Nuo vaikystės virš galvos skraidę lėktuvai Vytautui Faberui iš Akmenės taip įaugo į kraują, kad šiandien jo namuose sunku rasti vietos dar vienam eksponatui. 47-erių vyras jau 16 metų kolekcionuoja Lietuvos aviacijos istoriją – jo rinkinyje atsidūrė ir Antano Gustaičio ANBO-4 nuolaužos. Pats Vytautas jau 20 metų gyvena tarp Lietuvos ir Norvegijos, o į gimtinę norėtų grįžti visam – tam kol kas trukdo liga.
Plačiau – garso įraše:
V. Fabero sukaupta kolekcija – nuo prieškario apdovanojimų ir originalių nuotraukų iki lėktuvų dalių – dabar užpildžiusi Akmenės krašto muziejų.
Vienas eksponatas Vytautui ypač brangus – Antano Gustaičio lėktuvo ANBO-4 nuolaužos. Pirmąją detalę jis aptiko visai netikėtai, važiuodamas iš Norvegijos, kur gyvena jau 20 metų.
„Kėlėmės su draugu laivu į Latviją. Žiūrim, skelbimas: ANBO detales pardavinėja. Paskambinu iš kelto, sakau: „Norėčiau ANBO detales kelias nusipirkti.“ Sako: „Viena belikus.“ Tą pačią dieną persikėliau iš Švedijos į Latviją, nuvažiavau iki Akmenės ir greitai važiavau tos detalės pasiimti“, – pasakoja Vytautas.
Vėliau kolekciją papildė ir kitos ANBO-4 dalys. Vienas pažįstamas jas Vytautui perleido su ypatinga sąlyga.
„Sako: „Vytautai, tau labiau reikia.“ Perleido su sąlyga, kad neišvažiuos į užsienį. Tai va, taip jos atsidūrė pas mane“, – šypsosi kolekcininkas.
Kolekcionavimas – tarsi liga
Per 16 metų Vytautas pateko į gana uždarą aviacijos kolekcininkų ratą – vieni kitiems praneša apie parduodamus eksponatus, mainosi ir padeda rasti tai, ko ieško. Tačiau šis hobis, pripažįsta jis, ne tik brangus, bet ir itin įtraukiantis.
„Jeigu reikėtų šiandien rinktis, tikriausiai nebepradėčiau“, – prisipažįsta jis.
Vis dėlto kelio atgal, regis, nebėra.
„Čia jau kaip liga. Pakliuvau į tas kolekcionavimo pinkles ir dabar nei atsitraukti, nei nutraukti, tik siekti tikslo toliau. Kiekvienas eksponatas yra kaip vaikas. Negaliu pats patikėti, kad per tiek metų surinkau tokią kolekciją. Pradėjau nuo paprasto modeliuko, o šiuo metu žiūriu, kad reikia didelių patalpų, o patalpų nėra“, – sako Vytautas.
Todėl dalį kolekcijos jis pirmą kartą ištraukė iš dėžių ir spintų ir iškėlė į muziejų. Parodą parengti užtruko vos savaitę. Tačiau Vytautui svarbu ne tik parodyti, ką sukaupė, bet ir sudominti tuos, kurie apie Lietuvos aviacijos istoriją žino nedaug.
„Norėjosi padaryti šventę Akmenės žmonėms, kad atvažiuotų, pamatytų, susidomėtų. Gal užaugs nauja karta, kuri susidomės aviacijos kolekcionavimu. Dabar labai mažai jaunimo žino, kas yra Antanas Gustaitis, Jurgis Dobkevičius. Kažką žino apie Darių ir Girėną, bet apie aviatorius nieko. Reikia įskiepyti, kad žinotų“, – kalba pašnekovas.
Vytautas norėtų, kad atgytų ir visa Akmenės krašto aviacija. Jis svajoja apie muziejų, kuriame žmonės galėtų pamatyti tikrus sklandytuvus ir lėktuvus, o jo paties turimas vokiškas sklandytuvas jau laukia restauracijos.
„Norisi į aukštumas pakelti mūsų kraštą su aviacija, kadangi turime ir aerodromą. To ir sieksiu, kiek sveikatos turiu ir pastangų. Labai būtų šaunu atidaryti gyvų lėktuvų modelių parką“, – sako Vytautas.
Užsikrėtė nuo pusbrolio
Per 16 metų Vytautas į kolekciją investavo nemažai – pats skaičiuoja, kad vienu metu buvo išleidęs apie 85 tūkst. eurų. Dabar išlaidų nebeskaičiuoja, tačiau įdomesniam eksponatui atsispirti vis dar sunku.
„Gyvenu ir džiaugiuosi tuo, ką turiu, ką jau nupirkau. Atrodo, kaip ir gana, bet jeigu pasisektų nupirkti kažką įdomesnio, tai įdėsiu pastangas vis tiek“, – teigia jis.
Į kolekcionavimą Vytautą įtraukė pusbrolis, pas kurį po tėvo mirties pamatė partizaninio judėjimo daiktų kolekciją. Tačiau aviaciją jis buvo pamėgęs gerokai anksčiau – augo prie Akmenės aerodromo, tad lėktuvai ir sklandytuvai tiesiogine prasme skraidė virš galvos.
