Istorikas: rusus domina Lietuva be gyventojų – mes jiems nepataisomi

Kai vyksta karas, civiliai gyventojai labai dažnai tampa karo aukomis, taip buvo visais istoriniais laikotarpiais. Tačiau vienais atvejais gyventojai kenčia dėl to, jog netinkamu laiku atsidūrė netinkamoje vietoje, o kitais į paprastus žmones taikomasi specialiai, nes siekiama, kad jie kentėtų taip stipriai, jog politinis ir karinis elitas nustotų priešintis.

Pavyzdžiui, Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei 13–15 amžiuje kovojant su Vokiečių ordinais, karas vykdavo ne visose vietose, todėl civiliai gyventojai stipriai nukentėdavo tik tose zonose, kur tiesiogiai pereidavo viską niokojančios ir plėšiančios kariuomenės.

Kai po trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo 1795 metais Lietuva buvo inkorporuota į Rusijos imperiją, paprasti valstiečiai ar miestiečiai pernelyg nejuto skirtumo, kurioje valstybėje jie gyvena. Rusijos imperijos gniaužtus jie ėmė jausti po antrojo sukilimo pradėjus diegti stačiatikybę ir kirilicą.

Bet jau 1940 ir 1944 metais Lietuvą okupavusi Sovietų Sąjunga pradėjo masinius trėmimus. Ir nors taikėsi ne į visus civilius gyventojus, o neva į buržuaziją ar elitą, nukentėjo net visiškai jokio turto neturintys žmonės.

Kaip sako Lietuvos kariuomenės Strateginės komunikacijos departamento analitikas, istorikas Karolis Zikaras, 2022 metais pradėtas Rusijos karas prieš Ukrainą parodė, kad plėstis mėgstanti Rusija nebenori žaisti rusifikacijomis ar kitais minkštaisiais įrankiais. Pasak K. Zikaro, kadangi rusų sąmonėje ukrainiečiai ar lietuviai yra lygu naciai, o tai yra absoliutaus blogio sinonimas, juos pradeda dominti teritorijos be neva nepataisomai sugadintų gyventojų.

„Vienas mano kolega yra gerai pasakęs, kad per mūsų okupacijų istoriją, kai mes atitekdavom Rusijai, mes visą laiką juos destabilizuodavom, nes esam kultūriškai skirtingi nuo jų. Mes visą laiką tampam jų griuvimo pradžia. Gali būti, kad jie tą pradeda suprasti ir gali nebenorėti dėti pastangų plauti mums smegenis ar perauklėti mūsų. Tie jų veiksmai Ukrainoje kelia įtarimų, kad jie norėtų mūsų teritorijos, bet be gyventojų. Nes tie gyventojai yra „naciai“ ir jų jau nepagydysi“, – interviu portalui LRT.lt sako K. Zikaras.

Kaip žinoma, Ukrainos pajėgoms iš Rusijos okupacijos išlaisvinus Bučą ar Irpinę, buvo rasti masiniai civilių kapai.

Kai kurie žmonės buvo sušaudyti iš arti ir surištomis rankomis, teismo medicinos ekspertai ant kūnų aptiko kankinimų žymių – nudegimų, kaulų lūžių, išmuštų dantų ir panašiai. Zaporižioje ir Chersone civilių kūnai buvo rasti su elektros šoko, mušimo žymėmis, o išgyvenusieji pasakojo apie badą, mušimus, terorą, seksualinę prievartą.

Tai nulėmė net NATO planų pokyčius rytinių pafrontės valstybių gynybai: imta suprasti, kad Rusijai negalima atiduoti nė centimetro teritorijos, kadangi atsiėmus jas galima rasti tik lavonų krūvas.

„Tai 2022 metais net ir kariniu požiūriu buvo labai didelis atradimas. Anksčiau mūsų karinė vadovybė ir visi šios srities mąstytojai galvojo, kad jei priešas įsiveržtų į Lietuvos teritoriją, toje teritorijos dalyje galėtų vykti kažkokia rezistencija ar panašiai. Bet kai visi pamatė, kaip brutaliai rusai pradėjo veikti Ukrainoje po pirmųjų dviejų karo savaičių, mūsų kariniai mąstytojai suprato, jog, ko gero, negalime jų įsileisti į teritoriją norėdami apsaugoti savo žmones. Arba turėtume evakuoti gyventojus iš galimai okupuosimos teritorijos, nes jie bus sunaikinti arba masiškai, arba atrankiniu būdu. Bet pasižiūrėję į geografiją matome, jog turime labai mažai vietos, kur evakuoti, o ir mūsų sostinė yra visiškai šalia sienos“, – sako pašnekovas.

