Čmilytė-Nielsen apie „patogųjį“ Žemaitaitį: jis – Ruginienės ir Oleko postų garantas

„Socialdemokratai teisingai įsivertino, kad jiems paprasčiau yra turėti patogią aritmetinę daugumą ir patogius partnerius“, – interviu portalui LRT.lt sako Liberalų sąjūdžio vedlė Viktorija Čmilytė-Nielsen. Pasak jos, nors buvo kalbų, kad liberalai galėtų dirbti koalicijoje su socialdemokratais, šie taip nė karto ir nesikvietė dabar opozicijoje dirbančio Liberalų sąjūdžio derėtis. 

Prieš pusantrų metų daug kalbėta apie tai, kad vietoje „Nemuno aušros“ socialdemokratai į koaliciją galėtų kviesti Liberalų sąjūdį. To itin siekė ir tuomet į valdančiąją koaliciją pakviestų „demokratų“ pirmininkas Saulius Skvernelis. Tačiau socialdemokratai net pokalbio liberalų taip ir nepakvietė.

Dabar V. Čmilytė-Nielsen teigia, kad socialdemokratai pasirinko jiems patogius partnerius – Remigijaus Žemaitaičio vedamą „Nemuno aušrą“ – nors sutinka, kad kalbėti apie šios partijos patogumą yra paradoksalu.

„Jis užtikrina balsus, kad jie nebus išversti iš savo pozicijų“, – apie tai, kodėl socialdemokratų lyderiams svarbus R. Žemaitaitis, kalbėjo Liberalų sąjūdžio pirmininkė.

– Šį pavasarį sueina lygiai 10 metų po neabejotinai didžiausio smūgio, kurį patyrė liberalai, tai yra nuo politinės korupcijos bylos pradžios. Koks tas dešimtmetis buvo Liberalų sąjūdžiui?

– Ne visas dešimtmetis buvo sunkus. 2016 metai buvo sunkūs ir keleri metai po to, nes nepaisant to, kad buvęs pirmininkas tą pačią dieną išėjo ir iš Seimo, ir iš partijos pirmininkų, nutraukė ryšius su partija, natūralu, kad Liberalų sąjūdžio politikams teko dar ne vienus metus kalbėti apie tą istoriją. Pirmieji metai po to nebuvo lengvi.

Bet 10 metų yra labai ilgas laikotarpis organizacijai. Aš pati tapau pirmininke 2019 metais ir tai jau buvo tas momentas, kai buvo atsisijoję žmonės, kurie tiesiog norėjo kurti naują partiją, Laisvės partiją. Jie iki to laiko iš esmės jau buvo priėmę sprendimą, buvo išėję ar ties išėjimo riba.

Tada tie žmonės, kurie galbūt nusivylė, šiek tiek atsitraukė, bet po 2019 metų mes pradėjome matyti ir kitą, priešingą procesą. Ateina nauji žmonės, kurie yra liberalių pažiūrų, kuriems Liberalų sąjūdis imponuoja nepaisant tos visos istorijos, kuri jau vis labiau grimzta į praeitį.

Nuo 2019 ar 2020 metų, kai buvo Seimo rinkimai, kurie partijai buvo gana sėkmingi, po to ir savivaldos rinkimai buvo, ir Seimo rinkimai 2024 metų... Daug kartų gautas pasitikėjimo mandatas, tai vis pasitikrinome įvairiuose rinkimuose, aišku, pastiprinimas buvo didelis.

Ir dar vienas momentas, kad per tą laiką prie partijos prisijungė nemažai naujų žmonių. Tai aktyvūs žmonės, kurie yra ir didmiesčiuose, ir mažesniuose miesteliuose. Yra toks miksas tarp senbuvių ir visiškai naujų žmonių. Ateina dabar ir jaunoji karta, kuri tų dešimties metų [senumo] įvykių nelabai ir prisimena, nelabai jiems ir rūpi.

