Vienu iš trijų kultūros viceministrų paskirtas operatorius ir režisierius Aleksandras Brokas pasakoja, kad viceministro darbą gavo pats pasiūlęs savo kandidatūrą premjerės komandai, o sąsajas su pseudomokslu vadinama ritmologija vadina tiesiog domėjimusi šiuo metodu tiriamaisiais tikslais kuriant dokumentinį filmą. Nors filmas dar nesukurtas, A. Brokas sako, kad ateityje bus galima pasidalinti medžiaga.
Politiku tapęs A. Brokas taip pat pasakojo nuo 2011 metų šia tema dalyvaujantis tarptautinio kultūrinio dialogo forumuose Baku, o buvusį savo įmonės „Omnia media“ pavadinimą „Ritmomanija“ vadina tiesiog sutapimu ir nesieja su ritmologija.
Viceministras sakė, kad vardą iš Andriaus į Aleksandro pasikeitė dėl šeimos istorinės atminties, nes mamos dėdė buvo Aleksandras ir tai yra „pilnas vardas“, kuris jam buvo skirtas.
– Daug reakcijų sulaukė jūsų paskyrimas viceministru. Pirmiausia pradėkime nuo ritmologijos. Jūs sakote, kad tai šmeižto lavina, bet, suprantu, neatsisakote šito metodo ar ideologijos, nežinau, kaip pavadinti?
– Aš jo niekada nei atsisakiau, nei priėmiau. Jūs truputėlį ištraukiate iš konteksto, nes kalbama apie atliekamus kūrybinius tyrimus tiriamajai dokumentikai, sudėtingai, kuri yra vykdoma tarptautiniu mastu. Ir tai yra mano daugiau kūrybinė veikla. Kodėl tai staiga tapo tokiu klausimu, man sunku suprasti. Bet aš truputėlį matau, iš kokio konteksto tai ateina. Aišku, labai gaila, kad kolegos, kurie turėtų būti profesionalūs žurnalistai, labai lengva ranka paėmė informaciją iš prorusiškų saitų, įvairių vikipedijų, kur šiuo atveju asmenybė, apie kurią mes kalbame, yra menkinama, ir tai padaroma tarsi kažkokia mums artima dalis.
Bet reikia žinoti daug platesnį kontekstą. Nuo 2011 metų vyksta tarptautinio kultūrinio dialogo forumai, man teko dalyvauti bent keturiuose iš jų Baku. Kai mes matėme darbus ir ką teko išgyventi tai rašytojai, apie kurią kalbame, tai ne tik mano iniciatyva, bet ir dalies tarptautinės grupės prodiuserių, kino režisierių [iniciatyva atsirado], kurie susidomėjo ta tema. Nes tai asmenybė, kuri, kaip matote, tiek daug davė mūsų žiniasklaidai erdvės pasirodyti. Išties ta tema yra labai sudėtinga. Mes daug daug metų vykdėme savo dokumentinius tyrimus ir turime planų išleisti tarptautinį filmą ta tema. Tai čia daugiau su mano kūrybine veikla susiję, o ne su tuo, ką bando man šiuo atveju [priskirti].
– Bet jūs paskaitas skaitėte šia tema?
– Ne, tai bendradarbiavimo formų yra įvairių. Kai tu giliniesi į kažkokią temą, yra labai įvairių sąlyčio taškų: tiek su bendruomenėmis, tiek su žmonėmis. Kad suprastume, kaip veikia procesai, tai natūralu, kad tu kažkuriuo metu įsitraukti į tam tikras veiklas, kažką pats rodai, pats demonstruoji savo filmus, kalbi. Tai toks normalus kontekstas, artumas bendruomenėje, nes kitaip tokių temų ištirti yra neįmanoma.
– O tai jūs tikite tuo metodu?
– Ne, nekalbam nei apie tikėjimą, nei apie metodą.
– Tikite, kad jis veikia?
