Kovo 11-ąją VU TSPMI dėstytojas Konstantinas Andrijauskas pateko į konfliktą su asmenimis, turėjusiais plakatą „Lietuva lietuviams“. Jis įtariamas viešosios tvarkos pažeidimu, kai nuplėšė minėtą plakatą. Lietuvos prezidentas sako, kad tokie šūkiai jam atsiduoda negerais dalykais, kurie vyko praėjusiame šimtmetyje Vokietijoje. Pasak šalies vadovo, valstybę galima mylėti „visai kitais būdais, nemėginant iškelti savo tautos aukščiau kitų“.
„Dienos temoje“ – prezidentas G. Nausėda.
– Labas vakaras, pone prezidente.
– Labas vakaras.
– Pone Nausėda, noriu pradėti nuo karo Irane, kuris plečiasi. Matėme pastarąsias dienas, kai NATO šalys atsisakė ateiti prezidentui Trumpui į pagalbą Hormūzo sąsiauryje. Tada prezidentas Trumpas tai pavadino kvaila klaida, perspėjo, kad NATO gali laukti labai bloga ateitis, o galiausiai netgi pareiškė, kad jam nereikia niekieno pagalbos. Jūsų akimis, ar tai rodo, kad NATO skyla, NATO vienybė aižėja?
– Tai tikrai nesukelia teigiamų emocijų, kadangi bet kokie nesutarimai, nesvarbu, kokiu klausimu, tarp NATO sąjungininkų, ypač kai iniciatyvos imasi didžiausia NATO sąjungininkė – JAV, tikrai kelia sąmyšį. Jos kelia padidintas rizikas, ir mums svarbu likti vieningiems būtent dabar, kai artėja NATO viršūnių susitikimas Ankaroje liepos mėnesį ir kai aš tikiuosi, kad ten bus patvirtinti mūsų įsipareigojimai, mūsų įžadai išlaikyti NATO stiprybę siekti 5 procentų BVP finansavimo gynybai, padėti Ukrainai ir tikrai rūpintis vidiniu NATO organizacijos saugumu.
Deja, mes matome, kad galbūt iki galo nebuvo apskaičiuotos pasekmės, įtampos ir krizės Hormūzo sąsiauryje, per kurį iš esmės didžioji arba absoliuti dauguma naftos tanklaivių plaukia ir aptarnauja ypač Rytų regiono arba Tolimųjų Rytų regiono reikmes. Kai ten sutrinka laivyba arba padidėja rizikos, naftos kainos kyla tiek, kiek jos kyla. Dėl tos priežasties, be abejo, ekonomikai gali iškilti gana rimtos grėsmės, nes naftos kainos paveikia visas kitas energetikos grandines, kitų energetikos išteklių kainas. Jeigu tokia situacija išliks ilgesnį laiką, o šiuo metu kol kas nematyti šios krizės išrišimo, be jokios abejonės, tai turės įtakos ir pasaulio ekonomikos augimo tempams, Europos taip pat. Todėl aš labai tikiuosi, kad vis dėlto tie nesutarimai gali būti užglaistyti, nes, kaip ten bebūtų, JAV pradėjo akciją prieš Iraną, siekdamos labai konkrečių tikslų.
Pirmiausia tie tikslai buvo nukreipti į tai, kad mažintų įtampą atimant galimybes Iranui puoselėti branduolinio ginklo programas ir atimant galimybes valdančiajam Irano režimui kovoti su jų pačių žmonėmis, kovoti pačiais įvairiausiais būdais. Tai norima sustabdyti. Šitoje vietoje aš suprantu, kad JAV tikisi sąjungininkų solidarumo. Na, kai kurie sąjungininkai, matyt, atsižvelgė ir į tai, kad galimos rizikos arba galimas teroristinių aktų pernešimo į Europą pavojus, nes Irano režimas yra, be kita ko, dar ir kerštingas.