Žvelgiu į tą skausmingą partijos gyvenimo etapą kaip į pamoką, kurią teko pergyventi, kuri parodė partijos atsparumą. Bet labiausiai parodė galbūt ideologijos atsparumą. Akivaizdu, jei mūsų požiūris į liberalizmo ir liberalių vertybių svarbą nevienytų, buvo etapas, kai galėjome lengvai išsivaikščioti, bet to nepadarėme. Tikėjome, kad partiją išsaugoti verta, kad ji yra svarbi.

Tai, kad mes dabar tampame radikalų didžiausiu oponentų ar atakų taikiniu, man tik patvirtina tą mintį, kad jėgos, kurios yra racionalios, kurios yra politinio spektro centre ar centro dešinėje, kaip mūsų atveju, yra ypač svarbios išlaikant valstybės stabilumą ir nuoseklią kryptį. Čia matau labai svarbia liberalų misiją.

– Žiūrint iš šiandienos perspektyvos, ar jau galima daryti išvadas, kokią įtaką ši istorija turėjo visai Lietuvos politinei sistemai?

– Aišku, ta istorija sukrėtė politinę sistemą, ji ypač skausmingai atsiliepė liberalizmo ideologijai Lietuvoje. Kurį laiką teko ją teisinti dėl tos istorijos, ypač jaunų žmonių segmente, kurie labiausiai idealistiškai, vertybiškai ir su didžiausiu lūkesčiu, viltimi žvelgė į tą politinę jėgą, į tuos lyderius, politiką, kuris taip prisidirbo.

Poveikis buvo, be abejo. Bet vėlgi, kita pusė to poveikio – kad liberalų ideologija yra svarbi. Liberalių pažiūrų žmonių segmentas nėra toks didelis, bet jis yra didėjantis, ypač didžiuosiuose miestuose, tarp jaunimo.

Poreikis ekonominėms, žmogaus teisių, demokratijos apsaugos temoms yra didžiulis ir tik didės. Tai taip, pergyvenus tuos visus smūgius poreikis išlieka ir rezultatai rinkimuose, žmonių pasitikėjimas tai parodo.

O grįžtant prie politinės sistemos, be abejo, tai vienas labiau sukrečiančių įvykių, kurių mūsų toje jau 36 metų istorijoje yra buvę. Bet ne tiek daug, laimei.

– Skaitėte Eligijaus Masiulio knygą? Arba gal ketinate skaityti?

– Ne. Neskaičiau ir neketinu. Kaip suprantu, literatūrinės vertės ji daug neturi.

– Po metų laukia savivaldos rinkimai. Jei neskaičiuosime politikų, kurie turėjo sustabdyti narystę partijoje, Liberalų sąjūdis šiuo metu turi septynis merus. Kokia bus partijos strategija šiems rinkimams?

– Savivaldos rinkimai yra labai svarbūs, jie parodo palaikymą partijai, politinei jėgai, ideologijai ten, kur ji yra arčiausiai žmonių. Tai Liberalų sąjūdis, kaip, matyt, ir kitos partijos, rimtai rengiasi tiems rinkimams.

Sakyčiau, kad visada programa minimum yra, kad rezultatas būtų ne prastesnis nei ankstesniuose rinkimuose, nes reikia pabrėžti, kad partija buvo antroji partijų rikiuotėje pagal iškovotų merų skaičių. Tai rimtas tikslas, sakyčiau, pakartoti tokį rezultatą. Tai būtų labai gerai.

Antras dalykas, kuris man atrodo labai svarbus, tai yra grįžti į Vilniaus miesto ir Kauno miesto tarybas. Abu uždaviniai yra įveikiami, jie realistiški. Tai tarsi uždarytų tos istorijos ratą, užbaigtų tą laikotarpį, kai liberalai nedalyvavo Vilniaus politikoje taip aktyviai, kaip galėtų ir turėtų.

Ir trečia – sakyčiau, savivaldos rinkimuose pasiūlyti alternatyvą tam, kas mūsų politikoje vyksta dabar. Matome daug nekompetencijos, daug tokio bachūriškumo. Mes iš esmės priešingai matome, kaip valstybės reikalai turėtų būti [tvarkomi], kaip politikoje turėtų būti, kokiais principais vadovautis.

