Praėjusį savaitgalį į Vilnių po penkerių metų įkalinimo atvyko Baltarusijos opozicijos lydere laikomos Sviatlanos Cichanouskajos sutuoktinis Siarhejus Cichanouskis. 18 metų kalėti nuteistas Aliaksandro Lukašenkos oponentas, paskelbęs apie dalyvavimą prezidento rinkimuose, buvo paleistas po Amerikos prezidento pasiuntinio susitikimo su A. Lukašenka Minske kartu su dar 13 politinių kalinių. „Savaitei“ Siarhejus Cichanouskis pasakojo, apie žiaurumus Baltarusijos kalėjimuose, savo planus ir kas vyko jo gyvenime pirmąją savaitę laisvėje.
– Laba diena, pirmiausia noriu padėkoti lietuviams ir visai lietuvių tautai, jūsų politikams, diplomatams, prezidentui Gitanui Nausėdai, kad jie išgelbėjo mano šeimą, mano vaikus ir padeda baltarusiams. Tai pirmiausia.
O kaip atsigaunu? Pradėjau galų gale normaliai maitintis, taip pat tikrinama mano sveikata, paskirta labai daug procedūrų. Tai tikriausiai tęsis daugiau nei mėnesį, ir kai tik bus aišku, kokios yra ligos, jau kai kurios paaiškėjo, prasidės gydymas. Tai pasekmės to sunkaus kalinimo. Kol kas neaišku, bet yra tam tikrų signalų, tam tikrų ligų, kurias reikės gydyti. Vaikų, žmonos šiluma, švelnumas – tai geriausi vaistai. Ir tai gaudamas jaučiuosi žvalesnis ir artimiausiomis savaitėmis, manau, iš dalies atsigausiu.
– Pone Cichanouski, aš kalbėjau apie jūsų patirtą psichologinį smurtą, o fizinį smurtą prieš jus naudojo?
– Fizinio smurto nebuvo, bet kiti politiniai kaliniai, kurie buvo išlaisvinti kartu su manimi, pasakojo, kad kitus lyderius, pavyzdžiui, Kalesnikavą, Babariką, ir kitus žmones, kurių nepažįsta plati visuomenė, pasaulio visuomenė, kankino. Mane žinojo dėl žmonos veiklos, režimas bijojo, jis bijojo mane nužudyti, nes buvo neaišku, kokios bus pasekmės, žinoma, sankcijų niekas jau artimiausiu metu nebūtų panaikinę. Tai, ką aš vadinu griežčiausiu kalėjimo režimu mano atžvilgiu, ko gero, ne pats žiauriausias režimas, nes kitiems lyderiams ir politiniams kaliniams ten sąlygos galbūt dar blogesnės. Vaikinai, kurie išėjo į laisvę, man pasakojo, kad juos mušė, jie, norėdami išgyventi, pjaudavosi rankas, venas, kad patektų į ligoninę, kad bent kurį laiką pailsėtų nuo kankinimų, nes kol esi palatoje, kol tave susiuva, ir t. t., tu atsigauni. Pažinojau žmones, žvalius, sveikus, jie rodė man susiūtas venas, atrodė, kad tai seneliai, nors jie iš tikrųjų buvo jaunesni už mane, o tapo raukšlėtais senukais, jų kai kurių net nepažinau. Tai žmonės, kuriuos aš tikrai gerai pažinojau, jie rodė savo rankas, pilvus, kuriuos taip pat pjaustėsi, kad tik turėtų galimybę pagulėti ligoninėje, nes juos spardė ir kojomis. Siaubas, kas vyksta tuose kalėjimuose.
– Aš, tiesą pasakius, mačiau jūsų nuotraukas, kai jūs dar tik patekote į kalėjimą, ir dabar matau jus gyvą čia sėdintį, ir iš tikrųjų yra milžiniškas skirtumas jūsų išvaizdos. Aš turiu galvoje svorio pasikeitimą. Kiek jūs netekote svorio?
– Kai mane suėmė, kalėjime svėriau 135 kilogramus, dabar – 77, bet pastaruosius porą metų man duodavo dvigubą porciją. Mane gerai maitino, o paskutinėmis dienomis netgi duodavo varškės, sviesto, mėsos, nes buvo aišku, kad jie mane paleis. Kad aš per daug neišgąsdinčiau visuomenės, jie ėmė mane maitinti. Galima sakyti, kalėjime tai delikatesai – varškė, sviestas – tik žmonės, sergantys ŽIV, hepatitu, gaudavo tokį maistą. Jo gaudavau ir aš.
– O kaip jums pranešė, kaip jūs sužinojote, kad jūs paleidžia, kaip jums tai buvo pasakyta?
– Jau maždaug prieš metus, rugpjūtį prasidėjo veiksmai. Atvažiuodavo generalinis prokuroras arba jo atstovai, liepė prašyti malonės, 3 valandas mane įkalbinėjo. Atvažiuodavo KGB agentai, Romanas Protasevičius, tas perbėgėlis, taip pat mane įkalbinėjo, kad aš pasižadėčiau, jog neprieštarauju, kad mane išveš į Europos Sąjungą. Man sakė, kad bus kažkoks išlaisvinimas, lyg ir apsikeitimas belaisviais tarp Ukrainos ir Rusijos, ir pirmiausia paleis Mariją Kalesnikavą, kitus, o manęs, kaip aršaus priešo, gal ne. Bet tikriausiai Trumpas kur nors paminėjo mano pavardę kaip būtiną sąlygą, ir birželį mane su maišu ant galvos atvežė prie sienos.
