos, psichologai yra arti karių, taip pat vedame įvairius mokymus.

J. Rybakovaitė: – Paskutiniais metais psichologų skaičius kariuomenėje padidėjo, dėl to tapome labiau pastebimi – psichologai dirba kiekviename didesniame padalinyje, todėl natūralu, kad kariai turi daugiau galimybių kreiptis pagalbos, taip didėja pasitikėjimas psichologais, mažėja įsivyravusi stigma, kad kreiptis į psichologą turėtų būti gėda.

Į psichologus dažniau kreipiasi šauktiniai – jie atsiduria naujoje aplinkoje, turi adaptuotis, todėl susiduria su didesniu stresu. Vis dėlto ir jų požiūris kitoks, jie atviresni, stengiasi pasinaudoti visomis kariuomenėje suteikiamomis galimybėmis – į karo psichologus kreipiasi ne tik susidurdami su sunkumais, bet ir norėdami geriau save pažinti, tobulėti.

– Minėjote, kad visuomenėje dar vyrauja stigma, jog į psichologą kreipiasi tik tie, kurie yra silpni, turintys rimtų problemų. Ar toks požiūris jau keičiasi?

D. Lapėnaitė: – Kariuomenėje dirbu ilgai, jau devyniolika metų. Per tą laiką šis požiūris labai pasikeitė – anksčiau į psichologą kariai žiūrėdavo tik kaip į komisijoje esantį ekspertą, kuris įvertina, ar karys gali toliau tarnauti. Dabar psichologas tampa pagalbininku ne tik kariams, bet ir vadui, kuriam gali teikti rekomendacijas, kaip elgtis ir dirbti su pavaldiniais, kaip gerinti emocinį klimatą. Vis dėlto, kaip ir visuomenėje, taip ir čia, stigma dar išlieka.

– Ar būtų galima išskirti problemas, dėl kurių kreipiasi kariai ir šauktiniai?

D. Lapėnaitė: – Remiantis praėjusių metų statistika, profesinės karo tarnybos kariams problemų dažniausiai kyla dėl bendravimo su šeimos nariais, taip pat dėl santykių su vadais bei pavaldiniais. Pagrindinės šauktinių problemos – adaptacija naujoje aplinkoje ir stresas, įtampa.

– Su kokiomis problemomis susiduria kariai, grįžę iš tarptautinių misijų, ilgesnių pratybų?

J. Rybakovaitė: – Psichologai su kariais bendrauja visos tarptautinės operacijos ciklo metu. Pasiruošimo misijai laikotarpiu viena iš mokymo dalių yra psichologinis pasirengimas, kurio metu paliečiamos tokios temos kaip stresas, streso reakcijos mūšio metu, psichologinės krizės, santykiai su šeimos nariais, jų pasikeitimas tarptautinės operacijos metu.

Su psichologais kariai gali susisiekti visos tarptautinės operacijos metu, o grįžę turi galimybę vykti į Karių reabilitacijos centrą Druskininkuose, kur su savo šeimos nariais kviečiami profilaktiškai sustiprėti, atgauti darbingumą, jėgas bei gerą savijautą. Ten dirba ir karo psichologas.

Daugiausiai sunkumų tarptautinėse misijose gali sukelti santykiai su šeima – karys yra toli nuo artimųjų, negali kiekvieną dieną jų matyti. Žinoma, dabar padeda ir naujosios technologijos, su šeima galima lengviau susisiekti, tačiau fizinis atstumas taip pat daro įtaką. Situaciją apsunkina ir pasikeitusi aplinka, adaptacijos periodas.

– Viešojoje erdvėje girdime istorijų apie karius, kurie patiria potrauminio streso sindromą. Ar su tuo susiduria ir kariai Lietuvoje?

D. Lapėnaitė: – Su potrauminio streso sutrikimu gali susidurti visi žmonės – ne tik kariai. Manoma, kad šį sutrikimą turi daugiau žmonių, nei yra diagnozuota, labai daug tokio sutrikimų atvejų visuomenėje nenustatoma, nes žmonės nesikreipia pagalbos. Kariuomenėje taip pat diagnozuojami tik pavieniai potrauminio streso sindromo atvejai. Pavyzdžiui, 2017 metais su tokiais nusiskundimais kreipėsi tik trys žmonės.

Misijos, kuriose dalyvauja mūsų ir užsienio valstybių kariai, yra skirtingos, todėl tai gali būti viena priežasčių, kodėl Lietuvoje nėra tiek daug karių, patiriančių šį sindromą. Žinoma, gali būti ir taip, kad yra daugiau kenčiančių žmonių, tačiau jie nesikreipia pagalbos, todėl negalime diagnozuoti šio sutrikimo. Vis dėlto potrauminio streso sindromas bėgant laikui savaime nepraeina – norint išsigydyti, reikalinga specialistų pagalba.

– Kokia pagalba teikiama kariams, kurie vis dėlto patyrė potrauminio streso sindromą?

D. Lapėnaitė: – Dažniausiai tokiu atveju dirba mūsų psichologai, tačiau kartais, kai reikalinga kitokia pagalba, juos nusiunčiame ir į civilinę instituciją. Į gydymo procesą reikėtų įtraukti ir kario artimuosius, kad jie galėtų geriau suprasti, kas vyksta, dėl pasikeitusio kario elgesio nekaltintų savęs. Svarbiausia, atkreipti dėmesį į atsiradusius pokyčius, kartu su kariu ieškoti pagalbos.

J. Rybakovaitė: – Labai svarbus komandinis darbas – reikalinga ne tik psichologo pagalba, bet ir artimųjų įsitraukimas, kario noras priimti pagalbą.

