Socialdemokratų pirmininkas Mindaugas Sinkevičius ruošiasi partijos pirmininko rinkimams, dėlioja būsimų vietos ir nacionalinių rinkimų strategiją ir yra tikras, kad 2029 m. prezidento rinkimuose socialdemokratai kels partinį kandidatą. Politikas neatskleidžia, ar galvoja pats kandidatuoti, bet kartais pasisako užsienio politikos klausimais, nors tai nėra būdinga Jonavos mero funkcijoms.
Pats M. Sinkevičius sako, kad užsienio politikos temomis pasisako siekdamas plėsti akiratį ir padėti nepartiniams ministrams susiorientuoti politinėse aktualijose. Greičiausiai šiuo atveju mintyse turimas nepartinis užsienio reikalų ministras Kęstutis Budrys.
„Reikia plėsti akiratį, reikia padėti nepartiniams ministrams susiorientuoti politinėse aktualijose, politinėje kryptyje, kurią mes užduodam. Aš manau, kad veikiu geranoriškai: ne siekdamas konfrontuoti, bet norėdamas padėti, patarti“, – interviu portalui LRT.lt sakė M. Sinkevičius.
Kalbėdamas apie „Nemuno aušros“ pirmininko Remigijaus Žemaitaičio pasisakymus, kai Kovo 11-ąją prilygino perversmui, socialdemokratų lyderis buvo konkretus: tai yra nesąmonė, o R. Žemaitaitis sau labai daug leidžia.
INFORMACIJA TRUMPAI
- M. Sinkevičius koalicijos partnerio „Nemuno aušros“ lyderio R. Žemaitaičio teiginius, kad Kovo 11-ąją įvyko perversmas, vadina nesąmonėmis.
- Politikas nėra tikras, ar būtent „Nemuno aušra“ silpnina socialdemokratus ir smukdo jų reitingus.
- Premjerės I. Ruginienės sprendimą iš mokesčių mokėtojų pinigų apmokėti sutuoktinio ir vaikų išlaidas vykstant į Vatikaną vadina teisėtu.
- Socialdemokratai kels savo partinį kandidatą 2029 m. prezidento rinkimuose.
- M. Sinkevičius pripažino, kad Lietuvos užsienio politikoje esama nesutarimų, ypač Kinijos klausimu.
– Ką tik šventėme Kovo 11-ąją, o jūsų koalicijos partneris Remigijus Žemaitaitis nepriklausomybės atgavimą pavadino perversmu arba sukilimu. Atrodo, tai tokia beveik šventa diena, bet šis asmuo vis ateina purvinais batais ir visą sumindo. Suprantama, kad taip elgiasi ne socialdemokratai, bet jūs atrodote kaip šio politiko įgalintojai. Kodėl jūs neizoliuojate šio politiko?
– Politikų duona apskritai yra kalbėti, tik pageidautina kalbėti ir teikti siūlymus, kurie naudingi valstybės vystymuisi ir raidai. Bet yra politikų, kurie kalba labai plačiai, visomis temomis, net ir istorinėmis. Akivaizdu, kad dažnai nepataiko į tai, kas yra istoriniai faktai, arba juos interpretuoja visiškai nesuvokiamai. Kalbėti apie sukilimus, perversmus ar panašiai?.. Mačiau tą epizodą ir pagalvojau, kad tikrai kažkas čia negerai, nes tokie nusikalbėjimai neturi nieko bendra su realybe ir istorine praeitimi.
Kaip mes galėtume, kaip partneriai, atsakyti? Mes jo nelegitimuojame. Labai dažnai viskas susiveda į tai, kad koalicijos partneris R. Žemaitaitis kažką pasakė. Koalicijos partneris yra „Nemuno aušra“, o ne jos lyderis, kuris labai daug sau leidžia.
– Pirmininkas atstovauja savo partijai.
– Jis labai daug sau leidžia, neretai šauna pro šalį ir kartais labai daug laiko skiria save vis parodyti, kartais net pritrūksta idėjų, o tada prasideda visokie išvedžiojimai ir fantazijos apraiškos.
– Tai kaip jūs įvertintumėte jo teiginius apie Kovo 11-ąją, kaip perversmą?
