Iš Rusijos pasitraukęs stačiatikių kunigas: „Išgyvenau tarsi pilietinės mirties būseną“

Viešai prieš Bažnyčios vadovybės poziciją dėl karo Ukrainoje pasisakiusiam Rusijos stačiatikių dvasininkui Konstantinui Kokorai buvo uždrausta eiti kunigo pareigas. Pusantrų metų jis toliau dirbo patarnautoju prie altoriaus, tačiau pamažu suprato šioje šalyje nebematąs ateities. 

Sulaukęs draudimo kunigauti jis atsidūrė situacijoje, kurią vadina „pilietine mirtimi“: neteko galimybės tarnauti ir prarado įprastą bendravimo ratą.

 

Interviu LRT.lt dvasininkas papasakojo apie priežastis, privertusias išvykti į Prancūziją, apie tai, kaip karas pakeitė Rusijos parapijų gyvenimą, kodėl paramą karui laiko „antievangelija“ ir ką pataria tikintiesiems, nesutinkantiems su Rusijos Stačiatikių Bažnyčios pozicija.

Šią publikaciją galite skaityti ir rusų kalba:

– Kodėl priėmėte sprendimą išvykti iš Rusijos?

– Čia (Europos Sąjungoje – LRT.lt) esu nuo kovo, taigi praėjo vos keli mėnesiai. Sprendimas išvykti brendo labai ilgai, ir man buvo sunku jį priimti, nes nenorėjau išvykti. Kai tapau kunigu ir apskritai kai gyvenau Maskvoje, man niekada nekilo mintis, kad vieną dieną teks palikti Rusiją.

Tačiau situacija, kurioje atsidūriau, tapo kritiška. Kai dėl nepritarimo Bažnyčios pozicijai karo klausimu man buvo uždrausta tarnauti, išgyvenau tarsi pilietinės mirties būseną. Negalėjau susirasti darbo bažnyčioje ar su ja susijusioje srityje, nemačiau jokių perspektyvų. Jaučiausi žmonių atstumtas. Kai kurie jų tiesiog pasitraukė iš mano gyvenimo, su kitais pats nebemačiau prasmės bendrauti, nes mano pažiūros prieštarauja daugumos pažiūroms.

Kaip dvasininkas atsidūriau aklavietėje. Nebegalėjau daryti to, ką dariau anksčiau: klausyti išpažinčių, dalyti Šventosios Komunijos, pasirodyti televizijoje ar radijuje. Man buvo uždrausta nešioti kunigo kryžių, sutaną ir teikti palaiminimą.

Pasiekėme ribą, kai abu su žmona supratome, kad beprasmiška laukti pokyčių. Kalba jau ėjo ne tik apie mane ir mano profesiją, bet ir apie mūsų vaikus. Pavyzdžiui, mokykloje jiems buvo sakoma, kad žūsta Rusijos kariai, kad jie turi prisiminti šias aukas ir elgtis oriai, nes visa tai neva daroma dėl jų pačių.

Atmosfera šalyje buvo tokia, kad nuolat jauteisi balta varna. Ypač kai tavo nuomonė tampa visiems žinoma. Anksčiau buvai visur, dabar tavęs nebėra niekur. Anksčiau galėjai tarnauti, galėjai pamokslauti, dabar negali daryti visiškai nieko.

Be to, matėme, kas nutinka žmonėms, kurie nepritaria tam, kas vyksta. Skaitėme naujienas, žinojome pažįstamų istorijas. Vienas iš ryškiausių pavyzdžių mūsų aplinkoje – žmogus, įkalintas tiesiog sufabrikavus bylą. Tam tikru momentu supratome, kad tai jau visiška beprotybė.

Buvome atsidūrę aklavietėje. Reikėjo ne laukti, o priimti sprendimą.

Mudu su žmona meldėmės ir stengėmės sužinoti Dievo valią. Aš prašiau Viešpaties parodyti man prasmę pasilikti. Jei būčiau matęs tą prasmę, būtinai būčiau pasilikęs. Tačiau palaipsniui susidarė įspūdis, kad nei išoriškai, nei viduje jos jau nebematau.

– Kiek bažnytinis gyvenimas Rusijoje šiandien yra įtrauktas į karą? Kaip tai pasireiškia pamaldose, pamoksluose ir Bažnyčios gyvenime apskritai?

– Sakyčiau, skirtingose vietose tai pasireiškia skirtingai. Tačiau didesniu ar mažesniu mastu į tai įtraukti visi. Jau vien dėl to, kad malda, dėl kurios man galiausiai buvo uždrausta tarnauti, yra plačiai paplitusi. Patriarchas davė palaiminimą ją skaityti be galimybės ką nors pakeisti, pritaikyti. Jau vien tai yra savotiškas lojalumo rodiklis.