Liberalai turi ką pasiūlyti tiek turinio prasme, kalbant apie konkretybes, apie ekonomines laisves, žmogaus teises ir kitus dalykus, tiek kalbant apie stilių, formą, nes tai taip pat yra svarbu. Tai, ką žmonės labiausiai pastebi. Kartais net sprendimų turinio nepastebi, bet pastebi, kokia forma jie komunikuojami, kaip apie juos kalbama, kokios diskusijos vyksta.

Tai formuoja nuomonę ir apie Seimą, ir apie politiką apskritai, kaip galbūt apie veiklą, kuria neverta užsiimti, nes ji yra tik kažkokiems keistuoliams ar tiems, kurie nevengia bjaurioje aplinkoje veikti. Svarbu šį mitą išsklaidyti, o jis dabar yra ypač sustiprėjęs, žiūrint į tai, kas vyksta mūsų nacionalinėje politikoje.

Dėl mūsų dalyvavimo ar nedalyvavimo aš buvau nuo pat pradžių skeptiška, ar mums pavyks rasti bendrų sąlyčio taškų su socialdemokratais.

– Ar jau galite įvardyti partijos kandidatus į merus didžiuosiuose miestuose?

– Nenorėčiau jų įvardyti, kol jie patys dar neįsivardijo, bet mes ir galvojame, ir planuojame. Iš esmės jau turime kandidatus, bet tegul viskas eina pagal numatytą tvarkaraštį. Visi skyriai dėliojasi savo planus, aktyviai galvoja apie tai, kokią darbotvarkę, kokius pasiūlymus miestų ir rajonų gyventojams galės pasiūlyti liberalai.

Aišku, asmenybės visada yra svarbu savivaldos rinkimuose, tai susiję ir su tuo, kokie žmonės tai galėtų įgyvendinti sėkmės atveju.

– Kai po Seimo rinkimų vyko koalicijos formavimas, Saulius Skvernelis labai norėjo, kad koalicijoje būtų ir Liberalų sąjūdis. Bet jūs tuomet atmetėte tokią idėją. Žiūrint iš šiandienos perspektyvos ir to, kas vyksta koalicijoje, gal visgi reikėjo jungtis?

– Sakyčiau, yra daug interpretacijų to, kas įvyko. Taip, S. Skvernelis buvo minėjęs ne vieną kartą tokį sprendimą, suprantu, kodėl jis apie tai kalbėjo. Demokratai, natūralu, patys norėdami dirbti valdančiojoje daugumoje, jie nenorėjo bendradarbiauti nei su Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga, nei su „Nemuno aušra“.

Jie, matomai, teisingai nuspėjo, kad gali būti nesėkminga koalicija, tokia chaotiška ir nelabai gebanti dirbti. Čia demokratų įžvalga buvo teisinga, ją patvirtino pats gyvenimas, realūs įvykiai.

Dėl mūsų dalyvavimo ar nedalyvavimo aš buvau nuo pat pradžių skeptiška, ar mums pavyks rasti bendrų sąlyčio taškų su socialdemokratais. Bet tokio pokalbio apie bendrus sąlyčio taškus mes ir neturėjome. Nebuvo derybų, nebuvo programinių punktų palyginimo, nes jie gana ankstyvame etape pasirinko sau labiau tinkančius „Nemuno aušros“ partnerius.

Natūralu, kad liberalai nebūtų jokiu būdu galėję eiti į tokią koaliciją, atidėję savo programos, savo rinkiminių įsipareigojimų į šoną tiesiog eiti, kad pabūtų ministrais ar dar kuo nors. Tai tiesiog visiškai laužytų mūsų pažadus rinkėjams, to mes negalėjome daryti.

O pokalbis apie suderinamumą net nebuvo pradėtas. Tai iš to aš darau išvadą, kad socialdemokratai, kaip rodo praktika, teisingai įsivertino, kad jiems paprasčiau turėti patogią aritmetinę daugumą ir patogius partnerius.

Kai kalbu apie patogumą, turiu omenyje didelę balsų persvarą, taip pat tai, kad išvengiama kalbėti apie programinius dalykus, nes ne programinis suderinamumas yra tai, kas laiko juos su dabartiniais partneriais.