Viduramžiais kariuomenėms reikėjo maisto

„Pats karo tikslas nėra tai, kad susitiktų kariai vieni su kitais ir pasimuštų. Tikslas būdavo apiplėšti kitą bendruomenę. Geriausia ateiti naktį, visus išžudyti ir pasiimti viską, ką ta bendruomenė gero turi. O jei bendruomenė pradeda gintis, kyla karas, nes ir tie, ir tie turi ginklų ir moka juos panaudoti“, – sako K. Zikaras.

Susikūrus Lietuvos valstybei didžiausią pavojų jai kėlė Vokiečių ordinai – kovos su kryžininkais vyko nuo 13 amžiaus vidurio ir pasibaigė Lenkijos ir Lietuvos laimėtu Žalgirio mūšiu 1410 metais. Po šio mūšio Kryžiuočių ordinas nebekėlė grėsmės Lietuvai ir Lenkijai, bet iš viso kovos vyko apie 200 metų, o teritorijos, per kurias judėjo kariuomenės, tapo negyvenama dykra.

„Lietuvos atveju Viduramžiais civiliai tikrai tapdavo karo aukomis, nes, sakykime, jeigu kryžiuočių kariuomenė veržiasi į Lietuvą, ji viską plėšia. Tas karas tarp Kryžiuočių ordino ir Lietuvos tęsėsi labai daug metų. Tai buvo sekinimo karas. Reikėjo naikinti priešo resursus ir tokiu būdu jį silpninti. Mūšių ilgą laiką nė nevykdavo. Kai sezonas prasidėdavo vasarą ir žiemą (bet ne rudenį ir ne pavasarį, nes tada sunku judėti per įmirkusią žemę), kryžiuočiai ateidavo ir nusiaubdavo, ką pasiekdavo. Civiliai žmonės visada yra karo aukos, tik senovinio karo atveju tas karas nevykdavo visur“, – pasakoja istorikas.

Kitas svarbus skirtumas, kad Viduramžiais niekam nebuvo svarbu, kokios nuomonės laikosi arba kurią kariuomenę palaiko valstiečiai ar kiti gyventojai. Kariuomenėms svarbiausia buvo aprūpinti maistu karius, žirgus ir vežimus traukiančius arklius. Nors paprastai paskui kariuomenes keliaudavo maisto gurguolės, išteklių nuolat trūkdavo, todėl civiliai būdavo apiplėšiami.

„Tai ten, kur vyksta kariuomenės žygis, tiems civiliams nepasisekė. Bet ten, kur kariuomenė neatėjo, būdavo gana ramu, nieko labai nevykdavo“, – sako pašnekovas.

Pasak K. Zikaro, civiliai kare nebuvo svarbūs dėl to, kad Viduramžių ir vėlesnės visuomenės, neatsižvelgiant į įvairius niuansus, iš esmės buvo sudarytos iš „kariaujančių, dirbančių ir su Dievu bendraujančių žmonių“. Dirbantys žmonės buvo resursas ir būdavo šalutinė žala, jei jie nukentėdavo, bet kariuomenės tais laikais specialiai nesitaikė į valstiečius ar amatininkus.

„Tie, kas dirba, nekariauja. Jie buvo resursas, kaip kad šienas ar grūdai. Valstiečiai yra lygiai toks pat resursas. Pavyzdžiui, prasidėjus intensyviajai Lietuvos ir Maskvos karo fazei 15 amžiaus pabaigoje, buvo būdinga, kad kai tu įsiverži į priešo teritoriją, viską, kas gero, pasiimi sau – maisto atsargas, gyvulius ir valstiečius. Jei yra galimybė, tu juos išsivedi į savo teritoriją ir turi daugiau valstiečių, kurie gali dirbti. Tai buvo kaip turtas, resursai“, – sako istorikas.

