Karybos ekspertas, Lietuvos kariuomenės atsargos majoras Darius Antanaitis dažnai komentuoja karybos temomis. Nuolat girdėdamas tą patį klausimą – „ar karas mūsų šalyje bus?“ – jis siūlo svarstyti kitaip – „kada karas mūsų šalyje bus?“ Be panikos ir įtampos, net su lengvu humoro jausmu D. Antanaitis sako, kad Tėvynė ginama ne gražiais žodžiais, bet kulkomis, o drąsa ir ištvermė geriausiai ugdoma pavojaus akivaizdoje.
Pirmiausia galvojama apie žmogų
D. Antanaitis, šiuo metu dažniau prisistatantis kaip verslininkas, yra ir atsargos majoras. Į karo akademiją jis įstojo prieš 31-erius metus.
„Tada buvo praėję tik vieneri metai nuo Sovietų sąjungos [armijos] išvedimo iš Lietuvos. Tai, be abejo, labai norėjosi prisijungti ir prie Lietuvos gynybos, ir prie Lietuvos kariuomenės. Ir ginklai, uniformos, sprogimai, šaudymai – viskas buvo labai įdomu. Tai ir pasirinkau tą, net ne profesiją, bet gyvenimo būdą. Nes tai nėra profesija. Tu tiesiog būni, esi toks. Ir tiek“, – prisimena D. Antanaitis.
Atsargos majoras sako, kad tarnavimas kariuomenėje jį formavo, ugdė ir daug ko išmokė, pavyzdžiui, geležinės logikos.
„Tu ateini iš karto po mokyklos. Dar toks visiškas medūza, – juokiasi pašnekovas. – Karo akademijoje per sportą, per kitas ugdymo priemones tu įgauni pagrindus. Tačiau, be abejo, iš karo akademijos tu išeini irgi nepasiruošęs. [...] Karininkas, baigęs karo akademiją gauna tas žinias, ir tada jis eina į dalinį, kur jau atsiranda įgūdžiai“, – aiškina D. Antanaitis.
Atsargos majoras sako, kad patriotiškumas yra svarbus dalykas, tačiau į karo akademiją kiekvienam stoti nebūtina, o mylėti savo šalį galima įvairiais būdais.
„Nes kas yra patriotas? Tai yra žmogus, kuris yra ištikimas savo bendruomenei. [...] Valstybė yra ne pastatas, ne paminklas, net ne trispalvė. Valstybė esame mes. Mano kaimynas, mano draugas, mano nepažįstamasis. Štai yra mano tėvynė“, – sako pašnekovas.
Pats D. Antanaitis kariuomenėje tarnavo ilgai – dalyvavo misijose Irake ir Afganistane, šiek tiek laiko praleido Kosove. Irake kariškis buvo arti karinių veiksmų, o Afganistane buvo kiek ramiau. Nors baimė tarnaujant tolimuose kraštuose neišvengiama, D. Antanaitis tikina, kad profesionalus karys baimę turi įveikti, nes toks yra kario darbas.
„Man sunkiausia tai būdavo kažkur nusitaikyti, nes nuo adrenalino kiekio man labai ašarodavo akys. Tai nematydavau nei taikinio, nei kryptuko, nei taikiklio, – juokiasi D. Antanaitis. – Mano organizmas taip reaguodavo. Na, ir aišku, būdavo toks nervinis drebulys. Ir juokas prasidėdavo. Bet tai greitai pasibaigdavo.“
Pašnekovas sako, baimė ateina, pasibaigus užduotims, o jas vykdant – dirbama automatiniu režimu. Pasak D. Antanaičio, kariui svarbu jausti atsakomybę, o vakarietiškos kariuomenės visų pirma galvoja apie žmogų.
„Humanizmas Lietuvos kariuomenėje ir Vakarų kariuomenėse yra pats svarbiausias dalykas. Ir būtent čia, karo akademijoje, to ir moko vadus, kaip tai įdiegti savo kariams. Todėl, kai tu žiūri į taikinį, tai tu visų pirma turi nuspręsti, ar tai teisėtas taikinys, ar tai nėra taikinys“, – sako D. Antanaitis.
Pašnekovas sako, kad 90 proc. tarnybos yra laukimas arba ruošimasis, o filmuose rodomos įspūdingos veiksmo scenos nėra kariškio kasdienybė.