– Bet kiek iš tikro socialdemokratams yra patogus Remigijus Žemaitaitis? Aišku, yra visa partija, frakcija, bet labiausiai matomas būtent jis. Tai kiek jis gali būti patogus, kai dėl jo nuolat reikia aiškintis?

– Aš suprantu, kad tai paradoksaliai skamba, bet jis patogus bent dviem prasmėmis. Kaip suprantu, dabar tiek Seimo pirmininkas Juozas Olekas, tiek galbūt daugiau net Inga Ruginienė jį laiko kaip savo buvimo postuose garantu. Jis užtikrina balsus, kad jie nebus išversti iš savo pozicijų.

Ta prasme tai yra labai patogu, nes tą tikrumą jie turi. Iš I. Ruginienės retorikos, laikysenos, iš tų derybų, antrosios koalicijos formavimo užkulisių ir to, kas buvo matomai atvirai, akivaizdu, kad su R. Žemaitaičiu ryšys ir bendradarbiavimas yra geras. Pašneka jis truputį, bet iš esmės viskas yra gerai. Tai tas jausmas, ta emocija ir ta išvada, kurią gali daryti iš pasisakymų.

Antras dalykas, galbūt taip pat paradoksaliai skambantis, bet tai kai turi tokį blogiuką kambaryje, tai visas neigiamas dėmesys nukreipiamas į jo išsišokimus, pasisakymus, problemas ar dar ką nors. Ir tai nuolat sukasi.

Įsivaizduokite, jei nebūtų R. Žemaitaičio šioje koalicijoje, jeigu jis nestovėtų šalia socialdemokratų visą laiką ir nesugertų to neigiamo dėmesio, kuriuo jis maitinasi, kiek to dėmesio daugiau būtų nukreipta į pačių socialdemokratų klaidas, netikslius pasisakymus ar dar ką.

O dabar ir žiniasklaidos, ir opozicijos dėmesys natūraliai nueina ten, kur yra didžiausias skandalas, o skandalistas yra vienas ir jis į save visą neigiamą dėmesį sugeria. Tai ta prasme, manau, irgi yra patogu, nes lyginant su juo kiti atrodo visai civilizuoti, pusė bėdos. O jeigu jo nebūtų, vėl atrodytų kitaip. Manau, ta optika yra svarbi.

– Kokią situaciją bepaimtume – liks „Nemuno aušra“ koalicijoje ar ne – atrodo, kad R. Žemaitaitis išeis laimėtoju. Jei lieka, tai jis yra valdžioje, bet leidžia sau elgtis, lyg būtų opozicijoje. Jei nelieka, tuomet atsiduria tarsi aukos vaidmenyje. Kokią galima prognozuoti koalicijos ateitį, jei manome, kad ji išsilaikys iki kitų rinkimų?

– Vienas dalykas yra tas patogumas, apie kurį kalbėjau. Yra tokia linija, kad R. Žemaitaitis tiesiog užtikrina kai kuriuos kertinius postus savo balsais ir rizikinga būtų jo atsikratyti.

Bet tos visos šios kadencijos pirmųjų metų krizės buvo sukeltos pačių.

Antras dalykas, <...> manau, kad R. Žemaitaičiui tokia pozicija, kad jis yra koalicijos viduje, kad jis vos ne vadelioja viską, kad visi su juo tariasi, kad visur jo žmonės ką nors daro, kaip jis mėgina pristatyti, yra didelis pliusas, tą aureolę palaiko. Taip pat ir jo rinkėjų akyse.

Jei jis būtų išmestas iš koalicijos, netektų tam tikrų svertų, galų gale negalėtų savo žmonių į ministerijas deleguoti, jo žavesys galbūt irgi nublanktų, taip pat ir tuose sluoksniuose, kurie jį palaiko. Nors, aišku, tam tikrą protesto elektoratą jis visada kažkiek turės.

Vis pasigirsta svarstymų, ar pokyčiai galimi, ar ne. Socialdemokratai dabar visgi yra tokiame tarpiniame etape. Dabar yra vis dar laikinasis pirmininkas, o bus rinkimai ir įvykus jiems neatmesčiau, kad tvirčiau besijausdamas naujasis pirmininkas gali ir kitokius sprendimus priimti.

