„Žmonės kaime yra labai atsargūs. Jie tave priima, viskas gerai, bet tam, kad taptum savas, reikia įdėti dūšios“, – interviu LRT.lt sako Marcinkonių kaimo gyventoja Lina Černiauskienė. Į Varėnos rajone esančius Marcinkonis L. Černiauskienė atvyko prieš 35 metus. Šiandien, kaip sako ji pati, kaimo gyventojai ją jau laiko sava, vietine. Marcinkonių gyventoja šypsosi, kad lietuviški patiekalai – ne tik cepelinai ir šaltibarščiai, o Dzūkija stebina ne vienu išskirtiniu patiekalu. Pati L. Černiauskienė kaimo svečius vaišina tradicine grikine babka.
STRAIPSNIS TRUMPAI
- Prieš 35 metus Lina atsikraustė gyventi į Marcinkonių kaimą.
- Lina sako – nereikėtų imtis mokyti kaimo žmogaus, geriau pačiam iš jo pasimokyti.
- Gyvendamas kaime, turi atrasti bendrystę su aplinkiniais gyventojais.
- Šiandien L. Černiauskienė veda įvairias edukacijas ir gamina tradicinį dzūkišką patiekalą – grikinę babką.
L. Černiauskienė gimė Dauguose – kaip pati sako, turtingesnėje Dzūkijos dalyje. Dalis vaikystės prabėgo Dzūkijoje, o vėliau, jai sulaukus dešimties, tėvai išsikraustė gyventi į Kauną. Čia ji susipažino ir su dabartiniu vyru.
„Gyvenome pas tėvus. Nors buvo didelis namas, kaip jauna šeima norėjome gyventi atskirai. Kadangi vyro išsilavinimas susijęs su miškais, nusprendėme, kad norime gyventi Dzūkijoje, pradėjome ieškoti namų. Marcinkonyse yra nacionalinis parkas, vyras gavo darbą, o mes taip ir likome gyventi čia – čia esame jau 35 metus“, – dalijasi L. Černiauskienė.
Ji šypsosi – vietiniai naujakurius vadindavo užeiviais, bet, Marcinkonių kaime pragyvenus tiek laiko, jos šeimą aplinkiniai jau laiko vietiniais.
„Žmonės kaime yra labai atsargūs. Jie tave priima, viskas gerai, bet tam, kad taptum savas, reikia įdėti dūšios, vertinti žmones“, – sako Marcinkonių gyventoja.
Būna, kad naujakuriai nesutaria su vietiniais gyventojais, bet L. Černiauskienė pabrėžia – nereikėtų imtis mokyti kaimo žmogaus, geriau pačiam iš jo pasimokyti. Ji prisimena linksmą istoriją, kaip jai su vyru atsikrausčius į Marcinkonis gavo kaimyno patarimą namo teritoriją ne tik apsodinti gyvatvore, bet ir apsitverti tvora.
„Kaimynas mums sakė: vaikeli, tau čia bus blogai, pavasarį pamatysi, kad tau reikės tvoros. Mes su vyru galvojom, kam mums ta tvora, gi kaulenis suauga, puikiai ta gyvatvorė atrodo. Bet atėjo pavasaris ir mes supratome, kodėl reikalinga tvora“, – šypsosi L. Černiauskienė.
Pasirodo, pavasarį aplinkiniai gyventojai veda savo karves ganytis. Vakare kiekviena karvė pro savo vartelius grįžta namo. Kadangi Černiauskų teritorijoje tvorelės nėra, čia vis užklysta kaimynų karvės.
„Aišku, mes pikti, kad karvės mūsų kieme, o kaimynai pikti, kad karvė namo neparėjo. Tada ir supratome, kam reikalinga ta tvora – staigiai atsirado“, – juokiasi L. Černiauskienė.
Pradėjus augti grybams, pasveiksta visos močiutės
Ji įsitikinusi – gyvenant tokiame kaime, turi atrasti bendrystę su aplinkiniais gyventojais, todėl L. Černiauskienė džiaugiasi, kad nuo pat gyvenimo Marcinkonyse pradžios kaimynai priėmė šiltai, pasisiūlydavo pasaugoti vaikus, pasidalindavo tuo, ką turi.
Tiesa, neslepia Marcinkonių gyventoja, iš pradžių buvo sunku priprasti prie to, kad vaikai – maži, o šalia nėra parduotuvės, iki jos tenka nukeliauti. Reikėjo prisitaikyti ir prie lėtesnio gyvenimo tempo.
„Visada gyvenome aktyviai, bet ką turi mieste ir ką turi čia? Buvo labai sunku. Bene kiekvieną savaitgalį važiuodavome pas tėvus į Kauną, retai būdavome namuose. Vėliau po truputį apsipranti, ta aplinka tampa tavo namais, susipažįsti su aplinka – kaip tas šuniukas apsiuostai ir žiūri, kad čia jau visai neblogai. Atrandi kitų gyvenimo džiaugsmų – mišką, gamtą... Kuo toliau, tuo mažiau prireikia miesto“, – LRT.lt pasakoja L. Černiauskienė.
Gyvenant kaime, netrūksta ir veiklų, o, norint pamatyti spektaklį ar apsilankyti koncerte, visada galima nuvažiuoti į aplinkinius miestus ar Vilnių. L. Černiauskienė juokiasi, kad, gyvendama čia, dar daugiau žino apie Vilniuje vykstančius renginius nei sostinėje gyvenantys draugai.