– Mes tiriame šitą procesą, matome įvairių nuomonių, matome daug žmonių visame pasaulyje (daugiau nei dešimtys tūkstančių tą metodą yra naudojantys) ir tas mums iš tikrųjų sukėlė didžiulį susidomėjimą, nes įdomu, ar jis yra veikiantis, ar neveikiantis, bet į visus šiuos klausimus mes atsakinėsime savo dokumentikoje.
– Ar jūs esat sukūręs kažkokią produkciją būtent apie tai?
– Mes daug medžiagos esame surinkę, yra padaryti... Nebuvom šiam momentui pasiruošę, tokiai bangai, puolimui, kad iš karto paleistume treilerius, kas kino projektui būtų labai naudinga ir smagu. Bet pagalvosime ir apie tai, kad artimoje ateityje pabandytume išleisti kažkokias to filmo dalis ar įdomesnę medžiagą, kokios turime iš ekspedicijų po visą pasaulį.
– Jūs sakote, kad tai buvo susidomėjimas analitiniais tikslais, bet jūsų įmonė anksčiau (2014–2022 metais) vadinosi „Ritmomanija“? Atrodo, kad buvot labai susidomėjęs ir įsitraukęs, jeigu net įmonę taip pavadinot.
– Ne, čia tiesiog buvo sutapimas.
– O vardo pakeitimas ar susijęs? (Anksčiau buvo Andrius Brokas.)
– Mano vardo pakeitimas? Mano vardas nesusijęs su kažkokiais tokiais dalykais, jis daugiau susijęs su mano šeimos istorinės atminties atkūrimu, tai buvo daugiau apie tai.
– Ką tai reiškia? Gal galite plačiau? Kažkas iš senelių, prosenelių buvo Aleksandrai?
– Taip, mano mamos dėdė buvo Aleksandras, o kadangi Aleksandras yra toks pilnas vardas, tai buvo mano noras atkurti tą istorinį vardą, kuris man ir turėjo būti skirtas. Tiesiog taip išėjo istoriškai, kad buvau kitaip pavadintas.
– Tikriausiai matėte, jog portale TV3.lt anoniminiai šaltiniai pateikė informaciją, kad vardą pasikeitėte todėl, jog Aleksandras pagal ritmologiją reiškia didis, o Andrius – ne.
– Oi, abu, kiek žinau, yra graikiški vardai ir abu turi gerą reikšmę. Yra tiek didelių... Ir Andrių Kubilių turėjom, buvusį premjerą. Nemanau, kad toje vietoje yra kažkokia sąsaja.
– Kaip dėl jūsų sąsajų su „Nemuno aušra“? Jūs buvote ir nufilmuotas su Remigijumi Žemaitaičiu viename vakarėlyje, kalbama, kad esate pažįstami. Sakoma, kad viceministrus rinko visa koalicija, bet prisidėjo ir „Nemuno aušra“.
– Aš niekuomet neturėjau didelės ambicijos įsitraukti į politinę veiklą. Taip sutapo, kad, matydamas situaciją kultūros sektoriuje, girdėjau premjerės žodžius ir kvietimą tuos, kas nori ir gali, šitoje sudėtingoje situacijoje pateikti. Tai aš pasinaudojau savo iniciatyva ir kalbėdamas su premjerės komanda tą kandidatūrą bandžiau pateikti, nes manau, kad turiu sukaupęs didelę patirtį tarptautinėje arenoje ir galiu būti naudingas Lietuvai ir Lietuvos kultūrai.
– Tai jūs pats kreipėtės ir pasakėte, kad jūs galite ateiti į komandą Kultūros ministerijoje?
– Taip, aš bendravau su premjerės komanda ir pasiūliau savo kandidatūrą. Sakiau, jūs matote mano darbus, mano įsitraukimą į tarptautinę kultūros erdvę, kur mes kiekvienais metais aktyviai dalyvaujame tiek Kanų kino festivalyje, pernai su Italijos komanda pristatėme Venecijos kino festivalyje animacinį filmą, šiais metais dalyvavome Kanų amfAR [siekiama paremti AIDS tyrimų fondą], kur yra patys kilniausi tikslai ir Holivudo žvaigždės dalyvauja labdaringuose projektuose. Tai čia mūsų toks senas įsitraukimas ir ten sukaupti kontaktai, patirtis, ryšiai, aš manau, gali būti naudingi tai sričiai, į kurią atėjau atstovauti, tarp jų ir Lietuvos kinui.
