Renatas Požėla – pareigūnas per savo tarnystės metus Lietuvai pakeitęs net tris uniformas. Šiandien Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento vadovas generolas sako, jog savo kelią pasirinktų dar kartą ir visada. LRT RADIJO laidoje „Pažinimai“ jis dalijasi įžvalgomis apie nematomą uniformos pusę, tarnystės prasmę ir meilę šaliai, kurią jis įvertina iš naujo ir kasdien.
– Esate vienintelis pareigūnas Lietuvoje, kuris pasimatavo net tris skirtingas uniformas – kaip tai įvyko?
– 1992 m. baigiau mokyklą ir nuo to laiko prasidėjo darbas struktūrose. Taip jau nutiko, kad šiuo metu dėviu trečią uniformą ir kai pasižiūriu į veidrodį – ji lyg ir tinka.
– Kaip jautėtės, kai apsivilkote pirmąją savo uniformą?
– Įstojau į tuometinę policijos akademiją, ten pirmą kartą pasimatavau lietuvišką, žalią uniformą, kurią puošė valstybės simboliai – tai buvo neapsakomas jausmas. Kartais pagalvoju, kodėl į mokyklines uniformas nesiūloma įsiūti valstybinių simbolių, manau, kad tai jauną žmogų įgalintų, priverstų pasitempti, būti patriotišku.
– Ar studijų metais įsivaizdavote, kaip toli nueisite?
– Turbūt, kad ne. Studijuojant tiek aš, tiek kolegos matėme save nebent kriminalinės policijos darbuotojų pareigose, apie vadovaujančias pozicijas pasvajoti buvo per drąsu.
Jauną žmogų pavojai ir policininko darbo romantika labai traukia, traukė ir mane. Mažiausiai tada galvojau apie pavojus, visada taip jautiesi, kai dėvi uniforma.
– Ar atsimenate pirmuosius susidūrimus su kriminaliniu pasauliu?
– Taip, teko ir nukentėti, ir turėti sveikatos sukrėtimų, bet įdomiausias mano atsiminimas – pirmasis susidūrimas su gaisru, kai dar buvau policijos pareigūnas. Dirbome Šiaulių mieste, gavome informaciją, kad dega medinis namas, viduje – žmogus. Tuo metu aš ir mano kolega buvome labai jauni, entuziazmo buvo daug, žinių kiek mažiau. Užšokome ant palangės, išmušėme langą – mus vedė adrenalinas. Liepsna mus kaip pūkelius nupūtė nuo lango, namas sudegė, o viduje ir žmogus. Šį patirtis pamokė, jog adrenalinas yra gerai, tačiau priekyje jo turi eiti šaltas protas.
– Kaip Jūs išlaikote šaltą protą?
– Tai savybė, kuri išsivysto su laiku, supranti, kad devynis kartus reikia pamatuoti ir tik dešimtą kartą kirpti – jei tai leidžia situacija. Dirbant reagavimo darbą dažnai galvojimui nelikdavo laiko.
– Kaip yra ugdoma drąsa?
– Matyt, kad daug ką duoda aplinka – priimi žaidimo taisykles, bet kartu privalai turėti ir savą motyvaciją, drąsos reikia visur gyvenime. Tiek buityje, tiek vairuojant, tiek dirbant. Drąsa nėra galvos netekimas, tai yra ryžtas pasielgti.
– Kaip atrodė laikmetis, kai pirmą kartą apsivilkote uniformą?
– To meto jaunuolius, panašius į mane, chaosas ugdė ir formavo. Lemtingi Lietuvai ir pasauliui įvykiai davė impulsą pasirinkti tarnystę valstybei, Lietuvos žmonėms. Tas laikas man padėjo apsispręsti, ką veiksiu gyvenime (...). Pagalvoju, kokiomis sąlygomis anuomet dirbome, kokiomis priemonėmis – uniformos buvo prastos, ekipuotėje – sovietiniai antrankiai, sovietinės dujos, kurios žiemą nesuveikdavo, guminės lazdos, kurios žiemą pavirsdavo į metalinius vamzdžius. Transporto priemonės buvo dar vienas iššūkis, buvo sunku parengti jas patruliavimui. Tačiau galbūt dėl to, tikiuosi nesupyks dabartinis jaunimas, mano karta buvo tvirtesnė, buvome užgrūdinti, žinodavome, ką reikia padaryti ir neskaičiuodavome valandų.