Viskas pasikeitė formuojantis tautoms

Bet laikui bėgant visuomenės keitėsi. Po Jungtinių Amerikos Valstijų nepriklausomybės karo ir Didžiosios prancūzų revoliucijos 18 amžiaus pabaigoje sparčiai plito Apšvietos ir nacionalizmo idėjos, formavosi tautos, pasikeitė visa filosofija. Nors monarchijos toliau egzistavo, pagrindinis valstybės šeimininkas tapo nacija, tauta. Būtent tada karo metu tampa svarbios ir visuomenės nuotaikos, kaip ji žiūri į priešą, ar palaiko savo kariuomenę, savo valstybę.

„Ir mes ateiname prie tų moderniųjų tautinių valstybių. Jei kariaujame, tai kariauja ne karalius prieš karalių, bet tauta prieš tautą, valstybė prieš valstybę. Tai reiškia, kad visuomenė ir kiekvienas žmogus jau yra subjektas. Nes nuo visuomenės nuotaikos, pasiryžimo, valios priklausys, ar ji kovos, ar ne“, – teigia istorikas K. Zikaras.

Labiausiai tai išryškėja per Pirmąjį pasaulinį karą, kai žodis „propaganda“ įgavo dabartinę reikšmę. Žinoma, net ir tada pirminis propagandos tikslas buvo įbauginti priešo karius, bet panašios technikos taikytos ir visiems civiliams, nes už kiekvieno kario yra visuomenė, kuri arba palaiko, arba nepalaiko.

„Norėdamas, kad priešo kariai būtų mažiau efektyvūs, mažiau norėtų kovoti, tu gali juos įbauginti, pasakyti, kad esame daug stipresni, labai žiaurūs ir brutalūs, galim galvą nupjauti ir labai ginklus gerus turim. Tai mes laimėsim, o jūs geriau nė nebandykit, grįžkit namo, pas mamas ir žmonas. Kitas dalykas – reikia sumenkinti tą idėją, kurią tu gini. O ta šalis, kurios kariai yra veikiami, imasi kontrpriemonių. Ji irgi rodo, kad tie priešai yra blogi, žiaurūs, kad ateis, išžudys šeimą, išprievartaus žmoną, mamą ir visa kita, ir tu turi tai ginti“, – sako K. Zikaras.

Jau Pirmajame pasauliniame kare, kiek leido techninės galimybės, prasidėjo miestų bombardavimai, o Antrajame pasauliniame kare bombardavimus vykdė tiek nacių Vokietija, tiek prieš Vokietiją kovoję sąjungininkai.

„Tikslas buvo ne karinis, o moralinis. Vokiečiai mūšyje dėl Anglijos bombardavo Londoną tuo tikslu, bet antroje karo pusėje gavo atgal nuo amerikiečių ir britų. Amerikiečiai subombarduoja Hamburgą, Dresdeną, kur išvis net karinių objektų nebuvo, bet tikslas buvo palaužti visos visuomenės valią kovoti, įbauginti visuomenę, kad ji tokiu būdu pasiduotų“, – pasakoja pašnekovas.

Tik įdomu tai, jog miestų bombardavimai didelio efekto Europoje neturėjo. Galima sakyti, kad efektas buvo atvirkštinis, toks priešo brutalumas sutelkdavo visuomenes laikytis, nepasiduoti. Aiškus skirtumas matyti tik Japonijoje, kurios imperatorius pasidavė, kai 1945 metais amerikiečiai ant Hirošimos ir Nagasakio numetė atomines bombas.

„Kodėl amerikiečiai taip padarė? Jie, aišku, norėjo išbandyti naują ginklą. Kitas dalykas, jie suprato, kad japonai aršiai priešinsis. Amerikiečiai užiminėjo salas, užėmė Okinavą ir tai kainavo labai daug aukų. Jie suprato, kad japonai ginsis labai aršiai. Jie įprastai bombardavo visus japonų miestus, bet tas nedavė efekto. Ir todėl jie panaudojo ypač brutalią priemonę, branduolinius smūgius, o tai susilpnino japonų valią kovoti, bent jau imperatoriaus valią. Tai buvo beprecedentis dalykas, kad Japonijos imperatorius nutarė, jog reikia pasiduoti“, – teigia istorikas K. Zikaras.

Taigi kai šiais laikais Rusija Ukrainoje taikosi į gyvenamuosius namus ar energetikos infrastruktūrą, bando sušaldyti gyventojus žiemą, jos tikslas irgi yra įbauginti gyventojus ir priversti juos spausti savo politinę ir karinę vadovybę pasiduoti Kremliui.