Iš esmės visa Bažnyčia yra raginama pritarti valstybės politikai. Kitų variantų nenumatyta. Visa kita priklauso nuo konkrečių žmonių ir konkrečių parapijų.

Yra tokių, kurie aktyviai ir viešai remia tai, kas vyksta. Yra žmonių, kurie pasirengę sakyti viską, ko iš jų tikimasi, o kartais netgi pranoksta lūkesčius. Yra ir tokių, kurie supranta, kas vyksta, bet tyli, nes bijo.

Ne visi yra pasirengę atsisakyti savo vietos Bažnyčioje, atsidurti izoliacijoje, prarasti galimybę dirbti ar netgi palikti tėvynę. Todėl tai yra kiekvieno asmeninis pasirinkimas. Kiekvienas lieka su savo sąžine ir savo pokalbiu su Dievu.

Bažnytiniame gyvenime visa tai pasireiškia labai įvairiai. Pamoksluose skamba raginimai melstis už pergalę, atgailauti. Sakoma, kad tauta kalta ir kad karas yra savotiškas nuodėmių atpirkimas. Sakoma, kad Vakarai supuvę, kad Vakarai – pragaro išpera, o mes – tikri stačiatikiai krikščionys.

– Papasakokite apie pavyzdžius, su kuriais asmeniškai susidūrėte.

– Kai buvau iškviestas drausmės komisijos, apie tai tiesiai šviesiai pasakiau. Priminiau, kad Šventoji Rusija, apie kurią tiek daug kalbame ir už kurią meldžiamės, istoriškai apima ir Ukrainą. Į tai man atsakė, kad ne. Tada pasakiau: gerai, bet juk mes užpuolėme kitą šalį, net nepaskelbę karo. Man atsakė, kad karas oficialiai nebuvo paskelbtas. Aš pasakiau: tuo labiau – vadinasi, tiesiog ėmėme ir užpuolėme.

Visa tai atrodo kaip prieštaravimų, šūkių ir bandymų paskatinti žmones jausti tam tikrus jausmus – atgailauti, melstis, kartais ir nekęsti – rinkinys.

Vienas iš baisiausių pastarojo meto reiškinių man yra neapykantos kurstymas. Žmonėms sakoma, kad tai priešai, fašistai, nežmonės, kad už juos net nereikia melstis.

Patriarchas nuolat kalba apie aukas Rusijos pusėje, prašo melstis ir paminėti žuvusiuosius. Tačiau nė karto negirdėjau panašių žodžių apie žuvusiuosius Ukrainos pusėje. Jei jis save laiko visos Šventosios Rusijos patriarchu, kodėl tai nevyksta?

Buvau atsakingas už sekmadienines mokyklas ir mačiau labai ryškių tokio pseudopatriotizmo pavyzdžių.

Pavyzdžiui, vienoje sekmadieninėje mokykloje tėvai pasiūlė dainuoti Šamano dainas. Aš atsisakiau dalyvauti ir pasakiau, kad nemėgstu jo kūrybos. Mane palydėjo labai išraiškingu žvilgsniu ir atsakė: „Na, gerai, tada tiesiog paklausykite.“

Kitoje mokykloje man parodė būsimą veteranų šlovės alėją. Aš paklausiau: „Kokio karo veteranų?“ Į mane pažvelgė nustebę: „Kaip tai kokio? Žinoma, specialiosios karinės operacijos.“

Kitaip tariant, jau kalbama apie poveikį vaikų ir paauglių sąmonei. Be to, tai susiję ne tik su sekmadieninėmis mokyklomis. Kartą įprastoje mokykloje išgirdau tokį posakį: „Tėve, Evangelija yra gerai, bet patriotizmas – dar aukštesnė vertybė.“

– Atsižvelgiant į viską, ką matėte pastaraisiais metais, kaip šiandien vertinate Rusijos Stačiatikių Bažnyčios vaidmenį šiuose įvykiuose?

– Jei kalbame apie Rusijos Stačiatikių Bažnyčią kaip apie sistemą, apie jos oficialius atstovus, skelbiamą žinią ir propagandą, taip, tai yra blogis. Kitaip to pavadinti negaliu.

Mano supratimu, tai yra antievangelija. Šio reiškinio šaknys labai gilios. Manau, didžiąja dalimi jos susijusios su mūsų pripratimu taip gyventi. Sovietmetis iki šiol daro labai didelę įtaką. Evangelija, apie kurią taip dažnai kalbame, tarsi neįsišaknijo žmonėse.

