Gyventojai sako, kad gimdytų, jei gautų daugiau pinigų: ar valstybė gali nusipirkti vaikų?

Dauguma Lietuvos gyventojų mano, kad gimstamumo situaciją šalyje pagerintų finansinės paskatos – išmokos, mokesčių lengvatos, didesni vaiko pinigai, rodo LRT užsakymu atlikta apklausa.

Dauguma – už finansines paskatas

Kas penktas apklaustasis (20 proc.) mano, kad šeimas susilaukti daugiau vaikų paskatintų mažesni mokesčiai tėvams, auginantiems vaikus. Reprezentatyvią gyventojų apklausą kovą LRT užsakymu atliko bendrovė „Baltijos tyrimai“. Panašus skaičius (17 proc.) mano, kad gimstamumą pagerintų didesnės tėvystės ir motinystės išmokos, dosnesni vaiko pinigai.

Šiek tiek mažiau apklaustųjų rinkosi variantą, kad reikėtų sudaryti lankstesnes sąlygas derinti darbą ir vaikų auginimą, ilginti motinystės ir tėvystės atostogas, didinti darželių prieinamumą, kompensuoti auklių paslaugas. 6 proc. gyventojų mano, kad gimstamumo nepagerintų jokia priemonė.

Tokia gyventojų nuomonė pasiskirsto daugmaž tolygiai visose gyventojų grupėse, t. y. nepriklauso nuo lyties, amžiaus ir kitų kintamųjų.

Apklausos rezultatus apžvelgęs Lietuvos socialinių mokslų centro mokslininkas Daumantas Stumbrys sako, kad tokia nuomonė suprantama, be to, rodo atotrūkį tarp politikų retorikos ir gyventojų lūkesčių. Viešojoje erdvėje neseniai nuskambėjo politikų siūlymai gerinti gimstamumą, pavyzdžiui, teisingumo ministrės Ritos Tamašunienės idėja rodyti „gražių šeimos pavyzdžių transliaciją“ per visuomeninį transliuotoją LRT, o socialinės apsaugos ir darbo ministrė Jūratė Zailskienė minėjo vakarones susipažinimui su antra puse. Skamba ir pasiūlymai didinti motinystės išmokas.

Anot mokslininko, per pandemiją išsakyta vilčių, kad daugiau laiko praleisdami namie gyventojai galbūt ryšis šeimos pagausėjimui, bet taip nenutiko. Priešingai, šiuo metu stebima tendencija, kad pandemijos nerimas, palūkanų krizė, karas Ukrainoje prisideda prie mažėjančio gimstamumo, vaikų susilaukti vėliau ketinama ir Lietuvoje, ir užsienyje.

Gyventojai apklausoje nurodo, kad labiausiai prie gimstamumo augimo prisidėtų finansinės paskatos.

„Vis dar tęsiasi popandeminis gimstamumo sumažėjimas, mokslininkai sieja tai su neužtikrintumais, multikrize: jei nesi tikras dėl šeimos ateities, finansų, darbo“, – sako jis.

„Nėra taip, kad valstybė gali nusipirkti vaikų“

Tuo metu LRT.lt kalbinta šeimas konsultuojanti psichologė Miglė Motiejūnė atkreipia dėmesį, kad vaikų dar neturinčių šeimų motyvai jų susilaukti yra kitokie nei tų, kurie svarsto, ar norėtų ir galėtų auginti dar vieną ar daugiau atžalų. O dauguma respondentų mano, kad padėtų finansinė parama, nes tai – aiškiausias sprendimas, kurio nauda ateina greitai. Tačiau tikroji situacija sudėtingesnė, sutinka abu LRT.lt pašnekovai.

„Finansinės paskatos labai retai būna susijusios su sprendimu turėti vaikų apskritai, nes šis sprendimas labai kompleksiškas“, – sako M. Motiejūnė.

Pasak psichologės, dvejojantys asmenys mini įvairius sunkumus auginant vaiką, ypač daug nerimauja vienišos mamos. Pašnekovė pabrėžia ne tik išsiskyrusias motinas, bet ir tas, kurios gyvena santuokoje, bet vaikų auginimas krinta tik ant jų pečių.

„Yra tokia sąvoka „ištekėjusi vieniša mama“, kuri rūpinasi namais ir vaikais vienumoje, nors ir yra susituokus ar gyvena partnerystėje. Šios moterys ne tik atsakingos už buitį, bet susiduria su iššūkiais darbe (…). Išsiskyrusi moteris yra ypač nepageidaujama darbo rinkoje, nes esą nebus kam prižiūrėti vaikų. Tokios mamos tikrai neplanuoja daugiau vaikų, nes ir taip sunku“, – pasakoja ji.

Būstas, automobilis – tai dalykai, kurių įsigijimą šeimos apgalvoja prieš susilaukdamos vaikų. Pasak D. Stumbrio, tyrimai rodo, kad valstybės, kurios imasi finansinių paskatų, pasiekia tam tikrą norimą rezultatą. Kaip pavyzdį jis paminėjo Baltarusijos politiką suteikti būstą daugiavaikėms šeimoms.

„Poveikis yra pozityvus, bet jis ribotas. Nėra taip, kad valstybė gali nusipirkti vaikų, nėra taip paprasta“, – sako jis.