– Tai nesąmonės.
– Jums nepikta?
– Visi esame istorijos liudininkai. Net ir aš jau vaikščiojau žeme prieš 36 metus, nors labai mažas buvau. Bet mes visi suprantame, kas įvyko 1990 m. kovo 11 d. ir dabar čia kalbėti apie perversmus yra nesusipratimas, švelniai tariant.
– Bet ar šioje vietoje nėra problema, kad „Nemuno aušra“, būdama mažesniąja koalicijos partnere, sėkmingai silpnina socialdemokratus, nors visi supranta, kad demokratinėje valstybėje reikalinga sėkmingai veikianti kairioji partija? Tas silpninimas vyksta lašas po lašo, teiginys po teiginio, vinis po vinies.
– Mes, socialdemokratai, orientuoti į stabilumą valstybėje, sprendimų priėmimą, o ne vidaus vaidus, santykių aiškinimąsi. Jeigu mes labai daug dėmesio skirsime santykių aiškinimuisi, kas ką pasakė, kas ką atsakė, ką pakomentavo, kažkas kirto, kažkas atsikirto, manau, kad labai daug laiko išeikvosime ne tam, kam reikia išeikvoti. Mes nuosekliai vykdome politinę programą, realizuojame darbus ir nesame linkę reaguoti į kiekvieną pasisakymą. Aš siūlyčiau mažiau dėmesio skirti, nes mes patys komentuodami, ką pasakė ponas R. Žemaitaitis, jam sukuriame eterį. (...)
Aš esu Socialdemokratų partijos lyderis ir galiu pasisakyti apie frakcijos, Seimo, merų darbą, apie mūsų teisingus sprendimus, gal paklydimus, bet nenoriu tapti R. Žemaitaičio pasisakymų vertintoju. Ir, tiesą sakant, pats R. Žemaitaitis pyksta, kai mes komentuojame jo elgesį.
– Jums svarbu, kad jis pyksta?
– Nėra svarbu, bet aš jam atsakau: Remigijau, būk tu nuosaikesnis, ramesnis, valstybiškesnis ir mums komentuoti nieko nereikės.
– Neatsakėte į tą dalį klausimo, ar matote problemą, kad „Nemuno aušra“ jus silpnina.
– Nemačiau sociologinių apklausų, todėl nežinau, ar tai, kad vienoks ar kitoks „Nemuno aušros“ veikimas silpnina socialdemokratus, yra pagrįstas teiginys, ar labiau prielaida.
Manau, sutiksite, kad ne viena situacija gali veikti politikų nenaudai – ir priimami sprendimai, ir įvairūs skandalai, ir koalicijos partnerių veikla, ir bendras koalicijos vertinimas, taip pat ekonominės, socialinės nuotaikos visuomenėje. Daug kas lemia mūsų politinės jėgos ir Vyriausybės veiklos vertinimą, bet aš manau, kad mūsų vertinimas stabilizavosi ir esam kalbėję bendruomenėje, kad nepanikuokime dėl kritusių reitingų, darykime, kas suplanuota, kas numatyta, kas reikalinga valstybei. O žmonės, tikimės, įvertins darbus, o ne foną, nors jis dažnu atveju užgožia padarytus darbus.
– Kalbant apie socialdemokratus, premjerė Inga Ruginienė sulaukė kritikos, nes į Vatikaną už mokesčių mokėtojų lėšas vežėsi savo sutuoktinį, vaikus, taip pat Vyriausybės vicekanclerį ir sekretoriato vadovę. Ir čia yra vietos abejonei: paprastai siekiant išvengti interesų konflikto regimybės už šeimos narius mokama iš asmeninių lėšų – juolab kad potvarkį dėl lėšų skyrimo iš kanceliarijos biudžeto pasirašė pati I. Ruginienė ir dabar tai svarstys Vyriausioji tarnybinės etikos komisija.