Šiuo metu [partijos pirmininkas] visgi pernelyg yra iš tolo. Jis meras, nedirba Seime, Vyriausybėje, tai toks socialdemokratų sprendimų priėmėjų išskaidymas jiems taip pat pakiša koją. Bet čia jų problemos.

Manau, tikrai negalime tvirtinti, kad tokios sudėties koalicija būtinai išgyvens iki rinkimų ir tas jų kelių išsiskyrimas gali įvykti ir dėl pačių socialdemokratų naujo lyderio galbūt kito matymo, jei toks bus išrinktas. Arba dėl paties R. Žemaitaičio teismo sprendimų, kažkokių paaiškėjusių naujų aferų ar, tarkime, dėl jo priešrinkiminio pozicionavimo.

– Anksčiau kalbėjau su konservatorių pirmininku Laurynu Kasčiūnu ir jis pasakė, kad socialdemokratai rinkimus laimėjo nepasiruošę valstybės valdymui. Bet ar įmanoma tam visiškai pasiruošti? Juk ir jūsų valdančioji dauguma turbūt nesiruošė nei karui Ukrainoje, nei kad pandemija smogs taip stipriai.

– Visiškai pasiruošti, manau, neįmanoma. Įmanoma būti geriau pasiruošus arba visai nepasiruošus. Labai skyrėsi kadencijų pradžios 2020–2024 ir 2024–2028 metų.

2020–2024 metų kadencijos pačios pirmos savaitės buvo pandemijos įkarštis, kai tikrai situacija buvo dramatiška. Po to prasidėjo Lukašenkos hibridinė ataka, plataus masto karas, energetikos kainų šuolis ir t. t. Tai akivaizdu, kad buvo krizė po krizės, kurių negalėjome numatyti.

Tai buvo objektyvūs iššūkiai iš išorės, su kuriais reikėjo tvarkytis. Kai kas išėjo geriau, kai kas prasčiau, bet, manau, objektyviai visi sutiks, kad situacija buvo sudėtinga.

Pirmaisiais šios kadencijos metais visos krizės, iki meteorologinių balionų, buvo sukeltos pačių rankomis. Aišku, yra problemiškas koalicijos partneris, kuris nuolat ką nors padaro. Vėliau Gintauto Palucko problemos, kurios ėmė vis lįsti, aiškėti.

O po to – antroji koalicija, kurioje yra jau du partneriai, kurie mato skirtingai daugelį svarbių klausimų, nei ant popieriaus yra užsirašę socialdemokratai. Kaip, pavyzdžiui, diskusijos dėl užsienio politikos, LVŽS atstovai sako, kad laužoma koalicijos sutartis, nes nekeičiama užsienio politika ir pan. Susitarimo ten tikrai trūksta.

Bet tos visos šios kadencijos pirmųjų metų krizės buvo sukeltos pačių. Jei tokioje ramybės būsenoje gali tiek krizių turėti, vadinasi, kažkurioje vietoje tikrai nebuvai pasiruošęs. O dabar, aišku, prisideda ir visiškai objektyvūs iššūkiai, kuriems pasiruošti nebuvo galima, bet kurie yra tikrasis testas I. Ruginienei ir jos Vyriausybei.

Kad labai išlaikytas tas testas, nesakyčiau, nes Lietuva yra iš esmės priklausoma nuo Lukašenkos veiksmų. Susisiekimo ministras Juras Taminskas pasigyrė, kad yra didžiulė pažanga, nes oro uostas dabar uždaromas mažesniems laiko tarpeliams. Bet tai yra, kažkuria prasme, kapituliacija, nes esame priklausomi nuo Lukašenkos režimo malonės ir nieko negalime padaryti.

O antroji galima krizė, kuri jau ateina, tai yra karo Artimuosiuose Rytuose sukeltas naftos stygiaus ir degalų kainų šuolis, kuris vėliau paveiks visas kitas kainas. Kadencijos pradžioje įkurtos komisijos kainoms reguliuoti dabar atrodo beveik kaip parodija, nes jos nieko nesureguliavo ir kainų nesumažino.