– Mes su jumis kalbamės po to, kai jūs sugrįžote iš Lenkijos, kur jau susitikote su Lenkijos prezidentu Andrzejumi Duda ir užsienio reikalų ministru Radoslavu Sikorskiu. Aš taip suprantu, kad užsienio reikalų ministras, na, tuo metu jis nebuvo ministras, Sikorskis buvo toks jūsų kaip ir globėjas per visą tą įkalinimo metą. Kuo tai pasireiškė ir ką jums reiškė ta globa?
– Tuo metu pas mane ateidavo advokatų, gaudavau informacijos, buvau kaip įtariamasis. Kai tau kalėjime sako, kad tu niekas, tu nusikaltėlis, tavęs niekas nepažįsta, tavęs niekas nežino ir taip toliau, ir tau niekas nerašo, nes tu niekam neįdomus, tu tarsi išgirsti tokį didelį įvertinimą iš Europos politikų. Ir kuomet tave ima globoti toks žymus veikėjas kaip ponas Sikorskis, kai apie tave prezidentas Nausėda teigiamai atsiliepia, kai Borisas Johnsonas apie tave kalba, tu tai girdi, supranti, kad tai, ką tau pasakoja kalėjime, ką spausdina Baltarusijos žiniasklaida, – tai melaginga propaganda. Tai padėjo man atsilaikyti, bet vaikinai, kurių niekas nežino, jiems sunkiau. Jie gali prarasti ir viltį, ir tikėjimą, juos reikia gelbėti. Ir aš manau, kad mano pirma užduotis – išgelbėti politinius kalinius, kurie dabar yra kalėjime, nes aš, kaip niekas kitas, suprantu, kas ten vyksta ir ką jie patiria. Iš jų atima viltį, aš suprantu juos, užjaučiu juos ir, manau, kad, pirmiausia, reikia savo visus veiksmus koordinuoti tarptautiniu mastu šia kryptimi.
– Iš tikrųjų jūs pradėjote kalbėti apie savo svarbiausią uždavinį, bet, kaip jūs matote savo dabar artimiausią veiklą? Ar tai bus vis dėlto susiję su politika? Ar jūs neketinate to atsisakyti, nes sakėte opozicijos lyderio vaidmens nenorite imtis, paliksite tai žmonai, bet kokį vaidmenį jūs sau numatęs esate?
– Lyderiu gali tapti, kiekvienas gali juo būti, nereikia to derinti su niekuo, ar klausti leidimų. Tas darbas, kurį vykdo mano sutuoktinė kaip diplomatė, tai – didžiulis darbas. Daugelis to net nežino ir nesupranta. Ji dienomis ir naktimis nemiega, pastaruoju metu aš net kaip reikiant su ja nespėjau pasikalbėti, nors esu jau laisvėje. Pirmą dieną dar buvome kartu, paskui ji išvažiavo į NATO viršūnių susitikimą, grįžo anksti ryte, išskrido į Varšuvą ir taip toliau. Sekmadienį, ko gero, gal keletą valandų turėsime pabendrauti. Suprantu, kokia ji apkrauta darbais. Aš ne diplomatas, diplomatas turi būti labiau santūrus savo vertinimais, aš labiau emocionalus žmogus, galintis tiesiai pasakyti, pavadinti daiktus jų vardais.
Aš netinku diplomatiniam darbui, jos charakteris, jos temperamentas labiau tinka. Ji tęs savo veiklą, aš tęsiu savo veiklą, ir mes sieksime rezultato. Taip, aš pasinaudosiu jos kontaktais, bet aš užsiimsiu būtent tuo, kad baltarusius vesčiau į demokratines permainas mūsų šalyje. Putinas – mūsų bendras priešas, mes prieš jį ir kovosime. Putinas būtent ir neleidžia Baltarusijai tapti demokratine šalimi, nes jis remia Lukašenką.
Jeigu jis 2020 metais nebūtų prie Briansko srities atvedęs savo armijos ir išgąsdinęs mūsų valdininkų – jeigu čia bus netvarka, neramumai, agresorius gali žengti į mūsų teritoriją, tai gal būtų buvęs kitoks taikių protestų rezultatas. Žmonės išsigando, jie nenorėjo konflikto, nenorėjo karo kaip Ukrainoje. Tik Putinas, būtent Putinas neleido mums gyventi demokratinėje šalyje. Jis sakė, kur balta, tai yra juoda, ir atvirkščiai. Lukašenka sakė, aš to nematau gatvėse, viso to nėra, kas ten vyko, kokios dar spalvotos revoliucijos? Visa tai Putinas – jis neleido Baltarusijai tapti laisva ir demokratine šalimi. Kokie nors pasikeitimai Rusijoje, ir gali viskas pasikeisti Baltarusijoje. Sankcijos veikia, nes Lukašenka nepaleistų kalinių, nesistengtų užmegzti dialogo su Amerikos politikais, jis bando tai daryti, pats nori paleisti politinius kalinius, kad būtų terpė, kur galima kalbėti, – „pradėkim iš naujo“. Variantų daug, mes pulsime iš visų pusių.