Todėl tikrai manau, kad tai, kas vyksta, yra blogis. Be to, man atrodo, kad vyksta gilus Evangelijos ir krikščioniškų įsakymų iškraipymas.

Apie tai kalbėjau ir drausmės komisijoje. Paaiškinau, kad stengiuosi laikytis įsakymų. Ta istorija su malda tėra tik ledkalnio viršūnė.

Problema glūdi ne vien maldoje. Pagrindinė problema – žmogus negali turėti savo nuomonės. Tarp valdžios ir eilinių kunigų nevyksta joks dialogas. Nėra galimybės perduoti vadovams mintį, kad viskas gali būti kitaip, kad pokyčiai yra būtini.

Neatsitiktinai šiuo metu labai populiari metafora, kad bažnyčia yra kariuomenė. Manau, tai šventvagystė. Kristus niekur nevadina bažnyčios kariuomene.

Tai, kad žmonės taip lengvai priima šią logiką, man atrodo siaubinga klaida.

Tačiau problema – ne vien Rusijos Stačiatikių Bažnyčios vadovybė. Problema – ir patys žmonės. Jie pernelyg lengvai sutinka su tuo, kas jiems sakoma. Žmonės lengvai priima neapykantą, aktyviai reaguoja į propagandą, žiūri valstybinę televiziją ir yra pasirengę atsisakyti savo atsakomybės ir laisvės.

Jiems paprasčiau pasakyti: „Taip liepė, taip pasakė, jie geriau žino, o aš juk esu niekas.“ Mano nuomone, tai tikra katastrofa. Net pagal Bibliją Viešpats suteikia žmogui laisvę ir vėliau būtent už ją ir reikalauja atsakomybės.

Jis nesakys: „Tau taip liepė per televiziją“ arba „Tave taip palaimino patriarchas.“ Jei veiksmas prieštarauja tam, ko moko Kristus, atsakomybė tenka pačiam žmogui.

Šis abejingumas man atrodo vienas baisiausių reiškinių. Aš pats susidūriau su juo, kai man buvo uždrausta tarnauti. Man atrodo, būtent apie tokį abejingumą kalbama „Apokalipsėje“, kai žmogus nėra nei karštas, nei šaltas, kai jis pasirengęs priimti bet kokią poziciją, pagal tai, ką jam pasakys.

Šiandien melsimės viena kryptimi – vadinasi, taip ir darysime. Rytoj pasakys melstis kita kryptimi – melsimės kita kryptimi. Man atrodo, kad tai jau neturi nieko bendro su Evangelija. Tai taip pat yra blogis.

– Ar teoriškai jus būtų galima patraukti atsakomybėn ne pagal bažnytinius, o pagal baudžiamuosius įstatymus, pavyzdžiui, už kariuomenės diskreditavimą? Gal kolegos ar vadovybė užsiminė, kad jūs sau leidžiate per daug?

– Kai drausmės komisijai aiškiai išdėsčiau savo poziciją, nebuvo jokių pokalbių iš širdies ar įspėjimų. Su manimi tiesiog pasikalbėjo, po to išsiuntė namo, o po dviejų mėnesių baigiau tarnybą.

Kolegos kažkiek bandė mane atkalbėti. Sakė, kad neverta apie tai kalbėti pernelyg garsiai, kad geriau palikti viską taip, kaip yra, kad malda lieka malda, o Dievas pats viską žino ir viską išspręs.

Tačiau yra viena problema – Rusijoje niekada iki galo nesuprasi, kiek esi priartėjęs prie tos ribos, kurią peržengus, tavęs gali ateiti. Niekas negali būti tikras, kad jo tai nepalies. Tai taikoma bet kuriam šalyje gyvenančiam žmogui.

Todėl manau, kad mane tai galėjo tiesiogiai paliesti. Kaip man pavyko to išvengti – sąžiningai sakant, nežinau. Galbūt įvyko stebuklas.

Apie bažnytinių struktūrų ir valstybės bendradarbiavimą galime spręsti tik iš to, ką matome iš šalies. Žinome, kad jų santykiai yra labai glaudūs. Tačiau kas vyko toliau mano atveju – galiu tik spėlioti.

Galbūt buvo laukiama, kaip aš elgsiuosi po to, kai man buvo uždrausta kunigauti. Draudimas galioja trejus metus, tačiau pusantrų metų iš to laikotarpio ir toliau patarnavau bažnyčioje.