Dabar turime situaciją, kai infliacijos šuolis atneš kainų šuolį ir su tuo reikės [tvarkytis], Vyriausybė turės pristatyti paketą, kaip tvarkysis su ta galima krize.

– Tokios krizės reikalauja plataus sutarimo, visų galimų idėjų, nes sunku tik valdančiajai daugumai ar tik vienai frakcijai rasti atsakymą į visus šiuos klausimus. Ar jūs matote norą tartis, ieškoti pagalbos, prašyti patarimo? Juk vis tiek, kaip ir kalbėjome, jūsų valdžia pergyveno ne vieną krizę, turi patirties, kaip tvarkytis.

– Ne. Ir tai mane stebina. Kai buvau Seimo pirmininke, buvo situacijų, kai tikrai reikėjo kalbėtis ir derintis, ieškoti sprendimų visiems kartu, visoms frakcijoms, frakcijų lyderiams, nes klausimas buvo didesnis, nei vien valdančiosios daugumos balsai turėtų nulemti. Ir tokių klausimų buvo ne vienas.

To darbo Seime, man rodos, niekas iš socialdemokratų taip labai aiškiai nėra apsiėmęs. Tą galėtų, teoriškai, daryti ir Vyriausybės vadovė, bet tai taip pat nevyksta. Aritmetiškai didelė koalicija pakiša koją, nes tada atrodo, kad tau dėl nieko nereikia tartis su opozicija, tu visiems klausimams turi visiškai aiškią daugumą.

Bet aišku, kad kiekviena krizinė situacija reikalauja plataus konsensuso. Poligono klausimas, pavyzdžiui, visiškai neturėjo būti kažkokia krizė. Tas klausimas galėjo būti geriau pristatytas bendruomenei, galėjo būti geresnė pradžia, bet mes matome, kad du mėnesius buvo iš esmės vakuumas, daug interpretacijų.

Valdančiosios koalicijos partneriai patys labai prisideda prie tokių propagandinių naratyvų, gąsdinimo, nepasitikėjimo didinimo. Ir vėliau kai vyksta balsavimas, jis būna sėkmingas tik dėl to, kad opozicija palaiko. Nors su opozicija dėl palaikymo niekas juk ir nekalbėjo.

Atvirkščiai. Buvo toks erzinimas, kad „kam mums čia palaikyti, juk liberalai ir konservatoriai vis tiek palaikys“. Toks buvo kalbėjimas iš mažųjų koalicijos partnerių. Tie taktiniai laimėjimai nėra verti to, kad parodytume, jog nėra valdančiosios koalicijos ir neleistume į priekį judėti poligono klausimui. Tai būtų neatsakinga.

Balsavimas iš opozicijos pusės buvo geras, bet kad pozicija neturi balsų strategiškai svarbiems klausimams, yra akivaizdu. Nors neabejoju, kad dėl LRT klausimo dauguma subalsuos. Bet juos vienija visai ne tie klausimai, kurie turėtų, kalbant apie valstybės prioritetus – saugumą, gynybą, kitus esminius dalykus.

– Jūs esate Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) narė. Ar iš to, ką matote ir girdite komitete, galite sakyti, kad šiandien dėl valstybės saugumo ir gynybos jums ramu?

– Ramu negalėtų būti iš principo, nes gyvename labai neramioje geopolitinėje situacijoje. Seni aljansai kliba, nauja pasaulinė tvarka, kuri gimsta prieš mūsų akis, neaišku, kokia bus. Plius Rusija yra nusiteikusi kariauti Ukrainoje dar ilgai ir stiprina savo pajėgas galimiems kitiems karams. Tokia yra realybė.

Todėl ne, ramu tikrai negali būti. Kitas dalykas, vien todėl, kad Lietuva skyrė rekordinį biudžetą gynybai, nereiškia, kad gali būti ramu. Vien tai, kad numatytas rekordinis biudžetas, nuraminti negali, nes klausimas, kaip jis naudojamas, kaip greitai perkama, įsigyjama tai, ko labiausiai reikia.

Ir čia dronų pavyzdys yra pats ryškiausias. Netikslu sakyti, jog tam, kad galėtume susitvarkyti su dronais, reikia labai brangių priemonių, kurių dabar nėra prekyboje, vadinasi, iki 2030 metų nieko negalime padaryti. Tai yra netiesa.