– Jau užsiminėte, prezidente, apie kylančias naftos kainas, ir tai nulėmė, kad degalų kainos šoko į aukštumas. Vyriausybė nusprendė panaudoti dalį naftos rezervo. Yra daugybė kitų siūlymų: vieni siūlo mažinti akcizus, kiti – nustatyti degalų kainų ribas. Jūsų patarėjas vakar sakė: jeigu degalų kainos ir toliau didės, reikėtų tai kompensuoti verslui bei gyventojams per paramą, ypač pažeidžiamoms visuomenės grupėms. Koks, jūsų nuomone, būtų tas geriausias receptas, kuris padėtų kompensuoti degalų kainų kilimą?
– Vėlgi priklausomai nuo scenarijaus, jeigu situacija išsispręstų, nors dabar to požymių nematyti per trumpą laiką, ko gero, drastiškų priemonių ir nereikėtų. Tačiau iš viso to spektro priemonių, kurias jūs paminėjote, ta paskutinė grupė priemonių, kai jau kalbame apie tikslinę paramą tiek tam tikroms verslo, tiek gyventojų grupėms, tai ši priemonė yra pasiteisinusi, ir mes esame vos ne vienintelė valstybė Europos Sąjungoje, kuri nuo pat 2020 m. nepatyrė ekonomikos nuosmukio net ir per pačias didžiausias pandemijos bangas. Tai pasiekėme būtent dėl anticiklinės arba verslą ir gyventojus remiančios politikos. Taip kad šios priemonės pasiteisino, jos tikrai galėtų būti rimtai svarstomos. Kita priemonė – akcizų mažinimas – nebūtinai duotų rezultatą, nes taip yra ir kito netiesioginio mokesčio PVM atžvilgiu. Kai mes kalbame apie PVM didinimą ir akcizų didinimą, tai dažniausiai tvarkingai paveikia kainas. Kai kalbame apie mažinimą, tai gali būti tiesiog paimta verslo sau dalis tos naudos ir įtakos kainoms gali arba apskritai nebūti, arba ji gali būti nuviliamai maža.
Kainų administracinis ribojimas – čia turbūt jau rinkos pradžiamokslis sako, kad jeigu be jokių subsidijų ribosi kainą, tai tiesiog nebeteksi to produkto, jo nebeliks, susidarys jo deficitas, niekur nebus galima jo gauti. Taigi degalinėse bus daug automobilių, bet nebus degalų. Dėl subsidijų – jeigu trumpesnį laiką valstybė, žinoma, galėtų leisti sau padengti kainos dalį, bet tai yra didžiuliai pinigai. Paprastai tokių priemonių imasi tik tos valstybės, kurioms „ant nosies“ rinkimai ir kurios jau gyvena rinkimų karštligės nuotaikomis. Todėl nemanyčiau, kad tai būtų labai priimtinas sprendimas mums.
– Užsiminėte apie tai, kad verslas gali pasiimti ir sau. Būna tokių atvejų ir daug kritikos girdime ir degalinėms. Ar matytumėte poreikį, kad Konkurencijos taryba ar kažkurios kitos institucijos tirtų degalinių veiklą, jų kainodarą?
– Jos turėtų tai daryti nuolat. Aš tikiuosi, kad jos tų kainų susitarimų nefiksuoja, nes tai būtų labai rimtas pažeidimas, kuris gali užtraukti baudą net iki 10 proc. apyvartos. Tai yra didžiulės baudos. Mes, kaip tik atsižvelgdami į tai, kad galimai degalinės piktnaudžiauja savo situacija, dabar intensyviai studijuojame Belgijos pavyzdį, kuris rodo, kad galima pagal susitarimą su industrija nustatyti maksimalias kainos ribas kiekvieną dieną, kad jos nebūtų absoliučiai užfiksuotos tame pačiame taške. Jos būtų keičiamos priklausomai nuo objektyvių rinkos veiksnių, o ne nuo kažkokių lūkesčių, ažiotažo, psichologinių reakcijų. Na, jos stebuklo gal ir nepadarytų, tikrai nebūtų taip, kad kainos Lietuvoje būtų mažos, kai visur kitur jos yra didelės, bet jos bent jau padėtų išvengti tų spekuliacinių lūkesčių didėjimo ir, sakyčiau, piktnaudžiavimo savo padėtimi rinkoje.