„Taip nebūna, kad nuolat bėgi, šaudai su kulkosvaidžiu, gražiai atrodai ant kalno keteros. Paprastai labai apgailėtinai atrodai, sušalęs, alkanas ir murzinas, – juokiasi pašnekovas. – Tai taip, skaitai knygas, žiūri filmus. Jeigu tau pasisekė, pasikalbi su šeima. Nors tada internetas nebuvo toks kaip dabar. Be abejo – sporto salė. Nes sportas – labai geras būdas atsikratyti nerimo ar depresijos. Tai taip ir gyveni. Tiesiog stumi laiką iki kito patrulio, ruošiesi tam dalykui.“
Kariuomenėje įgyjamos žinios ir paranoja
Gimęs Rusijoje ir kurį laiką gyvenęs Vokietijoje, D. Antanaitis su šeima į Lietuvą atsikraustė tik 1988 m., o atvažiavus į Lietuvą vaikinas lietuviškai kalbėjo sunkiai.
„Tai ypač pasijuto karo akademijoje. Nes ką reiškia „rikiuotis į vorą po tris“? Kas yra „vora“? Apie ką čia? „Voras“? Kas ji toks? Arba skeltuvas, taikiklis – kas tai yra? Buvo sunku su lietuvių kalba. Bet prasimušiau“, – prisimena atsargos majoras.
Nors vaikinas, atvykęs į Lietuvą, vargo su lietuvių kalba, meilę šaliai jautė visuomet – ją šeima įskiepijo dar vaikystėje, o nei Rusijoje, nei Vokietijoje jis nesijautė lyg būtų šių visuomenių dalimi.
„Kai buvau Rusijoje, tai buvau vokietis. Kai Vokietijoje buvau, tai irgi už rusą laikė. Tai tu tiesiog jauti, kad tu esi kitoks. Ir atvažiavęs į Lietuvą, pamatai, kad štai – čia tavo, kur tu ir privalai būti, iš kur tu ir atėjai. Čia, iš kur tavo šaknys. Čia tie tavo žmonės, su kuriais tu gyvenai ir yra giminystės ir šiaip bendrystės ryšys“, – pasakoja D. Antanaitis.
Pasak jo, patriotiškumas ateina ne iš mokyklos ar kariuomenės, bet iš šeimos. O į kariuomenę jau ateinama su patriotiškumo užtaisu.
„Patriotiškumą tu pats savyje įgyvendini. Aš netgi prisimenu, kai supratau, kad jau viskas, pabaiga. Kai pradėjau sapnuoti lietuviškai. Nes iki to laiko aš dažnai save verčiau lietuviškai kalbėti. Netgi per sapnus. Nes turėjau ir tam tikrą kompleksą, kad galvoju arba sapnuoju rusiškai. Kai pradėjau sapnuoti lietuviškai, supratau – pabaiga. Aš jau integravausi“, – pasakoja D. Antanaitis.
Karybos ekspertas sako, kad karo akademijos patirtis keičia žvilgsnį į karą, nes baimė ateina iš nežinojimo.
„Karo akademijoje ir kariuomenėje tu įgauni žinias. Na ir dar ką tu įgauni, tai paranoją, – šypsosi atsargos majoras. – Jeigu tu esi paranojiškas, tu ruošiesi tam dalykui. Pavyzdžiui, mano namuose yra ir tie išvykimo krepšiai paruošti, ir ginklai, ir šaudmenys. Ir yra ir sodyba įrengta. Nes vėlgi, sveika paranoja turi būti. Nes tu žinai, kur tu gyveni. Kokioj žemėj. Pas mus nėra žemės drebėjimų, bet pas mus yra labai keisti kaimynai. Kurie kartas nuo karto padaro nesąmonę. Tai be abejo, ta patirtis kariuomenėje, karo akademijoje, ji man ir suteikia tą sveiką paranoją, kuri atneša man pasitikėjimą gyvenimu.“
Paklaustas, ar karas vis dėlto bus, pašnekovas atsako, kad bus, tik nežino, kada.
„Visąlaik buvo karai. Pažiūrėkime į praeitą amžių. Kiek vien tik Lietuvoj buvo karų. O jeigu pažiūrėsim į Europą, tai 60 proc. viso laiko vyko karai. Aišku, ne bendrai Europoje, atskirose valstybėse. Tai ar karas bus? Taip, bus. Kada? Aš nežinau. Bet jeigu mes būsim silpni – jis bus žymiai greičiau, nei tada, jeigu būsime stiprūs“, – sako karybos ekspertas.
Plačiau – laidos „Sentimentai“ įraše.