Yra dvi linijos. Taip, yra radarai, brangūs radarai, kurie daug šimtų milijonų kainuoja, bet yra ir mažesni radarai, mobilūs. Tokius mūsų nevyriausybininkai su Lietuvos žmonių pagalba yra siuntę į Ukrainą. Bet yra ir kitos priemonės, kur kas pigesnės, kur kas labiau palyginamos su pačių dronų savikaina.

Tai yra ir perimamieji dronai, mažesni dronai, kurie paskui juos laksto ir neutralizuoja. Tai pastebėti ir neutralizuoti dronus, ypač tuos, kurie skrenda žemai, tikrai galėtume daugiau ir greičiau mokydamiesi iš ukrainiečių ir su jais bendradarbiaudami. Juolab kad jie sutinka bendradarbiauti, kai kuriais atvejais net ir siūlo savo pagalbą.

Nurimti būtų neprotinga, neišmintinga, bet veikti dar greičiau būtina ir negalima nuleisti rankų pasakant, kad nėra prekyboje. Kaip buvo pasakyta pastarosiomis dienomis ministrės pirmininkės, kad čia ne mėsa, ne pienas, tai negali [nueiti ir nusipirkti]. Tai yra netikslu, nes yra dalykų, kurie praktiškai veikia, Ukrainoje, fronto linijoje, veikia.

– Gruodį į protestus prie Seimo rinkosi dešimtys tūkstančių žmonių, bet panašu, kad socialdemokratams ir jų partneriams nelabai tai rūpi. Jūs politikoje jau esate ilgą laiką, tai gal galite pasakyti – ar gali sau politikas leisti nereaguoti į protestus? Kiek protestai rūpėjo, kai jūs buvote valdžioje?

– Protestas parodo, kad didelė žmonių grupė yra sujungta negerovės, į kurią jaučia poreikį reaguoti. Tai dalykas, į kurį privalai atsižvelgti, vienaip ar kitaip reaguoti. Ar gali politikai sau leisti tai ignoruoti ir vis tiek daryti tai, ką susiplanavę? Trumpuoju laikotarpiu, aišku, gali, jei turi balsų.

Bet tai turi kainą vėliau. Tai atsilieps žmonių nusivylimu. Šiuo, žiniasklaidos atveju, Lietuva kris įvairiuose tarptautiniuose reitinguose, kuriuose mes ilgą laiką po kelis laiptelius kilome. Kodėl tie reitingai, kaip Žiniasklaidos laisvės reitingas, yra svarbūs? Nes tai svarbus faktorius, pavyzdžiui, investuotojams pasirenkant Lietuvą.

Jie galų gale atspindi demokratijos kokybę, kokia yra visuomenė, ar čia gera gyventi jaunajai kartai. Nesakau, kad jauni žmonės žiūri į reitingus spręsdami, ar savo gyvenimą susieti su Lietuva, ar važiuoti į užsienį, bet tie dalykai, kurie atsispindi reitinguose, atmosfera visuomenėje turi įtakos pasirinkimams.

Balsavimas iš opozicijos pusės buvo geras, bet kad pozicija neturi balsų strategiškai svarbiems klausimams – yra akivaizdu.

Daug kalbama dabar pas mus apie didelę problemą – demografiją, gimstamumą. Tai irgi yra susiję, ar tu jautiesi saugus šalyje, ar tave tenkina tai, kaip veikia institucijos, ar tu jautiesi, kad tavo teisės nėra ribojamos, kad esi gerbiamas kaip pilietis. Visa tai turi įtaką ir tam, ar tu nori čia planuoti savo ateitį, turėti šeimą. Vertini viską, ne tik vieną aspektą.

Visi tie dalykai yra labai susiję. Mėginant dalies valdančiosios koalicijos darbotvarkę realizuoti per jėgą, neatsižvelgiant į jokias pastabas, <...> rezultatas bus politiškai blogas šiai valdančiai daugumai, bet ir visos valstybės gyvenimui atneš dar daugiau problemų.