– Pone Nausėda, pakalbėkime apie kitą Lietuvos problemą – demografiją. Sakoma, kad Lietuva dar niekad taip gerai ekonomiškai negyveno, tačiau lygiai taip pat galime pasiskųsti, kad niekad nebuvo tokio žemo gimstamumo. Jūs siūlote NPD pokyčius vaikus auginančioms šeimoms, tačiau ar manote, kad sprendimą neturėti vaikų labiau lemia ekonominiai motyvai? Ir dar klausimas, jeigu galime grįžti į praeitį, kai jūs auginote vaikus: jeigu būtų valstybės didesnės paskatos, ar esate galvojęs, ar tos ekonominės paskatos būtų paraginusios jus susilaukti dar daugiau atžalų?
– Ačiū už klausimą, tikrai dabar tektų mintimis grįžti daugiau kaip 20 metų. Tuo metu, kai stojomės ant kojų, mūsų šeima tikrai nebuvo, sakyčiau, turbūt net ir vidutinė pagal savo standartą, žemiau vidutinės. Bet manau, kad ekonominės priemonės būtų davusios tam tikrą postūmį. Ypač galbūt gimdymo, nėštumo, socialinio draudimo ribų padidinimas. Aš tikrai nesu įsitikinęs ir nemanau, kad ekonominėmis priemonėmis, finansinėmis paskatomis mes galime išspręsti šią problemą apskritai, bet nedaryti nieko ir kliautis vien tik tuo, kad pagal sociologines apklausas žymi potencialių tėvų dalis atsako į klausimą „mes nenorime vaikų bet kokiomis sąlygomis“, reiškia, jokios priemonės negalėtų veikti.
Yra dalis žmonių, kurie nenori susilaukti vaikučių dėl neapibrėžtumo, dėl geopolitinės situacijos. Vėlgi labai sunku tai iš esmės ir čia pat pakeisti. Mes galvojome, kad reikia naudotis tais svertais, kuriuos turime ir kuriais bent iš dalies situaciją galime pagerinti. Tos priemonės buvo pasiūlytos, jos yra diskutuotinos, mes galime diskutuoti dėl jų efektyvumo. Kaip tik dėl to ir susitikome vakar ir su verslo bendruomenės atstovais, ir su profsąjungų atstovais. Tikrai tam reikia diskusijų, tai kainuoja tam tikrus valstybės biudžeto pinigus, nors tikrai ne tokius didelius, kaip kas nors jau galvotų. Tai yra tikrai gana svarbūs dalykai. Nieko nedarydami mes judame savotiško taikaus susinaikinimo keliu. Aš labai griežtą terminą vartoju, bet man panašu į tai. Tiesiog tauta, kaip mūsų gyvybės šaltinis, kaip visa tai, ką mes giname ir dėl ko mes gyvename, po 50–80 metų nustotų gyvuoti, ir tai būtų baisiausia kas atsitiktų Lietuvoje per pastarąjį tūkstantmetį.
Buvo karų, buvo marų, buvo visko, bet būtų tikrai sunku patikėti, kad mes tiesiog dėl demografinių priežasčių vieną gražią dieną galime išnykti. Kad taip neatsitiktų, tai yra ir valstybės politikų pareiga, tai yra visuomenės, pagaliau mūsų socialinių medijų pareiga. Nereikia šito paversti galbūt šypseną keliančia, juokinga socialine akcija, bet tiesiog daryti tai tikslingai, protingai – tokia socialinė reklama taip pat gali turėti tam tikrą poveikį. Tiesiog žmonėms būtų priminta, iš kur mes atėjome, kas mes esame ir dėl ko mes gyvename. Gyvename ne tik dėl to, kad pragyventume, bet dėl to, kad išsaugotume savo valstybę stiprią ir perduotume ją savo vaikams, kad būtų kam perduoti ją.
