Regos negalią turintis Mangirdas komentatoriams atkerta: aš dar nemiriau, nėra ko gailėti

Mokslai, savanorystė, vadovavimas radijui ir socialiniai tinklai – ne vienintelės Mangirdo Klusaičio veiklos. Aktyvus marijampolietis kartais sulaukia gailestį reiškiančių komentarų dėl regos negalios, tačiau tokiems žmonėms atkerta: „Aš dar nemiriau. Nėra dėl ko gailėti.“

Mangirdas – marijampolietis, nuo 13 metų vadovaujantis savo įkurtai internetinei radijo stočiai. Šiandien jis mokosi viešosios komunikacijos Vytauto Didžiojo universitete, plėtoja radijo stoties veiklą, savanoriauja Vaikų linijoje ir socialiniame tinkle „TikTok“ kuria turinį apie regos negalią.

M. Klusaičiui daug džiaugsmo teikia paskaitos universitete. Tiesa, vaikiną liūdina tai, kad universitete jis yra laisvasis klausytojas, – dėl regos negaliai nepritaikyto matematikos egzamino Mangirdas jo neišlaikė.

„Egzaminas buvo pritaikytas ne iki galo, pavyzdžiui, brėžinių viduje duomenys pateikti nestandartiniu Brailio raštu, neįskaičiau jo“, – LRT.lt pasakoja M. Klusaitis.

Pavasarį jis planuoja perlaikyti matematikos egzaminą ir vėl stoti į universitetą. Mangirdas prisimena, kad ir mokykloje kildavo įvairių sunkumų dėl nepritaikyto mokymosi turinio, tačiau mokytojai buvo geranoriški, todėl padėdavo ir patys rasdavo būdų, kaip pateikti informaciją.

„Jau susitaikiau“, – pripažįsta Mangirdas.

Įkūrė radijo stotį, norėtų tapti žurnalistu

Trylikos Mangirdas įkūrė internetinę radijo stotį: „Labai daug neregių turi internetines radijo stotis. Kai kurios nėra skirtos rimtam turiniui, jose tiesiog groja muzika. Iš pradžių mano radijo stotis taip pat buvo tokia. Atėjus tam tikram momentui, kai paskatino keli mano aplinkoje esantys žmonės, pradėjau kalbinti pažįstamus žmones, tada – miesto menininkus, vėliau pradėjau ieškoti kitų pašnekovų.“

M. Klusaitis dalijasi, kad šiandien tikslinė jo radijo stoties auditorija – jaunimas: „Iš pradžių kūriau, bet nežinojau, kam. Neseniai, prieš metus ar dvejus, išsikėliau tikslą, kad mano radijo stotis būtų skirta visiems, bet aktualesnė jaunimui.“

Mangirdo radijo stotis jau pradėjo šeštąjį sezoną, kartu su juo dirba savanorių komanda, atsakinga už komunikaciją, radijo serverio veiklą, taip pat veda laidas. Radijo laidose vyrauja jaunimui aktualios temos, pokalbiai apie meną ir karjerą.

M. Klusaitis pasakoja, kad per radijo laidų vedėjo karjerą ypač įsiminė pokalbis su atlikėju Merūnu Vitulskiu, o šiandien jis labiausiai norėtų pakalbinti keliautoją ir žurnalistą Orijų Gasanovą.

„Labiausiai įsiminė pokalbis su M. Vitulskiu. Jis buvo labai šiltas, motyvavo kurti toliau. O norėčiau pasikalbėti su O. Gasanovu, žinau, kad jis tikrai daug papasakotų. Tai žmogus, kurį noriu pakviesti į radijo eterį“, – dalijasi Mangirdas.

Ateityje M. Klusaitis save mato kaip žurnalistą – norėtų dirbti radijuje arba naujienų portale, o labiausiai jį domina pramogų žurnalistika.

Tiesa, Mangirdas pripažįsta: studijuodamas, savanoriaudamas ir užsiimdamas kitomis veiklomis, laiko savo radijo stočiai randa vis mažiau.

„Šiandien šalia manęs yra patyrę žmonės, savo internetines stotis turėję po 15–20 metų, jie turi daug patirties. Kai jie atėjo į komandą, supratau, kad labai daug dalykų dariau ne taip, kad tai reikalauja daug daugiau darbo, nei jo iš tikrųjų įdėjau. Nors šiuo metu esu laisvasis klausytojas, vis tiek studijuoju rimtai, kad man tuos dalykus užskaitytų.

Yra minčių, kad gal reikia stabdyti radijo veiklą, nes tam nėra laiko, bet nestabdau ir stengiuosi palaikyti vien dėl to, kad man ši veikla be galo svarbi, tai mano gyvenimo dalis. Tai toks vedlys, padedantis eiti norimos profesijos – žurnalisto – link. Šis projektas man tikrai labai labai svarbus“, – LRT.lt sako Mangirdas.

Vadovavimas radijo stočiai suteikė ir įvairių patirčių bei žinių. Pavyzdžiui, Mangirdas svarsto anksčiau savęs nelaikęs lyderiu, nes nemokėjo vesti komandos. Šiandien – jau kitaip.

„Man radijas stipriai padėjo išugdyti šią savybę. Dabar galiu geriau suvaldyti komandą. Turėjau tris savanorių komandas, dvi tiesiog subyrėjo. Taip nutiko dėl mano žinių trūkumo, kaip valdyti komandą, palaikyti komandos ryšius, užtikrinti sklandų darbą“, – pastebi M. Klusaitis.

18-ojo gimtadienio dieną – prašymas tapti savanoriu

Šiandien didelę dalį Mangirdo laiko užima savanorystė Vaikų linijoje. Dar būdamas vaikas Mangirdas skambino į Vaikų liniją pasikalbėti. Tada ir suprato, kad vos sulaukęs pilnametystės pats pildys savanorių anketą ir padės vaikams.

„Taip ir buvo. Man suėjo 18 metų, ir tą pačią dieną užpildžiau anketą dėl savanorystės Vaikų linijoje. <...> Pats skambindavau įvairaus amžiaus – ir būdamas 14–15 metų. Jau tada norėjau prisidėti prie savanorių ir jiems parašyti – gal priimtų, bet pagalvojau, kad palauksiu 18-ojo gimtadienio. <...> Labai degu šia savanoryste, nes žinau, kad galiu kažkam padėti, būti ta išklausančia ausimi“, – džiaugiasi M. Klusaitis.

Mangirdą ypač džiugina tie pokalbiai, po kurių supranta, kad vaikams padėjo. Pavyzdžiui, kartą vaikas atsiuntė laišką, kuriame dėkojo už patį nuostabiausią pokalbį gyvenime.

M. Klusaitis pabrėžia, nors kai kurie tėvai nerimauja, kad jų vaikai kartais pagalbos kreipiasi ne į juos, o skambina į Vaikų liniją, tai – nieko blogo.

„Kartais nenori, kad kai kuriuos dalykus žinotų artimieji ir šeima. Kartais nežinai, kaip šeima sureaguos. Užuot užsidaręs ir sakęs, kad iš viso niekam nepasakosi, nes taip bus geriau, susisieki su Vaikų linija, kur pokalbiai konfidencialūs. Tai daug geriau nei užsidaryti, o Vaikų linija – labai saugi erdvė tai padaryti“, – dalijasi Mangirdas.

Apie regos negalią pasakoja socialiniuose tinkluose

M. Klusaitis pasakoja didelę gyvenimo dalį norėjęs būti matomas visuomenėje: „Noriu, kad mano balsas būtų išgirstas – nesvarbu, kaip, tiesiog noriu būti viešumoje.“

„Kai buvau vaikas, bandžiau tiesiogiai transliuoti, kaip žaidžiu kompiuterinius žaidimus, bet akivaizdžiai nepavyko, tuo metu nežinojau, kad yra regos negaliai pritaikytų žaidimų, todėl žaidžiau paprastus žaidimus, bet tiesiog trankydavausi į sienas ir viskas tuo pasibaigdavo“, – šypsosi Mangirdas.

Sužinojęs apie užsieniečius, turinčius regos negalią ir keliančius įrašus į „TikTok“, Mangirdas nusprendė, kad ir jis galėtų tai daryti.

„Taip išsipildė mano noras būti viešumoje ir kartu atsirado prasmės jausmas, kad galiu visuomenę šviesti apie regos negalią. Neregystė nenulemia tavo gyvenimo. Būna, žmonės sako, kad meluoju apie aklumą, nes naudojuosi kompiuteriu.

Tada pradedu pasakoti, kad yra programų, įgarsinančių viską, kas yra ekrane. Visos technologijos šiuo metu mums jau pritaikytos – telefonas, kompiuteris, televizorius. Tikrai nematau tikslo meluoti“, – LRT.lt pasakoja M. Klusaitis.

Pasak jo, visuomenėje dar trūksta informacijos apie regos negalią: „Labai sunku suvokti, kada ir kaip iš to išeisime. Man atrodo, švietimo gerokai per mažai, reikėtų daugiau.“

Reiškiantiems gailestį atkerta: aš dar nemiriau

Kartais Mangirdas susiduria su aplinkinių žmonių gailesčiu, kai šie dėl turimos regos negalios reiškia užuojautą.

„Visada atsakau: aš dar nemiriau. Nėra dėl ko gailėti. Aišku, jei nenorėsi, ir negyvensi visaverčio gyvenimo – gali nieko nesimokyti, pas kažką gyventi, kad visada padėtų. Tačiau tikrai įmanoma būti savarankiškam ir gyventi visavertišką gyvenimą. Nematau tikslo mūsų gailėti“, – apie labiausiai erzinančius komentarus pasakoja Mangirdas.

Tokio požiūrio jis laikėsi ir paauglystėje. Tiesa, būdavo ir sunkių momentų: „Kai nuo gimimo esi neregys, kitokio gyvenimo nelabai ir įsivaizduoji. Paauglystėje, kai nepasisekdavo, pavyzdžiui, bėgdamas kam nors netyčia užlipdavau ant kojos, būdavo skaudžių momentų, kad esu neregys.

Tai netrukdavo ilgai, bet tą vakarą po suerzinusio įvykio jausdavau vidinį skausmą, kad esu neregys, – kodėl esu su negalia, kodėl taip nutiko man. Bet tai trukdavo trumpai“, – prisimena Mangirdas.

Šiandien įvairių komentarų M. Klusaitis susilaukia tik socialiniuose tinkluose. Tiesa, pabrėžia jis, to nereikėtų vadinti patyčiomis, nes dauguma besityčiojančių realybėje elgtųsi visai kitaip.

Dėl to, kaip susiklostė jo gyvenimas, Mangirdas ypač dėkingas šeimai: „Turiu labai palaikančią šeimą ir tėvus, jie tikrai visur ir visada mane skatino – eik, daryk, padėsime, jei reikės. Tikrai nebuvo momentų, kai sakė, kad negaliu ar nepadarysiu. Visur ir visada skatino, dėl to labai džiaugiuosi. Labai džiaugiuosi ir myliu šeimą, ji mane skatino. Realiai dėl jų esu čia, kur dabar esu.“