– Tai gal neužbėkim įvykiams už akių. Jei Vyriausioji tarnybinės etikos komisija matys poreikį, tai pradės tyrimą. Aš manau, kad Vyriausybės vadovė turi teisę suformuoti delegaciją išvykoms, reaguodama į kvietimus, kuriuos gauna. Buvau informuotas, kad premjerė buvo kviečiama su šeima. Nežinau, ar tai tokio aktualumo situacija Lietuvos visuomenei? Aš asmeniškai [problemos] dėl premjerės valstybės reprezentavimo su sutuoktiniu ir, išimtiniais atvejais, su vaikais nematau. Kaip tą situaciją vertins Vyriausioji tarnybinės etikos komisija, mes pamatysime. Kol kas tai labiau politinis pasistumdymas nei noras kvestionuoti tai, kas padaryta, ar kvestionuoti teisėtumą. Manau, kad viskas buvo padaryta teisėtai.
– Kas teisėta, nebūtinai teisinga. Mes net nekalbame apie labai dideles pinigų sumas, už šeimos narius įmanoma apmokėti iš premjero ir jos sutuoktinio darbo užmokesčio.
– Galima padaryti daug toli siekiančių išvadų, kad premjerai galėtų mažiau kur nors vykti, vykti vieni, be delegacijų. Mes galime ieškoti priekabių dėl delegacijos sudėties, kainos, skrydžių, kur nakvojo, ką valgė, bet aš manau, kad tai valstybės prestižo, atstovavimo ir reprezentavimo klausimai. 8 tūkst. eurų kažkam atrodo labai reikšminga suma, bet valstybės biudžete tai ne tokia reikšminga suma, kaip gali pasirodyti. Ir jeigu tai atneša ekonominę, reprezentacinę ar kitokią naudą, manau, kad tokią investiciją galime sau leisti padaryti per mūsų valstybės vadovus.
Pastaba: į Vatikaną iš viso vyko 12 narių: premjerė I. Ruginienė, jos sutuoktinis Vismantas Ruginis, vaikai Akvilė ir Augustas, premjerės patarėja Ingrida Kutkienė, laikinasis Ministro pirmininko protokolo skyriaus vedėjas Užsienio reikalų ministerijoje Andrius Macijauskas, ambasadorė prie Šv. Sosto Sigita Maslauskaitė-Mažylienė, Vyriausybės kanclerio pavaduotojas Justas Pankauskas, sekretoriato vadovė Elžbieta Žurovska-Puodžiūnienė, fotografė Laima Penek ir du apsaugos darbuotojai.
– Norėjau paklausti apie Seimo darbo grupės parengtą LRT įstatymo projektą. Jį vėl iš naujo skubos tvarka vertins Venecijos komisija. Bet, nepaisant Venecijos komisijos rekomendacijos senajam projektui, kad pakeitimai dėl generalinio direktoriaus atleidimo nepasibaigus kadencijai turėtų įsigalioti tik kitam direktoriui, naujame projekte to nepaisoma. Yra ir kitų keistų pakeitimų – kaip kad bandymas riboti bendradarbiavimą su kitomis redakcijomis.
– Mano vertinimas koks: buvo darbo grupės nuveikto darbo pateikimas Seimui. Toliau vyks ne skubotas, o normalus, dalykiškas darbas komitete. Nė vienam Seimo nariui, nė vienai suinteresuotai žurnalistų organizacijai nėra kliūčių dalyvauti tame teisėkūros procese ir darbo grupės rezultatą tobulinti, kaip atrodo reikalinga.
– Nelauksite antro Venecijos komisijos vertinimo raundo?
– Mano supratimu, viskas vyks lygiagrečiai. Yra informacija, kad Venecijos komisija gana operatyviai, gal per dvi–tris savaites, pateiks išvadas dėl darbo grupės parengto teisės akto. Seimo svarstymo eigoje bus sulaukta Venecijos komisijos išvadų. Tiesiog nėra taip, kad būtų nuspręsta laukti Venecijos komisijos išvadų ir tada pradėti svarstymą. Prasidės svarstymas, bet proceso eigoje bus sulaukta Venecijos komisijos išvadų.
– O tuomet kodėl, prieštaraujant Seimo teisininkų ir tos pačios Venecijos komisijos rekomendacijoms, įsigaliojimas dėl atleidimo kadencijos viduryje nustatomas nuo įsigaliojimo, o ne nuo naujos kadencijos?