Be to, nesikreipiau į žiniasklaidą, neturėjau savo kanalo ar aktyvių paskyrų socialiniuose tinkluose. Galbūt kol tylėjau, situacija buvo laikoma kontroliuojama ir tikėtasi, kad ją pavyks išspręsti Bažnyčios viduje. Galbūt po kelerių metų manęs vėl būtų paklausę, ar atgailauju dėl savo pažiūrų, o jei ne – draudimas būtų buvęs pratęstas.

Jei viskas būtų vykę atviriau, nebūtų apsiriboję vien Bažnyčios vidaus struktūros ribomis, galbūt situacija būtų susiklosčiusi kitaip.

– Kaip priėmėte sprendimą, kur vykti? Ar jums buvo svarbu, kad galėtumėte toliau tarnauti ir likti dvasininku?

– Tam tikru momentu mums buvo likę tik du variantai: Vokietija ir Prancūzija. Abejose šalyse buvo išduodamos humanitarinės vizos. Tačiau vėliau Vokietija šią praktiką nutraukė, ir liko tik Prancūzija.

Be to, mums labai padėjo įvairios organizacijos ir pavieniai žmonės. Jie padėjo susitvarkyti dokumentus, rašė palaikymo laiškus, dalinosi patarimais, teikė moralinę paramą. Be šios pagalbos būtų buvę kur kas sunkiau.

Kalbant apie kunigystę, šiuo metu man vis dar taikomas draudimas. Jau įvyko bažnytinis teismas, gavau šaukimą, bet vykti neketinau. Šiuo metu vyksta procesas dėl mano galutinio pašalinimo iš Rusijos Stačiatikių Bažnyčios.

Todėl greičiausiai netrukus nebebūsiu Rusijos Stačiatikių Bažnyčios kunigu.

Giliai širdyje suprantu, kad nesutinku nei su Bažnyčios vadovybės, nei su valstybės pozicija. Šia prasme tai, kas vyksta, atrodo logiška viso mano nueito kelio pasekmė. Tačiau kartu labai norėčiau toliau tarnauti.

Draudimo laikotarpiu buvo etapas, kai maniau, kad šis laikas turėtų duoti kokios nors naudos – kad man reikia kažką permąstyti, kažko išmokti. Tuomet nusprendžiau studijuoti krizių psichologiją ir įgijau dar vieną išsilavinimą, be tų dviejų diplomų, kuriuos jau turėjau.

Tačiau vėliau palaipsniui tiek viduje, tiek išoriškai susiformavo kitoks supratimas. Prisimenu, kaip žmona kartą man pasakė: „Turėtum nepamiršti, kad vis dėlto esi dvasininkas. Juk tavęs nepašalino iš dvasininkų luomo.“ Man šie žodžiai pasirodė labai svarbūs.

Supratau, kad Evangelijoje yra sąvoka „paslėpti talentą“. Nereikia laukti, kad kas nors ką nors padarys už tave. Nereikia tikėtis, kad viskas išsispręs savaime. Reikia sąžiningai atsakyti sau į klausimą, ko nori iš gyvenimo, iš Dievo ir iš savęs paties, o tada pradėti veikti.

Todėl norėčiau tęsti tarnystę, jei tokia bus Dievo valia. Tikiu, kad Viešpats viską sutvarkys geriausiu būdu.

– Ar turite galimybę tęsti tarnystę Prancūzijoje? Kaip čia apskritai veikia Stačiatikių Bažnyčia?

– Šiuo metu tokios galimybės neturiu. Patriarchas Kirilas, kuris anksčiau tiesiog šalindavo su Bažnyčios pozicija karo klausimu nesutinkančius kunigus iš dvasininkų luomo, dabar dažniau taiko kitą praktiką – draudimą eiti kunigo pareigas.

Yra svarbus skirtumas. Draudimas leidžia ir toliau kontroliuoti kunigą. Jei žmogus pašalinamas iš dvasininkų luomo, jis gauna galimybę kreiptis į kitą patriarchatą. Pavyzdžiui, galima pateikti apeliaciją Konstantinopolio patriarchatui, kur ji bus išnagrinėta ir bus galima įsitikinti, kad sprendimas buvo priimtas dėl politinių priežasčių.

Mano atveju to kol kas padaryti negalima, nes man vis dar taikomas draudimas eiti kunigo pareigas. Todėl bet kokie tolesni veiksmai bus įmanomi tik tada, kai procedūra bus galutinai baigta.

Prancūzijoje, kaip ir kitose šalyse, Stačiatikių Bažnyčiai atstovauja ne tik Rusijos Stačiatikių Bažnyčia. Man Rusijos Stačiatikių Bažnyčios durys čia iš esmės yra užvertos. Be to, aš pats nesistengčiau ten patekti, nes suprantu, kad apskritai jos pozicija išlieka tokia pati.