– Koks jūsų ryšys su Remigijumi Žemaitaičiu?
– Esu pažįstamas, ką jūs minite, iš kažkokio bendro lauko ir mane patį net nustebino kažkokie vakarėliai, kurių aš net nelabai atsiminiau.
– Ponas R. Žemaitaitis minėjo, kad esant anam ministrui Ignotui Adomavičiui buvo jau renkami viceministrai ir kad tie trys viceministrai, kurie dabar paskirti, esą buvo atrinkti. Tai aš suprantu, kad ir jūs tarp jų? Ar buvote tuo metu susitikęs ar su R. Žemaitaičiu, ar su I. Adomavičiumi?
– Ne, būsiu atviras. Aš į visą procesą įsitraukiau tada, kai jau mačiau... Pats pirmas įsitraukimas buvo, kai pasirašėm peticiją, kai gavau laišką dėl kultūros bendruomenės suvienijimo. Ta idėja man labai patiko, kad pagaliau kultūros bendruomenė vienijasi, turi vieningą balsą ir dabar galės komunikuoti aiškiai ir stipriai, tai yra reikalinga, ypač žinant įvairias viešame lauke atsiradusias biudžeto mažinimo temas. Aš manau, kad yra labai svarbu, kad kultūros bendruomenė kalba vienu balsu.
Ir aš pats pasirašiau peticiją, mano vardas lygiai taip pat buvo skaitomas Vyriausybės aikštėje. Čia toks natūralus procesas. O kas buvo, ką komunikavo, aš nelabai sekiau, nes nelabai sekiau „Nemuno aušros“ retorikos.
– Tai tuo metu jūs nebendravote su niekuo iš „Nemuno aušros“ dėl tapimo viceministru?
– Ne, kaip ir minėjau, į patį procesą įsitraukiau, kai pamačiau, kad yra vienijamas kultūros bendruomenės balsas. Pradžioje tai buvo peticija, po to jau pradėjau truputėlį domėtis, kadangi vyko daug akcijų. Kadangi pats keliavau, ne visose galėjau dalyvauti, bet matydamas, girdėdamas premjerės kvietimą pasiūliau savo kandidatūrą premjerės komandai, tai buvo apsvarstyta ir pasiūlytas man tas sprendimas.
– Su kuo konkrečiai iš premjerės komandos bendravote?
– Su ponu Tadu [Vinokuru].
– Iš jo sulaukėte ir pasiūlymo?
– Aptarėm. Aš tiesiog pasiūliau kaip variantą, mane pakvietė susitikti, susitikimo metu pristačiau savo kompetencijas ir tada, kaip ir turbūt kiti kandidatai, laukėme kvietimo, ir to kvietimo aš sulaukiau. Man tai buvo didelė inspiracija sulaukus tokio pasitikėjimo imtis šitų nelengvų pareigų ir nelengvo proceso, ypač dabar, kai sulaukiau puolimo.
– Politiniuose užkulisiuose kalbama, kad jūs galbūt galėtumėte būti ir kandidatu į ministrus, jeigu gerai seksis dirbti viceministru. Apie tai kalba ir socialdemokratai, ir „Nemuno aušros“ kai kurie politikai. Gal su jumis tai aptarė arba T. Vinokuras, arba premjerė, arba laikinoji kultūros ministrė Raminta Popovienė?
– Ne, žinokit, aš nežinau tokių pokalbių, man kontekstas yra nežinomas. Mes dabar esame paskirti ministrės R. Popovienės ir kokie toliau bus sprendimai, yra sunku suprasti. Turi būti paskirtas ministras, o tada bus iš naujo tvirtinamos viceministrų kandidatūros. Lauksime šito etapo.