– Kaip tokiu atveju turėtų elgtis kario artimieji? Minėjote, kad pirmasis žingsnis – pastebėti, kad kažkas pasikeitė.

D. Lapėnaitė: – Artimieji turi žinoti, kad ir tada, kai jų šeimos narys gauna psichologo pagalbą, jam gali pablogėti – juk ir po operacijos žmonėms taip nutinka, tačiau vėliau prasideda gijimas.

Artimajam reikia laiko pagyti, todėl reikėtų jo neskubinti, neišsigąsti kokių nors reakcijų. Kartais reikia ir buitinės pagalbos, pavyzdžiui, kai susitikimo sesijos būna labai sudėtingos, prašome, kad artimasis karį palydėtų į susitikimą, vėliau parvežtų namo.

Šeimos nariai taip pat turi suprasti, ką reiškia tokia trauma. Potrauminio streso sindromas – tai lyg baimės mygtukas, kuris įsijungia susidūrus su ypač dideliu stresu, situacija, kuri kelia pavojų asmens ar aplinkinių saugumui. Įprastai praėjus stresinei situacijai šis mygtukas išsijungia, o potrauminio streso sindromo atveju – ne. Po stresinio įvykio gali būti praėję ir keleri metai, tačiau baimė išlieka.

– O kaip atskirti, ar žmogų kamuoja potrauminio streso sindromas, ar tiesiog paprasta baimė?

D. Lapėnaitė: – Tam, kad būtų diagnozuotas potrauminio streso sindromas, po įvykio turi būti praėjęs bent mėnuo – iki to laiko pokyčiai gali būti tiesiog natūrali reakcija. Reikia susirūpinti, kai situacija trukdo gyventi.

J. Rybakovaitė: Natūralu, kad po traumuojančių įvykių kurį laiką galime jaustis išsibalansavę – jausti stiprias emocijas, sapnuoti košmarus, gali grįžti prisiminimai apie įvykį. Tai normalu. Vis dėlto jei ir praėjus daugiau laiko po įvykio, pavyzdžiui, išgirdęs stipresnį garsą žmogus prisimena avariją ar šūvį, vidury nakties prabunda išpiltas šalto prakaito, be priežasties pradeda šaukti ant kito žmogaus, tampa agresyvus, pradeda vartoti alkoholį – reikėtų susirūpinti.  

– Tikriausiai daug kas nežino, kaip atrodo karo psichologo diena – vieni jį įsivaizduoja kartu su kariais bėgiojant miškuose, kiti – sėdintį savo kabinete. Kaip yra iš tiesų?

J. Rybakovaitė: – Dienos būna labai įvairios. Dalis mano darbo – psichologinės konsultacijos, taip pat psichologinėmis temomis organizuoju įvairius mokymus. Prisidedu rengiant atrankas į specifines pozicijas, reaguoju į trauminius įvykius, padedu kariams, vadams, jų artimiesiems. Bendradarbiauju ir su vadais, kalbame, kaip pagerinti karių kasdienybę, kaip organizuoti įvairias pratybas. Nereikėtų pamiršti, kad psichologai – taip pat kariai, todėl dalį laiko skiriame fizinėms ir karinėms pratyboms.

– Kaip atrodo karo psichologo darbas įvairiose misijose, pratybose?

D. Lapėnaitė: – Pratybų metu kuriamos įvairios situacijos, psichologas mokosi, kaip identifikuoti karių psichologines problemas, kaip dirbti. Anksčiau į tarptautines misijas važiuodavome dažniau, jose praleisdavome mėnesį arba du. Esu buvusi Irake ir Afganistane, kiti kolegos vyko ir į Kosovą. Tarptautinių misijų metu į psichologą kreipiasi daugiau karių, ten viskas kitaip – kiti jausmai, kiti sunkumai.

Į misijas išvykę kariai atviresni. Ten nuvykus keičiasi ir žmonių vertybės – net jei misija ir nepavojinga, pradedi labiau vertinti gyvenimą, santykius, ten visi greičiau susibendrauja, jaučiama brolystė.

– Kaip po misijų jautėtės jūs?

D. Lapėnaitė: – Po pirmosios savo misijos jaučiau euforiją, supratau, kad darau labai prasmingą darbą. Tai buvo 2006 metais, vykau į Iraką, o ši misija buvo pirmoji, kai kartu vyko ir karo psichologas. Žinoma, būdami misijoje patiriame ir sunkumų, pasiilgstame artimųjų, turime prisitaikyti prie kitos aplinkos.

– Kas padeda dirbti tokį darbą?

D. Lapėnaitė: – Svarbu rūpintis ne tik kitais, bet ir savimi. Tam, kad galėtum pailsėti, reikia turėti hobį. Mėgstu plaukimą, gamtą, taip pat skaityti, žiūrėti filmus. Labai svarbu ir geri kolegos, su kuriais galime pasikalbėti, pasidalinti jausmais. Turime suvokti, pažinti save, nes kitaip nepadėsime kitiems.

J. Rybakovaitė: – Geriausia iškrovos priemonė – sportas. Šis hobis padeda būti arčiau karių, jie ateina pasikonsultuoti ne tik dėl psichologinių rūpesčių, bet ir dėl sporto subtilybių.

– Kaip tapti karo psichologu?

J. Rybakovaitė: – Visų pirma reikia baigti psichologijos bakalauro ir magistro studijas. Visi karo psichologai yra ir kariai, todėl taip pat reikia įgyti karinių žinių. Norint tai padaryti studijuojant, savaitgaliais galima lankyti jaunesniųjų karininkų vadų mokymus ir taip per trejus metus gauti karininko laipsnį. Karo psichologu taip pat galima tapti pabaigus karininkų specialistų kursus.