Ji pastebi ir tai, kad pastaruoju metu į Marcinkonis persikelia vis daugiau jaunų šeimų: „Marcinkonys apskritai yra išskirtiniai, turi kažkokią aurą. Būna, žmonės nusiperka namą vasaroti, bet taip ir lieka čia gyventi“, – šypsosi L. Černiauskienė.
Kitose srityse Marcinkonys taip pat laimi prieš bet kokį didmiestį. L. Černiauskienė prisimena didmiesčių spūstis ir sako – čia automobiliu pasiekti darbą užtenka penkių, pėsčiomis – 15 minučių.
L. Černiauskienė taip pat – Marcinkonių daugiafunkcio centro vadovė. Centras vykdo ikimokyklinį vaikų švietimą ir neformalų švietimą, į įvairias veiklas taip pat įtraukia suaugusius žmones.
„Kai kurios pensininkės, sugrįžusios gyventi į savo tėvų sodybas, mieste buvo veiklios, turėjo darbus, o čia taip pat nori kokios nors veiklos“, – pasakoja L. Černiauskienė.
Nors žmonės veiklūs, kaime susiduria su darbo vietų trūkumu. Tiesa, šypsosi Marcinkonių gyventoja, kituose regionuose žmonės sunkiau pragyvena – dzūką nuo seno maitina miškas.
„Jei turi kojas ir rankas, gali eiti į mišką. Prasideda miške grybai, tai viskas kaimas atgyja, visos močiutės pasveiksta“, – juokiasi L. Černiauskienė.
Gamina išskirtinį tradicinį patiekalą
Šiandien L. Černiauskienė veda įvairias edukacijas. Ji ilgą laiką dirbo turizmo srityje, mėgo keliauti, taip pat visada domėjosi lietuviškomis tradicijomis ir maisto gaminimu, tad mintis pačiai imtis organizuoti edukacijas atėjo labai natūraliai.
Ši meilė kulinarijai įdiegta dar vaikystėje – skaniai gamino ir Linos mama, ir močiutė, o ir pati Lina, būdama vaikas, būdavo pristatoma padėti gaminti. Vaikystėje L. Černiauskienė augo su broliu ir pusbroliu, o vasaras leisdavo pas močiutę, tad jai ir atitekdavo kaip tradiciškai moteriški suprantami darbai.
„Reikėdavo ir uogienes virti, ir stiklainius plauti. Dabar, kai pagalvoju, tai buvo fantastiška patirtis. Močiutė kepdavo šimtalapius, o man reikėdavo padėti tampyti tuos lapus. Dieve, kaip norėdavosi eiti į lauką ir lakstyti su bernais, bet turėdavau padėti“, – su šypsena prisimena L. Černiauskienė.
Paskatinta aplinkos, ji sugalvojo užsiimti edukacijomis ir taip sujungė meilę turizmui ir meilę kulinarijai. Ji kartu su kolege kviečia į jųdviejų rengiamas edukacijas apie maistą ir šiaudus, o rudenį – kartu pasivaikščioti miške ir grybauti. Visgi bene daugiausia dėmesio sulaukia L. Černiauskienės edukacija apie tradicinį dzūkišką patiekalą grikinę babką, tinkančią ir vietoje pyrago, ir vietoje duonos.
Marcinkonių gyventoja šypsosi, kad lietuviški patiekalai – ne tik cepelinai ir šaltibarščiai, o Dzūkija garsėja ne vienu išskirtiniu patiekalu. Tarp grikinės babkos L. Černiauskienė mini ir dzūkų mėgstamus grybus žaliuokes, sūdytus lašinius ir kitus sūdytus mėsos produktus. Kitose Dzūkijos vietose dažniau gamintos ir tradicinės bulvinės bandos. Tarp gėrimų L. Černiauskienė išskiria sulą ir anksčiau gamintą naminukę.
„Grikinė babka būdavo kepama būtent šitų dzūkų, kurie gyveno ant pieskos, kaip sakoma, šiliniai dzūkai, pavyzdžiui, Marcinkonyse. Visai nedaug tų kaimų, kurie labai labai biednai gyveno. Kadangi dzūkai užaugdavo ant pieskos, tai grikius ir augindavo. Šis pyragas labai išskirtinis“, – LRT.lt pasakoja L. Černiauskienė.
Apsilankę Merkinėje, žmonės norėdavo paragauti kažko išskirtinio, ko kitur nerastų. Būtent toks patiekalas ir yra grikinė babka, tad L. Černiauskienė nusprendė vesti tokias edukacijas ir kepti grikinę babką.
Kaip aiškina L. Černiauskienė, grikinė babka gali būti kepama saldi arba su spirgučiais: „Jei būdavo šventė, kepdavo saldų pyragą, jei žmonės eidavo dirbti, pavyzdžiui, į rugiapjūtę, kepdavo nesaldžią grikinę babką su spirgučiais, kad būtų stipriau.“
L. Černiauskienė turi ir sertifikatą, liudijantį, kad ji yra tautinio paveldo kūrėja. Tai reiškia, kad jos gaminama grikinė babka visiškai atitinka tuometį gaminimo būdą, kai kepama duonkepyje. Tiesa, L. Černiauskienė sako, kad panašią grikinę babką pasidaryti visai nesunku, tik, kepant orkaitėje, ji būna sausesnė, nei kepant duonkepyje.