– Neužbėkime įvykiams už akių. Jūs puikiai žinote, kad neretai teisės aktai (nors tai nėra geras požymis) kinta nuo to, kas buvo pateikimo stadijoje ir kas paskui priimama galutinėje stadijoje. Kartais skirtumai gana ženklūs. Aš įsivaizduoju, kadangi šituo įstatymu yra visuotinis viešas susidomėjimas tarp politikų ir žiniasklaidos, tai, manau, intervencijų bus. Nėra taip, kad dabar matomas juodraštis bus galutinė versija, greičiausiai bus visus tenkinančių pokyčių.
– Dabar kiek peršoksiu prie užsienio politikos reikalų. Jau antra kadencija kaip susiduriame su problema, kad už užsienio politiką atsakingi veikėjai, politinės partijos Lietuvoje negeba susitarti ir laikytis vienos pozicijos esminiais užsienio politikos klusimais. Ankstesniais laikais užsienio politikos laukas buvo tarsi šventas, politikai ir politinės partijos su užsienio politika nežaisdavo, o nuo praėjusios kadencijos choras išsiderino, politikai transliuoja savo skirtingas nuomones kairėn ir dešinėn. Užsienio politika tapo diskusijų, ginčų objektu, nors geopolitinė padėtis darosi vis mažiau stabili. Ar nemanot, kad tai nėra gerai?
– Girdžiu, ką jūs sakot, bet galvoju, kad vienas aspektas yra teigiamas: užsienio politika tapo įdomi.
– Ji tapo įdomi nuo kvestionuojamo buvusio užsienio reikalų ministro Gabrieliaus Landsbergio sprendimo sukti žvilgsnį į Taivaną.
– Taip, turbūt jis prie to prisidėjo, ačiū jam už tai. Faktas tas, kad užsienio politika tapo įdomi ir politikams, ir visuomenei. Anksčiau tokio dėmesio užsienio politikos sritis nesulaukdavo. Nematau didelės tragedijos, kad yra reiškiančių nuomonę dėl užsienio politikos krypties. Aš gal matyčiau kitaip šią situaciją.
Manyčiau, kad mes iš Ingridos Šimonytės vyriausybės paveldėjome tam tikrus užsienio politikos krypties vektorius, kurias braižė G. Landsbergis, kalbėdamas tiek apie kryptis, tiek apie vertybinę politiką. Bet rinkėjų valia lėmė, kad konservatorių vyriausybę pakeitė koalicinė socialdemokratų vedama vyriausybė.
Aišku, užsienio politika yra viena iš tų sričių, kur reikėtų nuoseklumo, o ne šokinėjimo. Jis niekur nedingęs. Mes turime partnerių, esame Europos Sąjungos ir NATO patikimi nariai, niekas šioje vietoje nesikeičia. Klausimas dėl kelių dalykų, kurie ankstesnės I. Šimonytės vyriausybėje buvo vertinami vienaip, o mūsų vyriausybėje – kitaip.
– Pateikite pavyzdį, bus lengviau.
– Kartais aš matau tą diskursą apie Kiniją. Žygimanto Pavilionio ar kitų kolegų lūpomis lyg bandoma pasakyti, kad su Kinija jokiu būdu jokių santykių, tai tabu, raudonos linijos ir panašiai. Kai mes apie tai pakalbame, gauname reakcijų, kad esame antivalstybiškai nusiteikę politikai.
Bet aš sakau: žiūrėkite, kas parašyta Vyriausybės programoje? Parašyta, kad Lietuva sieks turėti diplomatinius santykius [su Kinija] tokio lygmens, kaip ir Europos Sąjungos valstybėse. Ne ypatingų ryšių, bet sieks turėti diplomatinius santykius. Kad to pasiektum, reikia ką nors daryti, santykiai nesikuria sėdint ir žiūrint pro langą.
– Bet iki šiol nieko konkretaus nepasiekta?
– Todėl, kad reikia kelių institucijų – prezidentūros, Vyriausybės (tai Vyriausybės ir Užsienio reikalų ministerijos) – sutarimo. Kol kas tas matymas, kaip žengti žingsnius, skiriasi, bet nereiškia, kad nėra kalbamasi. Tos užsienio politikos temos yra subtilios, reikalaujančios išmanumo, gudrumo.