Rusija tampa brutalesnė su kiekviena nauja okupacija

Istoriniai raidos skirtumai natūraliai lemia, kad su kiekviena okupacija Lietuva matė vis brutalesnę Rusiją, todėl negalima manyti, jog Jekaterinos II ir kitų imperatorių valdyta Rusijos imperija, Josifo Stalino Sovietų Sąjunga ir Vladimiro Putino Rusija yra tokios pat valstybės savo esme.

„Ji buvo ekspansyvi imperija nuo pat Maskvos kunigaikštystės atsiradimo. Kai ji pradėjo stiprėti ir įgyti ambiciją tapti visos Rusios žemių vienytoja, ji visąlaik turėjo tendenciją plėstis ir agresyviai užiminėti kaimynus. Iš pradžių tai buvo kaimyniniai miestai Algirdo laikais, o vėliau plėtėsi į tai, ką mes šiandien matome, į teritorijos požiūriu pačią didžiausią pasaulio valstybę“, – sako K. Zikaras.

Tačiau besiplečiančios Maskvos nuostatos ir tikslai buvo skirtingi. Pavyzdžiui, 1453 metais žlugus Konstantinopoliui Maskva turėjo ambicijų tapti visų stačiatikių vienytoja, pasaulio centru, vadinasi, šiam tikslui reikia užimti stačiatikių gyvenamas teritorijas.

„Bet paskui atsiranda visokiausių niuansų. Pavyzdžiui, Maskva pradeda formuoti naratyvus, kad Lietuva yra tokia labai rusiška, labai artima teritorija ir dėl to turi priklausyti Maskvai. Jau 16 amžiuje sąmoningai falsifikuojami dokumentai, kurie neva įrodinėja, jog Gediminaičiai yra Riurikaičių giminaičiai ir Ivanas Rūstusis yra ten kažkoks viršesnės atšakos giminė. Prikūrė pasakų, kad galėtų pretenduoti į Lietuvos sostą. Matome tendenciją, kad bandoma sutapatinti mus su savimi ir dėl to „jūs turite būti mūsų dalimi“. Šita tendencija išlieka ir vėliau, tuo remiasi Abiejų Tautų Respublikos okupacija ir integracija į Rusijos imperiją“, – teigia istorikas.

1794 metų Lietuvos ir Lenkijos sukilimas parodė, kad nemaža dalis politinio elito priešinosi Lietuvos ir Lenkijos valstybės padalijimui, bet valstiečiai daugiausia buvo baudžiauninkai, jie sukilime beveik nedalyvavo. Po okupacijos, pasak istoriko, aristokratijai didelio ideologinio konflikto nekilo, nes Rusijos imperijos elitas nebuvo nacionalistinis, o veikiau kosmopolitiškas.

„Tais laikais, jei esi koks kariškis, aristokratas, tu gali tarnauti vienam valdovui, kitam valdovui ir čia nebuvo nieko amoralaus. Aišku, tai jau laikai, kai plinta prancūzų revoliucijos idėjos, neapleidžia mintis, kad su Maskva esame skirtingi, nes Maskvos caras yra tironas, o Lenkijos ir Lietuvos karalius buvo bajorų demokratijos garantas. Ta ideologinė skirtis nuo Maskvos 18 amžiuje buvo, bet ne tokia ryški. O jei kalbame apie žemiausią sluoksnį, darbo žmones, tai mes dar turėjome baudžiauninkus, jiems nelabai svarbu, koks ten ponas“, – pažymi K. Zikaras.

Paprasti žmonės Rusijos kumštį pajuto spaudos draudimo metais

Pasak K. Zikaro, Rusijos imperijoje iš pradžių neturėta tikslo diegti stačiatikybės, todėl valstiečiai nė nepajuto didelio skirtumo, kad gyvena kitoje valstybėje. 1830–1831 metais įvyko lenkų ir lietuvių sukilimas, lenkų istoriografijoje jis vadinamas Lenkijos ir Rusijos karu. Rusijos imperijai tekusi Lenkija, skirtingai nei Lietuva, išlaikė karalystės statusą, ji turėjo nedidelę kariuomenę, ši ir sukilo.