– Lietuvoje dalis kunigų, nesutikusių su Rusijos Stačiatikių Bažnyčios pozicija dėl karo, perėjo į Konstantinopolio patriarchatą. Kaip vertinate šią situaciją?

– Skaičiau, kad dalis Lietuvos kunigų perėjo į Konstantinopolio patriarchatą. Džiaugiuosi, kad žmonės, nepritariantys tam, kas vyksta, sugebėjo rasti išeitį.

Kai kalbama apie Bažnyčios nepriklausomybę, man atrodo, kad kalbama apie tai, kas sudaro pačią Evangelijos esmę. Bažnyčia turi būti meilės erdvė, laisvės erdvė, nepriklausoma nuo išorinės valdžios.

Kol kas negaliu detaliau papasakoti apie padėtį Prancūzijoje, nes čia esu visai neseniai. Apie persikėlimą į Prancūziją patys sužinojome prieš pat išvykdami iš Maskvos – viskas įvyko labai greitai.

Tačiau net per tą laiką pastebėjau vieną svarbų skirtumą – čia Bažnyčios ir valstybės atskyrimas yra kur kas ryškesnis.

Mano nuomone, Rusijoje tokio atskyrimo iš esmės nėra. Formaliai jis egzistuoja, tačiau praktiškai viskas atrodo kitaip. Tai jaučiama visur: privalai rodyti lojalumą, būti pasiruošęs paklusti, o ir Bažnyčios vadovybė neturi atskiros nuomonės.

Aš kalbu ne apie atskirus žmones, o apie bendrą Rusijos Stačiatikių Bažnyčios poziciją. Todėl net remdamasis tuo, ką iki šiol spėjau pamatyti Prancūzijoje, galiu pasakyti, kad čia situacija atrodo kitaip.

– Ką šiandien patartumėte tikinčiajam, kuris nesutinka su Rusijos Stačiatikių Bažnyčios pozicija?

– Jau esu sulaukęs šio klausimo, taip pat ir iš parapijiečių.

Manau, Bažnyčia yra viena ta prasme, kad mes negalime padalyti Kristaus. Jei Bažnyčia yra Kristaus Kūnas, kaip rašo apaštalas Paulius, tai negalima sakyti, kad Kristus yra tik čia arba tik ten.

Todėl kiekvienas parapijietis turi pats nuspręsti, ko jis tikisi iš Bažnyčios.

Grįžtant prie Rusijos Stačiatikių Bažnyčios, norėčiau pasakyti, kad daugelis žmonių joje lieka ne todėl, kad yra aplinkybių įkaitai. Daugeliu atvejų tai yra jų sąmoningas pasirinkimas. Jie pasirenka tokią Bažnyčią savo širdimi ir protu.

Todėl ir Europoje žmonės patys sprendžia: likti Rusijos Stačiatikių Bažnyčioje ar ieškoti kito kelio.

Be to, man atrodo, kad kuo toliau nuo centro, tuo daugiau skirtumų. Net pačioje Rusijos Stačiatikių Bažnyčioje viskas gali labai skirtis.

Rusijos Stačiatikių Bažnyčioje taip pat yra nemažai žmonių, nepritariančių tam, kas vyksta. Tiesiog vieni gali apie tai kalbėti atvirai, o kiti – ne. Parapijiečiams vis dėlto yra kiek paprasčiau nei kunigams.

Jei esi tiesiog tikintysis, iš esmės niekuo nerizikuoji. Tau neuždraus tarnauti, nepašalins iš dvasininkų, neatleis iš darbo. Bent jau kol kas dar nepasiekta tokia riba. Todėl galiausiai kiekvienas žmogus pats nusprendžia, kur jam eiti. Bet aš pasakyčiau, kad svarbiausia tai, jog Kristus yra kiekviename patriarchate.

Net jei dauguma žmonių nutolsta nuo Evangelijos ir kuria savitą religiją – o man atrodo, kad šiandien Rusijoje tai labai dažnas reiškinys, – vis tiek lieka žmonių, kurie nori matyti Kristų, klausytis Jo, gyventi pagal Evangeliją, išpažinti nuodėmes ir priimti Šventąją Komuniją. Tai taip pat įmanoma.

Todėl viskas priklauso nuo konkrečios situacijos. Jei žmogus turi galimybę pereiti į kitą Bažnyčią ar kitą patriarchatą ir mano, kad tai teisinga, – jis gali tai padaryti.