Šiaip gerai, kad mes užsienio politiką pavertėme diskusijų objektu, bet kas nėra gerai – kad mes dažnai padiskutuojame ir atskleidžiame savo matymą bei kortas ir tai ne padeda, o sutrukdo tam tikriems diplomatiniams veiksmams. Diplomatija nėra vien tik pliurpimas spaudai, tai ir pokalbiai tête-à-tête, ir taip toliau.
– Kas čia ką sukliudė? Kieno ir kurie teiginiai kažkam užkirto kelią?
– Niekas kol kas nieko nesukliudė. Manau, požiūriai tiesiog išsiskyrė. Prezidento patarėja kalba apie Taivano atstovybės uždarymą kaip nesvarstytiną. Bet, tiesą sakant, apie uždarymą niekas nekalbėjo.
– Kaip aš suprantu, patarėjos teigimu, to norėtų Kinija.
– Nesvarbu, kas ko norėtų, manau, kad užsienio politikos kryptis ir priemones patys dėliojame. Bet aš lieku nuosaikus, kad šitą Vyriausybės programos įsipareigojimą mes sieksime įgyvendinti. Ir tą darysime. Tam reikia ne kirviu kapoti, ne kažką uždarinėti ar atidarinėti, ne nuolaidžiauti ar pataikauti, tam reikia subtilaus, normalaus, ilgalaikio diplomatinio darbo. Manau, kad diplomatai tą ir turėtų daryti, išgirdę formuojamą užduotį iš politikų, iš Vyriausybės. Nes tai Vyriausybės programos sudedamoji dalis. Praeis tam tikras laikas ir mes paklausime atsakingų pareigūnų, kaip sekasi šį punktą įgyvendinti.
– Bet kad nuomonių išsiskyrimas buvo matomas net toje pačioje Vyriausybėje – tarp premjerės ir užsienio reikalų ministro, kurį šiaip į pareigas delegavo jūsų pačių partija. Tai klausimas, kiek ta situacija yra patogi partijai.
– Man norisi, kad iš Vyriausybės išeitų viena pozicija, kad nebūtų takoskyrų, kad nebūtų nei garsinio, nei žodinio disonanso, kai vienas sako vienaip, kitas kitaip. Aš manau, kad Vyriausybė su I. Ruginienės lyderyste susikalibruos tą matymą, tikiu, kad tai padaroma, kad nebus takoskyros.
– Paklausiu tiesiogiai: ar nėra svarstoma keisti užsienio reikalų ministro, kad tas susikalibravimas būtų geresnis? Bet, be prezidento pritarimo, nelabai būtų lengva.
– Aš manau, kad klausimas ne man, tai klausimas ministrei pirmininkei ir prezidentui. Jeigu jie matys, kad toks poreikis yra, manau, tą jie ir darys. Kol kas aš asmeniškai tokio poreikio nematau, nors šiuo atveju sprendimo nepriimu.
– Jūs pats gana dažnai stengiatės pasisakyti užsienio politikos temomis. Kodėl? Tai nėra būdinga Jonavos mero funkcija.
Reikia plėsti akiratį, reikia padėti nepartiniams ministrams susiorientuoti politinėse aktualijose, politinėje kryptyje, kurią mes užduodame. Aš manau, kad veikiu geranoriškai: ne siekdamas konfrontuoti, bet norėdamas padėti, patarti.
– Buvo tokių minčių politikos užkulisiuose, kad gal jūs ruošiatės ateičiai. Šiuo atveju kalbu apie 2029 m. prezidento rinkimus. Vienaip ar kitaip jūsų partija greičiausiai kels kandidatą prezidento rinkimuose, nors praėjusiuose rinkimuose nekėlė ir parėmė Gitaną Nausėdą. Ar būsite tas kandidatas?
– Aš apie tai visiškai šiuo metu negalvoju, tik galiu pasakyti, kad mes tikrai kelsime kandidatą 2029 m. ir tai bus partinis kandidatas. Manau, kad mums, kaip didžiausiai partijai, būtina kelti savo kandidatus, tai kelsime ir į prezidento poziciją.
– Savo partijos kolegoms jau esate pasakęs, kad sieksite būti išrinktas nuolatiniu Lietuvos socialdemokratų partijos pirmininku. Kodėl viešumoje vis dar sakote, kad svarstote?
– Aš iš tikrųjų ir svarstau. Noriu pasišnekėti su man artimiausiu Jonavos skyriumi. Ir aš galvoju, kad tas pasakymas nėra kaip per vestuves: sutinku arba ne. Kai tu pasakysi, jei pasakysi „sutinku imtis tos atsakomybės“, šalia to atsakymo jūs turėsite ir daugiau klausimų apie partijos ateitį, apie pasiruošimą savivaldos rinkimams, apie koaliciją, apie krūvą dalykų. Tam visam reikia laiko.
Kiekvienas lyderis, siekiantis vadovauti organizacijai, turi turėti to laikotarpio, kai jis vadovaus, kokybiškai išmatuojamus veiklos rodiklius, tikslus, siekius, ką jis nori per tą laiką pasiekti. Mes, kaip partija, aišku, norime laimėti visus rinkimus, to nepavyks padaryti, bet ką reikia padaryti pačioje organizacijoje, vidinėje kultūroje, komunikacijoje. Turime daug iššūkių, kuriuos reikės atliepti. Pasakant „sutinku“, reikia pasakyti šiek tiek daugiau. Tam reikia pasiruošimo.
– Labai atsiprašau, o tai dabar jūs nesat išsikėlęs tikslų?
– Turime, turime, bet laikinumas yra neapibrėžtumas, o nuolatinumas – tai jau rimtesnis įsipareigojimas.
– Iš premjerės teiginių suprantu, kad dėl Kapčiamiesčio poligono esate užsitikrinę visų koalicijos partnerių palaikymą, nepaisant to, ką šneka R. Žemaitaitis?
– Kaip ir minėjau, esu labiau linkęs reaguoti į veiksmus, o ne retoriką, kuri kartais būna padiktuota emocijų, tos dienos nuotaikos ar kitų dalykų. Aš linkęs sulaukti Seimo sprendimo. Neabejoju, kad poligono klausimą išspręsime teigiamai. Ir tikiu bei tikiuosi, kad visi koalicijos partneriai, ne tik „Nemuno aušra“, bet ir Valstiečių ir žaliųjų sąjunga bei Lenkų rinkimų akcija-Krikščioniškų šeimų sąjunga palaikys šį sprendimą.
– Aš suprantu, kad jums nelabai patinka ta šiuolaikinės politikos mada kalbėti bet ką, keisti nuomonę dienos eigoje? Tai ypač būdinga JAV prezidentui Donaldui Trumpui, bet ir Lietuvoje populiarėja.
– Mano vertinimu, Lietuvos politika yra dinamiška, bet sprendimų nėra tiek daug ir tokių reikšmingų, o eterį užpildyti kuo nors reikia, reikia būti matomam, sulaukti dėmesio, todėl atsiranda vietos improvizacijoms, keistiems pasisakymams, vertinimams ar išsišokimams, kas man, kaip regiono politikui, yra gana svetima.
Todėl matydamas tą foną kaip triukšmą, prie kurio pripranta visuomenė, sau sakau, kad reikia žiūrėti į tai, kas apčiuopiama, į realius sprendimus Seime, Vyriausybėje. Aš pats sau labiau linkęs vertinti faktus: priėmė ar nepriėmė sprendimo – priėmė ar nepriėmė LRT įstatymo, pritarė ar nepritarė poligono kūrimui, priėmė ar nepriėmė biudžeto. Iš to atsiranda vertinimai. Aš labiau linkęs vertinti realius veiksmus, o ne tai, ką kas sakė.
– Bet socialdemokratai patys daug prisidėjo prie to, kad politiko žodis nėra laikomas patikimu. Turiu mintyje Vilijos Blinkevičiūtės atvejį.
– Manau, kad kolegė ir ilgametė partijos pirmininkė per savo gimtadienį davė gražų interviu ponui Brunalui ir jame net atsiprašė. Manau, kad tai demonstruoja jai būdingą žmogišką savybę, ji viena iš nedaugelio politikų, kurie sugeba atsiprašyti.