– Pone prezidente, apie vakar dienos Konstitucinio Teismo sprendimą. Jis nutraukė bylą dėl jūsų dekretų, kai jūs patvirtinote ne visos sudėties Vyriausybę – tiek Palucko, tiek ponios Ruginienės atveju. Konstitucinis Teismas pasakė du dalykus: kad prezidentas turi vis dėlto tvirtinti visos sudėties Vyriausybę, taip pat išaiškinta, kad prezidentas neturi tvirtinti bet kokios jam pateiktos nei ministro, nei ministro pirmininko kandidatūros, jeigu šie asmenys negalėtų tinkamai vykdyti įgaliojimų. Pone prezidente, ar šiandien pripažįstate, kad sprendimas tvirtinti Ignotą Adomavičių kultūros ministru buvo klaida, nes jūs skubėjote tilpti į 2 savaičių terminą, ir kad ateityje ši klaida nesikartos?
– Labai sunku dabar pasakyti, kadangi šie asmenys, kuriuos minėjote, buvo pateikti beveik paskutinę dieną arba bent jau šito laikotarpio pabaigoje. Įdomu, kas atsitiktų, jeigu vis dėlto per 15 dienų terminą tos Vyriausybės arba visų asmenų, kurie pagal savo gebėjimus galėtų eiti ministro pareigas, neatsirastų. Kaip suprantu, tokiu atveju net ne visos sudėties Vyriausybė, apskritai Vyriausybė negalėtų būti patvirtinta, tačiau tuomet kamuoliukas permestas, kaip aš suprantu Konstitucinio Teismo išaiškinimą, premjerui arba premjerei, nes jų pareiga yra per 15 d., ko gero, pradedant nuo pat pirmųjų dienų, teikti prezidentui tokius kandidatus, kurie būtų priimtini, kurie gebėtų atlikti šias pareigas.
Tada labai tikėtina, kad net jeigu ir netiko vienas ar kitas kandidatas, per 15 dienų galima tikrai susisukti, jeigu taip galima pasakyti, ir tą procesą pabaigti. Bet kad nebūtų taip, kad į prezidentą žiūrima, ir, manau, Konstitucinis Teismas čia labai aiškiai viską sudėliojo, kaip į notarą, kuriam gali paskutinę dieną atnešti Vyriausybę ir jis privalo ją tvirtinti, nežiūrėdamas į jokius gebėjimus. Tai buvo ir tokių kai kurių partijų atstovų, kurie mėgino įteigti, kad jeigu jau partija laimėjo rinkimus, tai gali daryti ką nori, gali teikti, ką nori, o prezidento pareiga tik pabūti notaru. Taip nebus.
– Pone prezidente, pačioje pabaigoje – jūsų akimis, ar dera Vilniuje neštis plakatus „Lietuva lietuviams“ ir skanduoti tokius šūkius?
– Tai skamba, žinote, kaip savotiškas praeities reliktas, man tokie šūkiai svetimi. Pirmiausia dėl to, kad man tai atsiduoda labai negerais dalykais, kurie dar praėjusio šimtmečio 4-ajame dešimtmetyje buvo Vokietijoje. Galima mylėti valstybę ir tikrai siekti paties geriausio valstybei visai kitais būdais, nemėginant iškelti savo tautos aukščiau kitų, o tiesiog gerbiant visas tautas, visų tautų žmones, kurie gyvena kartu su mumis. Tik šituo keliu eidami mes padarysime Lietuvą stiprią. Visais kitais atvejais aš bijau, kad mes Lietuvai tik pakenksime.
– Dėkui, prezidente.