„Bet reikia suprasti kontekstą: ką tik praėjo Napoleono karai, tai buvo didžiulis šokas visoje Europoje. Kaip ir po Antrojo pasaulinio karo, tvyrojo tokia nuotaika „Never again“. Bet tada siekta, kad daugiau nekiltų visokių revoliucijų, esą reikia išlaikyti monarchijas. Tai buvo monarchijų restauracijos laikotarpis, susikūrė toks absoliučių monarchų „internacionalas“. Jie susitarė, kad jeigu kyla revoliucija ar sukilimas, visi subėga vieni kitiems padėti. Kaip tik kilo revoliucija Nyderlanduose ir Rusija norėjo padėti ją nuslopinti. Iš jai pavaldžių kariuomenių arčiausiai Vakarų buvo Lenkijos kariuomenė, tai jie nutarė lenkus pasiųsti numalšinti revoliucijos. Aišku, lenkai pakrapštė galvą ir patys sukilo prieš Rusiją. O kadangi Lietuva buvo inkorporuota tiesiogiai, tai čia jau išėjo sukilimas, inspiruotas lenkų pasipriešinimo“, – pasakoja pašnekovas.

Sureagavę į tai rusai uždarė Vilniaus universitetą, elitas ėmė jausti suvaržymus, bet valstiečiai to irgi nepajuto. Kur kas didesnis posūkis įvyko po 1863–1864 metų sukilimo, nes tais laikais jau į madą atėjo nacionalizmas, prieš keletą metų buvo panaikinta baudžiava, vyko išsivadavimo karai Italijoje. Mados neaplenkė ir Rusijos imperijos, kuri iš kosmopolitiškos virto į nacionalistinę.

„Mes bandome pasišakoti, tai jie nusprendžia mus užsmaugti visiškai ir rusifikuoti, kad nebebūtų sukilimų. Jie nesitikėjo rusifikuoti lenkų, nes per daug stipri jų kultūrinė savimonė, bet atrodė, kad Lietuva – tai neva carų giminaičių žemė. Jie sugalvodavo visokių teorijų. Pavyzdžiui, kad lietuvių kalba tai vokiečių ir rusų kalbų mišinys, atsiradęs per nesusipratimą. Buvo pradėta rusifikacija, buvo panaikintas Lietuvos pavadinimas“, – pasakoja istorikas.

Prasidėjo vadinamieji spaudos draudimo metai, Lietuvoje draustas lotyniškas raidynas, reikalauta rašyti kirilica, lietuvių kalba drausta administracinėse įstaigose, lietuvių vaikai nebegalėjo būti mokomi lietuvių kalba kaimo pradinėse mokyklose, pradėta diegti stačiatikybė.

„Tie dalykai mūsų valstiečiams jau darė tam tikrą įtaką ir jiems tai nepatiko. Imant Rusijos imperijos vidurkį, Lietuvoje situacija su valstiečių raštingumu buvo geresnė, nors žymiai blogesnė nei Latvijoje ir Estijoje. Bet jeigu buvo knygnešių, tai kažkam jie tas knygas nešė, kažkas jas skaitė“, – sako K. Zikaras.

Istoriko manymu, labiausiai valstiečius paveikė stačiatikybės diegimas, nes katalikybė buvo jų tapatybės pagrindas. Net nemokėdamas skaityti žmogus galėjo atskirti stačiatikių kirilicą ir katalikų lotyniškas raides, o tai jau ideologinis simbolis.

„Pati mintis yra ta, kad pirma mūsų okupacija nelabai stipriai paveikė paprastus žmones, nes Rusijos imperija neturėjo tokių intencijų. Jai reikėjo teritorijos ir resursų. Paskui supratusi, kad kultūriniai skirtumai trukdo integruoti tą teritoriją, be to, pradėjus kilti nacionalizmui, imperija nutarė, kad visus reikia padaryti rusais. Jie to bando imtis, nors viskas išeina kreivokai“, – aiškina pašnekovas.

Sovietai buvo kur kas brutalesni

Rusijoje valdžią 1917 metais užgrobę bolševikai greitai pasitraukė iš karo su Vokietija ir sukūrė komunistinę, totalitarinę Sovietų Sąjungą. Kai Vokietija, nepaisant staigaus Rusijos pasitraukimo, pralaimėjo Pirmąjį pasaulinį karą, Lietuva įgavo galimybę 1918 metais sukurti nepriklausomą valstybę.

Kairiosios idėjos tuo metu labai plito visoje Europoje, mat ekonomika transformavosi iš agrarinės į pramoninę, tik Rusijoje klasių kova įgavo radikalią formą.

„Tai išsirutulioja iš europinės tendencijos, kai vyksta industrializacija, bet fabrikantai nežino, kiek galima versti žmogų dirbti, tad darbo jėgai tenka kovoti už savo teises, nes negali žmogus miegoti tik keturias valandas, o visą kitą laiką dirbti ir gauti tik virtų kaulų. Tikslai geri ir teisingi, bet kai kuriose vietose kova įgauna radikalias formas ir susikuria totalitarizmas buvusioje Rusijos imperijoje“, – sako K. Zikaras.

Pasak istoriko, Sovietų Sąjunga buvo puikiai įvaldžiusi propagandines technikas, mokėjo parodyti gerą reklaminį vaizdelį ir paslėpti, kas vyksta šalies viduje, todėl nenuostabu, kad tarpukario Lietuvos politikams ir elitui rusai atrodė pažįstama blogybė. Gali būti, kad tai lėmė Vyriausybės sprendimą nesipriešinti sovietų okupacijai 1940 metais.

„Atrodė, kad tai pažįstami rusai, o tie rusai jau buvo kitokie. Jie turėjo kitų tikslų. Jie buvo išsibandę modelį savo šalyje, jį pradėjo taikyti visur: kolektyvizacija, visuomenės transformacija, elito sunaikinimas. Receptus jie jau turėjo ir iškart ėmėsi įgyvendinti. Jie jau buvo išbandę tautinių mažumų deportacijas“, – sako K. Zikaras.

Po okupacijos sovietai pradėjo taikyti masinius trėmimus, žiauriai slopino partizaninį pasipriešinimą. Nors ideologinis trėmimų pagrindas buvo sunaikinti buržuaziją, kuri neva engė paprastus gyventojus, bet realybėje į Sibirą išvyko ir visai neturtingų žmonių, nes sovietams reikėjo vykdyti „planą“. Jeigu sudarytame plane nurodoma, jog reikia ištremti 20 tūkst. žmonių, o iš turinčiųjų turto surinko 18 tūkst., tai likę tremiamieji buvo surankiojami iš bet ko.

„Mes neturėtume daryti klaidos galvodami, kad Rusija visą laiką yra tokia pati. Ji kinta. Ji fiziškai veikia taip pat, bando plėstis, bet jos įdaras yra vis kitoks. Pavyzdžiui, jei ateinam į šiuolaikinę Rusiją ir bandom pasižiūrėti, ko jie nori, jie ideologiškai neatrodo išsigryninę, bet matom šovinizmą iš pačių blogiausių 19 amžiaus tradicijų, tada matom bolševizmo rudimentų, turiu omenyje tą nesiskaitymą su žmogaus teisėmis, nuosavybe ir kitais dalykais. Ir dar yra tam tikros desperacijos“, – mano istorikas.

Pasak K. Zikaro, kuo toliau, tuo labiau Rusijos visuomenės ir elito nuostatos radikalėja – tai puikiai matyti ir jos kare su Ukraina. Jo teigimu, anksčiau rusai apie ukrainiečius ir lietuvius manė, kad tai tokie nukrypę, bet pataisomi rusai. Esą reikia juos užimti ir perauklėti.

„Kai ukrainiečiai pradėjo priešintis, rusai pasijuto išduoti, supyko ir pradėjo elgtis ypač žiauriai. Viskas materializavosi Bučoje ir Irpinėje – tai buvo panašu į genocidą arba mongolų apsilankymą. Žudė vos ne visus žmones iš eilės. Jei ir ne iš eilės, tai gana sistemiškai naikino visus asmenis, kurie galėtų būti jiems pavojingi. Ir jei įvertinsime retoriką, kuri sklinda iš valstybinių kanalų, tai jų nuostata vis radikalėja. Dabar formuluojamos tokios tezės, kad tie Ukrainos gyventojai, kurie neperbėgo pas rusus, yra išdavikai, juos iš viso reikia išvaryti ar išžudyti, bombarduoti miestus, nušluoti nuo žemės paviršiaus ir užvaldyti teritoriją“, – sako pašnekovas.