Tikrai neidavome pas viršininkus prašyti atlygio už viršvalandžius. Visuomenė buvo kitokia, gal ir pareigos jausmas buvo kitoks, nors tikrai nenoriu nuvertinti dabartinės jaunosios kartos.
– Ar tuo metu jautėte laisvos Lietuvos alkį?
– Žinoma, tai ir buvo motyvacija veikti. Prieš nepriklausomybę buvau visiškas vaikas, bet su tėvo pagalba visuomet žinojau, kas nutiko Lietuvai 1940 metais. Galvoje sovietinės ideologijos buvo ribotas kiekis, dar vaikystėje pradėjo lįsti tikroji tiesa. Mokykloje buvau vienas protestuotojų, kuris nusirišo raudoną kaklaraištį – buvo tam tikrų klausimų, tačiau vėliau prasidėjo Sąjūdis ir niekam klausimų nebekilo.
Manau, kad šiandieninei visuomenei ir pareigūnams trūksta pasididžiavimo, kad esame Lietuvos piliečiai, Europos Sąjungos piliečiai, Vakarų demokratijos žmonės. Kartais atrodo, kad tai yra savaime suprantama ir nebėra dėl ko kovoti – tai yra netiesa. Už savo laisvę ir savo tapatybę turime kovoti kiekvieną dieną, ypač šiame geopolitiniame laikotarpyje (...). Stiprybės turime semtis iš praeities, didinga ir kruvina istorija mums nuolat primena, kad reikia kovoti už galimybę gyventi taip, kaip norime.
– Ar atsimenate, kaip jautėtės, kai sužinojote, kad Jus skiria generolu?
– Taip, tai įvyko prieš 11 metų (...), buvo bandymų ir 2014 metais, tačiau nepraėjau tuometinės šalies vadovės filtro – viskas tik į gerą. Aš esu statutinis žmogus, antrą kartą man siūlyti nereikia, jei matau, kad manimi pasitiki, tikrai sakau „taip“. Priėmus sprendimą atėjo ir generolo laipsnis. Tačiau, kaip vienas politikas sako: „Labai nesureikšminu“.
– Ką Jūs išgyvenate, kai visuomenei turite pranešti blogas naujienas?
– Natūralu, ar esi vadovas, ar pareigūnas, į kiekvieną savo paslaugą žiūri labai atsakingai ir labai jautriai. Ypatingai žiauru, kai gauni informaciją apie žuvusius vaikus (...), kaip tėvui, kaip žmogui širdis tikrai suvirpa, tai matosi ir akyse. Tai nėra gėda, tai yra labai natūralu, būtų keista, jei taip nebūtų. Jei taip nebūtų – klausimas, ar galėtum dirbti tokį darbą.
Mūsų tarnyboje yra ir psichologai, ir kapelionai, gyvenimo situacijos žmones užgrūdina, bet nesame robotai. Mes dar turime prabangą jausti, ne taip, kaip pareigūnai Ukrainoje, dėl to esu dėkingas mūsų žemei.
– Ką mes, kaip civiliai, galime padaryti, kad būtume pasiruošę?
– Pareklamuočiau Lietuvos Šaulių Sąjungą – pats esu pasyvus jos narys, yra ir nevyriausybinių organizacijų, savanorystės galimybių. Tikrai yra aibė kelių save realizuoti, tikrai nebūtina būti institucijos atstovu, reikia noro, domėjimosi ir supratimo, kad valstybėje gyvenu ne tik tam, kad kažką gaučiau, bet ir jai duočiau.
Viso pokalbio klausykite čia:
