Pastarosiomis savaitėmis Kapčiamiesčio poligono planai kelia aistrų vietos bendruomenėje – gyventojai baiminasi dėl miškų, sodybų ir ramybės. Kariuomenės vadas generolas Raimundas Vaikšnoras sako, kad be naujų mokymo teritorijų Lietuva negalės pasirengti realiai gynybai, o sprendimų su vietiniais bus ieškoma dialogu ir kompromisais.
Ketvirtadienio „Dienos temoje“ – kariuomenės vadas generolas Raimundas Vaikšnoras.
– Pastarųjų savaičių tema yra Kapčiamiesčio poligonas ir mokymo teritorija. Atrodo, kad gyventojai, kai kurie, ne visi, skaudžiai priima žinią, kad jų gyvenamojoje arba mėgstamoje būti vietovėje bus kuriamas poligonas. Aš neįsivaizduoju, kaip jūs atremsite tuos argumentus, kurie yra emociniai, sentimentalūs, pavyzdžiui: „Man patinka būti tyloje“, „Čia mano protėviai gyveno, aš gyvenu ir noriu, kad anūkai gyventų“ arba „Čia kadaise tuose miškuose karaliai medžiojo“ ir pabrėžiama istorinė vertė. Tai yra tokie neatremiami argumentai, tiesiog jie sentimentalūs.
– Iš tikrųjų tai sudėtinga, be abejo, nes tai jautrus klausimas. Kiekvienam žmogui tai yra labai svarbu, ypač ten, kur jisai gyveno, galbūt užaugo, vaikystė prabėgo, yra artimieji, giminės, prisiminimai. Tai labai suprantama ir dėl to ir vyksta komunikacija. Reikia irgi suvokti ir kitą pusę, kad pačių piliečių, mūsų gyventojų lūkestis iš kariuomenės, iš ginkluotųjų pajėgų, kad mes sugebėsim apginti Lietuvą ir tuos pačius piliečius. Ir čia reikia tada eiti į kompromisą.
Aš tikiu, kad sveikas protas vis tiek [nugalės], kai tu logiškai ir argumentuotai išdėstai tam tikras dalis. Ką mes dabar darome: vakar buvom Jurbarke, rytoj vykstam į Kapčiamiestį ir ten susitiksime su vietine bendruomene ir kalbėsimės. Žiūrėsime, kokie yra lūkesčiai, kaip juos atliepti, kas konkrečiai kiekvienam žmogui yra, kaip sakant, negero, ko jisai tikisi. Ir tiktai per komunikaciją, per bendrą sprendimų ieškojimą mes turbūt prieisim prie tam tikro taško, ką toliau daryti.
Gal pasikartosiu: pats ginkluotųjų pajėgų kovinės parengties aukščiausias taškas yra tada, kai visos ginklų rūšys, kai yra dideli padaliniai, geba kartu jungtinai pasiruošti gynybai nuo greičiausiai gausesnio priešo. Ir poligonai, karinės teritorijos suteikia tą gebėjimą. Mes galim treniruotis klasėse, mes galim tiktai žygiuoti, bet ar tokios kariuomenės tikisi visi? Kitas dalykas yra labai svarbu, kad tie patys mūsų vaikai ir anūkai tarnaus arba tarnauja Lietuvos kariuomenėje. Tai kokios mes norim kariuomenės? Norim kariuomenės tiktai ant popieriaus, norim tiktai tos parodomosios, ar mes norim tos, kuri geba atremti tokį agresorių kaip Rusija?
– O kiek jums kenkia, tikriausiai nepadeda tokie viešai išsakomi teiginiai, kad poligono mums nereikia, nes mes neišnaudojame iki galo dabartinių turimų poligonų?
– Aš girdėjau tokius naratyvus. Jie labai panašūs į Rusijos naratyvus, arba priešiškų jėgų, arba nedraugiškų mūsų valstybei jėgų tam, kad sumenkintų. Tas pats buvo ir Ukrainoj prieš 2014-us metus ir vėliau, prieš viso masto invaziją: „Kam reikalinga Ukrainos kariuomenė?“ Ir iš tikrųjų ji buvo ant tiek nusilpninta, nes [sakyta]: „Mes čia draugiška šalis, mes čia broliška, netgi slaviška šalis“. Žmones užliūliuoja, bet matom, kas vyksta.
Ketvirti metai karo Ukrainoje ir turbūt, jeigu iš šiandien dienos perspektyvos kiekvieno ukrainiečio paklaustume, ar jis būtų prieš dešimt metų kažką daręs kitaip, be abejo, jis būtų daręs visiškai kitaip. Kai yra nedraugiškas kaimynas, šiuo atveju Rusija, brutali ir žiauri, kai negaili nei senių, nei vaikų, nei moterų, tai mes turim tam pasiruošti. O dėl poligonų skaičiaus – taip, mes turim keletą, sakyčiau, bet vėl reikia būti teisingiems...
– Kiek keletą? Devynis, atrodo?
– Taip, keletą – tai arti dešimties. Bet reikia įsivertinti tai, kad kai kurios tos mokymo teritorijos, tie poligonai yra gana maži, ten būrys, kuopa, t. y. 50, 100, 150 žmonių gali treniruotis vienu metu. Tuo tarpu yra jūrinis poligonas, kur mes šaudome į jūrą ir naudojame jūrinių operacijų atidirbimui. Tai jeigu taip žiūrėtume pagal plotą, tai jie yra visiškai nedideli.
Mes turim vieną didžiausią Pabradės poligoną ir būsimą Rūdninkų poligoną, kur bus atiduotas sąjungininkams, t. y. Vokietijos brigadai. Tai išeina taip, kad Pabradėje treniruojasi amerikiečiai, Rūdninkuose treniruosis Vokietijos brigada ir Lietuvos kariuomenei jau nebelieka kur. Taip, mažų poligonų yra, prie kiekvieno dalinio turim po mažą nedidelį mokomąjį lauką, tačiau jeigu norim visų ginklų rūšių arba vykdyti brigados ir didesnio dydžio jungtines operacijas, mums reikalingi papildomi plotai.
– Ir čia buvo keletas mitų, susijusių su Kapčiamiesčio poligonu. Tai vienas iš tų, kad bus iškirsti miškai. Tai aš suprantu, jūs paaiškinsite, ten iš tikrųjų nedaug jų bus kertama. Ir dar yra sodybų iki šimto, ir dalis jų tikriausiai turės išsikelti, o dalis nebūtinai? Paaiškinkite.
– Tai įvertinimą atliekant, žiūrint, kur yra galimos teritorijos... Nes vienas iš mano reikalavimų arba pasiūlymų, kur būtų patogu turėti kitą arba naują poligoną, tai yra arčiau sienos su Baltarusija, Pietų Lietuvoje. Jeigu kas įsivaizduoja žemėlapį: Pabradė, Rūdninkai ir kažkur Pietų Lietuvoje sudarytų gynybos liniją, t. y. žiedą, gynybos liniją. Tas pats yra su Taurage, Jurbarku, kur šalia Kaliningrado. Tam, kad mes galėtumėm greičiau sureaguoti ir šešėliuoti, kai vyksta pratybos, ir šių metų „Zapad“ mokymų...
– Ką reiškia „šešėliuoti“?
– Tai yra veidrodiniu principu, kai vyksta nedraugiškos šalies pratybos, didelė kariuomenės koncentracija kitoje pusėje sienos, kaip šiuo atveju buvo praeitais metais per mokymus „Zapad“, mes galėtumėme tą patį daryti. Vadinasi, tokiu būdu sutrumpindami reagavimo laikus ir užtikrindami atgrasymą.
Tai sakyčiau dėl pačių kirtimų, šią dieną yra iki 10 proc. galimybė, kad bus iškirsti tam tikri plotai, kur bus įrengtos šaudyklos. Visa kita – miškai, medžiai. Kiekvienas kirtimas yra derinamas su Aplinkos apsaugos ministerija ir departamentais dėl to, kad medžiai yra valstybės, ne kariuomenės. Mes negalim taip ateiti ir viską iškirsti plynai. Tai bus derinama, bus projektas ir bus kiekvieną kartą žiūrima, kurioje vietoje tos šaudyklos, kokie kirtimai bus pakreipti, kad išlaikytume ir saugius atstumus, kad nenukentėtų žmonės, kai vyks koviniai šaudymai.
Kita dalis yra manevravimo poligonas, kurio vietoje niekas nebus kertama. Ten bus pagerinti keliai, kad technika judėtų patogiai ir galėtų manevruoti. Dėl sodybų: taip, turbūt toje teritorijoje, kur vyks kovinis šaudymas, logiška, kad sodybų neturės būti. Bet ir ieškoma tokios vietos, parenkama, kur mažiausiai galėtų jų būti arba yra mažiausia koncentracija tų pačių sodybų. Ir visos kitos sodybos, kurios yra ar prie ežero, ar prie upelio, ar tai būtų netgi pačioje teritorijoje, bus ieškomas sprendimas, kad... Aišku, kažkiek nepatogumų bus derantis ir tariantis su vietiniais gyventojais, ieškoti kompromiso, kaip jie galėtų vystyti savo veiklą, ten ramiai gyventi, kiek leis, aišku, galimybės – priklausys nuo intensyvumo pratybų. Bet fiziškai specialiai iškeldinėti prievarta nenumatoma.
– Tai aš suprantu, kad jūs pasistengsite išpirkti tas sodybas, jei žmonės sutiks. O jeigu nesutiks, tada yra tikimybė eiti į teismą ir paimti visuomenės reikmėms atlyginant?
– Turbūt. Aš, kaip sakant, čia jau ne mano failas, čia jau palieku ministerijai. Tačiau mes, kaip kariškiai, ieškosime sugyvenimo. Čia turbūt tas yra pagrindinis žodis – sugyvenimas su vietine bendruomene. Šiuo atveju, jeigu netrukdo manevrui ir nepatenka į saugumo zonas, sodybos galės būti.
Aišku, čia jau žmonėms spręsti, ar jie norės parduoti ir išsikelti, ar liks gyventi. Nes vis tiek, kaip aš minėjau, nepatogumų bus ten, kur bus įrengiamos šaudyklos ir kur nori nenori teks išsikelti. Be abejo, tai bus kompensuojama. Ir kompensuojama ne kur viena iš melagienų galbūt buvo paskleista – Registrų centro nustatytomis kainomis. Jokiu būdu. Tai bus vertintojai, tai bus rinkos kainos ir čia jau žmogaus pasirinkimas bus, ar jisai sutiks tą savo nuosavybę perleisti valstybei, ar jisai kokiu kitu būdu bandys kovoti. Palikim tą ateičiai dėl to, kad dar su gyventojais iki galo ir nebuvo sušnekėta.
– Ar nėra problema, kad iš karto nebuvo sušnekėta ir mes dabar turime laikotarpį, kai ir plinta įvairūs mitai? Ir aš mačiau, socialiniuose tinkluose yra prifilmuota vaizdų, kur žmonės graudinasi ir panašiai. Na, natūralu, kad jeigu žmogus graudinasi, tai kitus veikia emociškai.
– Be abejo, bet reikia ir nepasimauti, aš gal tokį žargoną pavartosiu, kad yra nemažai ir tų blogio jėgų, kurios yra pikto siekiančios. Užtai sakau: šią dieną palikim tą derybinę poziciją ir šnekėjimąsi su gyventojais, kurie turi nuosavybę, kurie ten gal gyvena šią dieną, ir bandykime atliepti jų lūkesčius ir ieškoti kompromiso.
Tačiau aš esu matęs ir „YouTube“ įrašus, kur žmonės visiškai net nėra to regiono gyventojai. Tai yra ir tas žibalo pylimas, ir bandymas eskaluoti. Tai šiuo atveju aš galiu tik pasakyti: nedraugiškų mūsų valstybei, kariuomenei jėgų darbas, kas yra ne pirmą kartą daroma bet kur, kur tiktai norima kažką padaryti, ar tai būtų savo laiku kažkokie saulės elektrinių parkai, ar tai vėjo elektrinių parkai, ar tai būtų poligonai, nes mūsų nedraugams, mūsų priešui labai naudinga turėti bedantę, netreniruotą kariuomenę, kuri negebėtų apginti savo šalies. Tai mes čia turėsim pasirinkti – tai bus pilietiškumo išraiška.
Bet kiek aš žinau, ministerija labai stengiasi ieškoti būdų ir kompensuoti teisingai arba atiduoti, jei to reikės. Bet čia ne tie žmonės, kurie yra iš kažkur atvykę. Ne su jais bus šnekama. Bus šnekama su vietiniais gyventojais. Aš suprantu ir labai žaviuosi Lazdijų rajono mere, kuri yra ir bendruomenės išrinkta narė, ir turi valstybinį požiūrį į šalies apginamumą. Taip, jai yra nelengvas metas dabar įtikinti. Dėl to mes ir atvyksim rytoj į Kapčiamiestį kartu su krašto apsaugos ministru. Aš pats asmeniškai būsiu ir šnekėsimės su gyventojais, ir ieškosim kompromiso.
– Tai tikėsimės, kad pavyks atsakyti į visus klausimus.