Tokios materialios priemonės labiau paskatina vaikų susilaukti tuos, kurie sunkiau verčiasi. LRT apklausos dalyviai leidžia suprasti, kad labiau reikėtų pinigų, o ne paslaugų vaikams, realybė kiek kitokia.

Anot D. Stumbrio, sutariama, kad paslaugas ir finansinę paramą reikia derinti. Be to, jei valstybė leidžia gyventojams auginant vaikus išlikti darbo rinkoje, nereikia leisti pinigų išmokoms ir atvirkščiai. Taip pat tam palankesnės valstybės, kur didesnė lyčių lygybė. Kaip geruosius gimstamumo politikos pavyzdžius mokslininkas minėjo Švediją ir Prancūziją.

„Kai klausi žmogaus, jis nesakys, jog svarbu, kad valstybė skatintų vyrus ir moteris šeimoje dalytis pareigomis. Bet jei renkiesi gyvenimo partnerį ar partnerę, svarbu, kad jis nebūtų tas, kuris išeina ir parneša pinigus, o tau sako auginti vaikus. Svarbu, kad prisidėtų prie vaikų auginimo“, – pastebi sociologas.

D. Stumbrys pabrėžia, kad skiriasi ir paskatos, skiriamos pirmo vaiko ketinantiems susilaukti tėvams, ir tiems, kurie jau turi bent vieną vaiką.

„Tie, kurie turi vaiką, jau turi patirties, žino, ką reiškia nuvesti vaiką pas gydytoją, gauti vietą darželyje prie namų, supranta, kad ir paslaugos svarbios“, – aiškina jis.

Lyčių lygybės svarbą akcentuoja ir psichologė M. Motiejūnė.

„Kuo labiau pavyksta išlyginti atsakomybę, tuo lengviau šeima priima sprendimą turėti ir vieną vaiką, ir daugiau“, – teigia ji.

Siūlymai, kurie neveikia

Anot pašnekovų, priemonės skatinti gimstamumą turi ir lubas, o politikų įsivaizdavimas, kaip tą daryti, dažnai prasilenkia su realybe. Vienas iš paminėtų pavyzdžių – priekaištai jaunuoliams, kodėl nesusilaukia vaikų jauname amžiuje, idėjos skatinti šeimos kūrimo vertybes mokyklose.

„Man labai sunku įsivaizduoti, kokios priemonės skatintų susilaukti vaikų asmenis iki 25 metų. Nelabai ką galime padaryti, nes žmonės tokiu metu mokosi. Turime klausti, ar tikslas toks, kad 20 metų žmonės susilauktų vaikų? Manau, tai nėra valstybės tikslas. Jie iškris iš švietimo sistemos, gaus mažesnes pajamas“, – sako D. Stumbrys. Anot jo, priemonės turėtų būti nukreiptos į konkrečias situacijas, skirtingas amžiaus grupes, motyvus susilaukti vaikų.

Tuo metu psichologė M. Motiejūnė atkreipia dėmesį, kad viešojoje erdvėje galima pastebėti siekį skatinti gyventojus norėti vaikų, nors jie to dar nenori, pasiekti jaunuolius ir moksleivius.

„Geriausiu atveju tai pakeistų nuostatas, bet nuostatos nėra lygu elgesiui. Galbūt užaugtų karta, kuri labai šviesiai atsilieptų apie šeimą ir santuoką, bet neketintų tuoktis ir turėti vaikų“, – svarsto ji.

Apskritai D. Stumbrys įžvelgia problemą, kad su politikų retorika tarsi siekiama grįžti į laikus, kurie jau praeityje.

„Matome siekį grįžti į tradicinę šeimą, priemones, pavyzdžiui, remti tik susituokusius. Bet realybė už lango pasikeitusi – ketvirtadalis vaikų gimsta ne santuokoje. Ar tikrai norime grįžti į 19, 20 a. pradžios, pokario modelį? Tai idealizuotas vaizdinys“, – kalbėjo jis.

Jis taip pat įžvelgia perdėtą moralizavimą, kaltinimus moterims, kad jos gimdo vėlesniame amžiuje, siūlymus jas kone priversti susilaukti vaikų.

„Tokios priemonės neveikia, skatinimas turėtų būti nukreiptas į visus, kurie nori vaikų, nereikėtų išsirinkti teisingai gyvenančių žmonių: ar susituokusių, ar kitų grupių“, – sako jis.

Nors LRT atlikta apklausa parodė, kad tik labai nedidelė dalis (1 proc.) mano, kad gyventojų norą susilaukti vaikų paskatintų prieinamesnės pagalbinio apvaisinimo paslaugos, M. Motiejūnė ragina skirti dėmesio ir šiai sričiai. Ji įžvelgia ir vaikų neturinčių šeimų diskriminaciją. Pašnekovė yra pasidalijusi asmenine pagalbinio apvaisinimo istorija, ji atkreipia dėmesį, kad Lietuvoje ši paslauga kompensuojama nepakankamai, o šeimos susiduria su kaltinimais, esą per vėlai nusprendė turėti vaikų.

M. Motiejūnė siūlo politikams orientuotis į tris grupes: žmones, kurie jau turi vaikų ir galėtų susilaukti daugiau, tuos, kurie svarsto turėti bent vieną vaiką, ir tuos, kurie negali turėti vaikų dėl medicininių priežasčių.

„Jei valstybė orientuotųsi į šias tris grupes, gimstamumas galėtų būti keičiamas“, – mano pašnekovė.