Lietuvoje lauktų kraujo upės

Anot istoriko, Rusijos akyse Lietuvos gyventojai yra naciai, o tai yra absoliutaus blogio sinonimas, etiketė, kuri buvo sąmoningai prilipdyta. Šiomis nuostatomis pasižymi ne tik Rusijos elitas, bet ir visuomenė. Gana gerai radikalėjimas matomas per tai, kaip sovietai ar Rusija bėgant metams pateikdavo partizaninę Lietuvos kovą.

Pavyzdžiui, iš pradžių sovietai partizaninei kovai 1944–1953 metais suteikė klasių kovos kontekstą: esą buvo buržuazinių elementų, kurie išnaudojo žmones, bet atėję sovietai juos nugalėjo, o išnaudotojų likučiai pasitraukė į mišką ir terorizavo darbo žmones. Pasakojimą maždaug buvo galima suprasti taip, kad sovietai išvadavo Lietuvos darbo žmones nuo išnaudojimo, o partizanai buvo išnaudotojų likučiai.

Paskui partizanai buvo kriminalizuoti, buvo konstruojamas pasakojimas, kad tai paprasti „banditai“, kuriuos reikėjo sunaikinti, tačiau buvo galima suprasti, jog, nepaisant partizanų, tie lietuviai ne tokie jau ir blogi.

„Bet jau nuo Krymo aneksijos, kai Baltijos šalys užėmė tvirtą paramos Ukrainai poziciją, naratyvas pradėjo eiti į tą pusę, kad tie partizanai yra naciai, žydšaudžiai ir nacių rėmėjai. Esą kai hitlerininkus išvarė, tai miške likę lietuviai padėjo jiems toliau kovoti. Ilgainiui susiformavo toks pasakojimas, jog kadangi lietuviai mėgsta partizanus, tai jie patys visi yra naciai“, – sako K. Zikaras.

„O Rusijoje yra įsitvirtinęs nacizmo kaip absoliutaus blogio įvaizdis. Tai toks bekompromisis, absoliutus blogis. Tas įvaizdis sukurtas Leonido Brežnevo epochoje, V. Putino režimas paskui jį išnaudoja kaip patogų, naudingą propagandinį resursą. Yra nacio etiketė, kurią gali lipdyti ant visų. Jeigu ją užlipdai, ji efektyviai veikia Rusijos visuomenėje, nes ta visuomenė su tais visais filmais yra gerai išauklėta: jų galvose sukasi filmas, kaip eina tie vokiečiai atraitotomis rankovėmis ir visus iš automato šaudo. Tai paslėpta mintis, kad su naciu tu negali susišnekėti, tu su juo nesusitarsi, nes jis ateis ir tave nužudys. Tai arba tu turi jį nužudyti, arba jis tave nužudys“, – sako pašnekovas.

Vadinasi, jeigu kam nors prilipdoma nacio etiketė, tai simbolizuoja priešą, kurį reikia naikinti. Toks metodas Rusijoje veikia be priekaištų. Būtent todėl manytina, kad jeigu Rusija dar kartą okupuotų Lietuvą, čia prasidėtų masinės žudynės, panašiai kaip Ukrainoje. Juk žmonių, kuriems priklijuota nacių etiketė, negaila.

„Matome, kad panaši transformacija įvyko su ukrainiečiais. Kokiais 2010 metais apklausose Rusijoje ukrainiečiai buvo suvokiami kaip pati broliškiausia tauta, o 2014 metais jie jau tapo pati priešiškiausia rusams tauta. Būtent 2013–2014 metais jiems buvo intensyviai klijuojama nacių etiketė“, – sako K. Zikaras.

„Kaip rodo dabartinė situacija, nukenčia ne tik neutralūs gyventojai, bet netgi Rusijai lojalūs asmenys, vadinamieji ždūnai, kurie laukia rusų. Juos nužudo, nes tiesiog tą dieną toje vietoje žudo visus. Aš manau, kad pats geriausias mąstymo būdas, norint išlikti, tai stiprinti tarpusavio vienybę, supratimą, jog visi esame gynėjai. Mąstymas, kad jeigu įvyks agresija ir tą teritoriją, kur gyvenu, okupuos, manęs nelies, nes aš niekam nieko blogo nepadariau, yra rizikingas. Istorija rodo, kad Lietuvos žmonėms labiausiai pasiteisina susivienyti ir kovoti“, – teigia istorikas.