„Dar vienas akcentas – močiutė davė knygutę. Perskaičiau istoriją apie Darių ir Girėną, jų skrydį per Atlantą. Ir man taip širdį palietė ta tema. Nuo to laiko aviacija tapo viskas. Prabundu per vasaros atostogas, girdžiu lėktuvų variklius – greitai į aerodromą žiūrėti, kada pakyla, kaip nusileidžia. Tiesiog į kraują įaugusi ta aviacija“, – prisimena Vytautas.
Pats skraidyti taip ir nepradėjo. Gyvenimas tarp Lietuvos ir Norvegijos tam nepaliko pakankamai laiko, o skrydžiai pareikalautų ir nemažų išlaidų.
„Tiesiog atidaviau meilę kolekcionuodamas – toks mano ryšys su aviacija“, – sako jis.
„Jaunimas nenori dirbti“
Į Norvegiją Vytautas išvažiavo prieš 20 metų dėl geresnio uždarbio. Pradėjęs kaip pagalbinis darbininkas statybose, netrukus ėmėsi vis sudėtingesnių darbų. Vieną dieną, objekte nelikus mūrininkų, darbą atlikti teko pačiam.
„Mūrininkai išvažiavo, pasilikau vienas objekte ir davai – mūriju. Atvažiavo šeimininkas, sako: „Nesuprantu, Vytas mūrija.“ Pamatė, kad gabus vaikis ant tų dalykų, ir pasiliko“, – šypsosi jis.
Per metus Vytautas išmoko ne tik mūryti, bet ir remontuoti, atlikti apdailos bei kitus ūkinius darbus. Šie įgūdžiai vėliau pravertė ir kolekcionuojant – restauruoti bei dažyti aviacijos modelius tapo gerokai paprasčiau.
Vytautas pastebi, kad praktinių įgūdžių šiandien trūksta ne tik Lietuvos jaunimui – tą patį mato ir Norvegijoje.
„Parodai ir vis tiek žioplinėja. Šiuolaikinis jaunimas neturi to supratimo ir nenori dirbti, nesidomi. Į telefonus daugiau sulindę“, – sako Vytautas.
Tačiau pats įsitikinęs, kad svarbiausia – noras išmokti.
„Viskas į tai remiasi. Jeigu žmogus nenori, tai niekada nieko neišmoksi. Aš mokiausi – vienas, kitas objektas, trečias. Per prievartą nieko neišmoksi ir mielas tau nebus joks darbas, jeigu neturėsi meilės tam darbui“, – teigia jis.
Tą pačią taisyklę Vytautas taiko ir aviacijai – kuo labiau įdomu, tuo giliau neri.
„Jeigu duotų prie lėktuvo padirbėt, su mielu noru atiduočiau visą tūkstantį procentų“, – šypsosi pašnekovas.
Svajoja apie grįžimą
Dvidešimt metų tarp Lietuvos ir Norvegijos praleidęs Vytautas šiandien sako, kad skirtumas tarp šių šalių nebėra toks, koks buvo jam išvykstant. Norvegijoje viskas pabrango, susilpnėjo krona, o Lietuva per tą laiką gerokai pasikeitė.
„Nebėra Norvegijoje rojaus, kaip anksčiau buvo. Jeigu reikėtų rinktis dabar, gal ir geriau būtų Lietuvoj. Bet jau kelio atgal nebėra – ten tiek metų pradirbęs“, – svarsto jis.
Vis dėlto į tėvynę Vytautas norėtų grįžti visam. Jei ne onkologinė liga, dėl kurios gydosi Norvegijoje, šią vasarą būtų galutinai persikėlęs į Lietuvą.
„Mane visada traukia Lietuva. Esu patriotas ir visada svajojau apie sugrįžimą. Bet mano gyvenimas jau kaip ir susietas su Norvegija, ten ir gydytis tenka. O kai turiu laisvo laiko, parskrendu į Lietuvą pabūti su namiškiais Akmenėje“, – pasakoja Vytautas.
Akmenės jis nė už ką nekeistų į didmiestį. Čia viskas pasiekiama pėsčiomis, o pažįstamą, sako, gali sutikti beveik kiekviename žingsnyje. Vilnių, kur gyvena jo brolis ir seserys, jis gerai pažįsta, tačiau pastaruoju metu stengiasi aplenkti.
„Man katastrofa ten – piko valandos, kamščiai, parduotuvėse eilėse stovėti. Nu ne mano. Akmenė man yra viskas. Čia gali bet kur nueiti pėsčiomis, praktiškai visi žmonės vienas kitą pažįstam. Tikrai čia gera gyventi ir miela sugrįžti“, – šypsosi jis.
Todėl ateities tikslus Vytautas taip pat sieja su gimtuoju kraštu. Jam itin svarbu tuo, ką surinko, sudominti kitus.
„Mano toks tikslas gyvenime – kažką daugiau sužinoti apie kraštą, pateikti žmonėms informacijos, surinkti kažką daugiau. Aš apie save paskutinėj eilėj galvoju – apie kitą žmogų pirmiausia galvoju“, – sako Vytautas.
Parengė Ignas Ramanauskas
