Valstybės gynimo taryba sutarė, kad iki 2030 metų gynybos finansavimas turėtų siekti 5–6 proc. bendrojo vidaus produkto, dukart daugiau nei dabar. Tačiau iki šiol neaišku, iš kur bus gauti šie pinigai. Seimo narys, „Nemuno aušros“ partijos pirmininkas Remigijus Žemaitaitis atvirai sako, kad siūlomi variantai jam atrodo netinkami, ypač skolinimasis. LRT gautame garso įraše jis susitikime su Kretingalės gyventojais pasakė, kad Lietuvos išlaidos tvarkant skolą ir taip didelės. Vis tik oficialūs skaičiai rodo ką kita, nei R. Žemaitaičio pasakojimai.
„Skolintis. Va šičia mane užmušė galutinis dalykas <...>. Žmonėms reikia labai aiškiai paaiškinti, kas yra skola. Šiandien Lietuva išleidžia 960 milijonų vien skolos aptarnavimui. Per metus“, – susitikime su kretingališkiais vasario pabaigoje kalbėjo R. Žemaitaitis, kritikuodamas prezidento Gitano Nausėdos siūlymus.
Skaičius daugiau nei pusantro karto didesnis
Be to, R. Žemaitaitis skaičiavo, kad pasiskolinusi papildomai gynybai valstybė 2030 metais perkoptų ir milijardo eurų ribą – ir viskas tik skolai tvarkyti.
Bet ar taip yra iš tiesų? Finansų ministerija LRT.lt informavo, kad Lietuvos skolos tvarkymo kaštų skaičius visai ne toks – 2024 metais jis siekė kiek daugiau nei 391,75 milijonų Eur. O šiais metais bus, prognozuojama, 578,7 milijonų Eur. Pati Lietuvos skola praėjusių metų pabaigoje siekė beveik 28 milijardus eurų.
Pasak ministerijos, didžiausią dalį skolos valstybės vardu tvarkymo išlaidų sudaro mokamos palūkanos už prisiimtus skolinius įsipareigojimus. Taip pat į skolos valstybės vardu tvarkymo išlaidas yra įtraukiami komisiniai mokesčiai tarpininkams, mokesčiai kredito reitingų agentūroms, teisininkams, valiutų rizikos valdymo išlaidos ir kitos išlaidos, susijusios su skolos valstybės vardu valdymu ir skolinimusi.
Kas ta valstybės skola ir kiek ji kainuoja?
Kuo rėmėsi Remigijus Žemaitaitis, nėra aišku – ketvirtadienį į telefono skambučius jis neatsiliepė. Vilniaus universiteto Šiaulių akademijos Regionų plėtros instituto profesorė Diana Cibulskienė sako, kad tokio didelio skaičiaus, R. Žemaitaičio minimo beveik milijardo už skolinimąsi, nenumato net prognozės. Ji paaiškino ir tai, iš kur atsiranda skolos tvarkymo išlaidos.
„Skolinimasis yra normalus dalykas, kad vyktų valstybei reikalingi procesai, kad būtų galima padengti reikiamas išlaidas, susijusias su švietimu, su sveikatos apsauga, su įvairiomis valstybės funkcijomis. Pagrindinis šaltinis, kad būtų padengtas deficitas, yra skolinimasis, arba norint įgyvendinti specifinius projektus“, – sakė profesorė.
Lietuvoje skolinimosi mechanizmas daugiausia vyksta išleidžiant vertybinius popierius – obligacijas, kurių gali įsigyti bet kas. Didžioji dalis Lietuvos obligacijų turėtojų yra užsienyje. Maždaug penktadalį skolos sudaro Vyriausybės pasiskolinti pinigai. D. Cibulskienė paminėjo, kad Lietuva yra viena mažiausią skolos dalį nuo bendrojo vidaus produkto (BVP) turinčių valstybių ES, šiuo metu jis siekia 36 proc. nuo BVP.
Anot D. Cibulskienės, maždaug 500 mln., skirtų Lietuvos skolai tvarkyti, nėra didelė suma.
„Sakyčiau, tai yra normali suma. Lyginant, kiek tai kainuoja, kokia kaina už palūkanų normą, kurią mes mokame už naudojimąsi pinigais, yra 1,58 procento. Tai tikrai nėra daug, jei norėtume gauti paskolą banke, reikėtų mokėti žymiai daugiau“, – sakė ji.
Palūkanų norma labiausiai veikia ir valstybės skolos išlaidų dydį, pavyzdžiui, išaugus bazinei palūkanų normai, išaugo ir valstybės skolinimasis, šiuo metu jis siekia apie 3 procento.
„Valstybės skolinimasis, jei jis auga, turi būti tvarus, paremtas pajamų augimu. Mes matome, kad pajamos stabiliai auga, atitinkamai auga ir išlaidos, bet pajamų augimas parodo, kad skolos augimas yra normalus ir subalansuotas. Tai normali situacija ekonomiškai stiprioje valstybėje“, – pažymėjo ekonomistė. Ji pridūrė, jog daugiau nei dešimtmetį Lietuva tarptautinių kredito reitingų agentūrų vertinama „A“ reitingu.
Socialinių tinklų komentaruose galima pastebėti nemažai raginimų nesiskolinti, neva tai kels kainas ar taps nepakeliama našta. Anot D. Cibulskienės, gyventojai neigiamai žiūri į skolinimąsi, nes kasdieniniame gyvenime gerai apgalvojama, ar bus galima skolą grąžinti.
„Tai, kas susiję su skola, kreditavimu, yra baimė. Bet verslo procesuose ir valstybėse skolintis yra normalus procesas, nes tiesiog reikia lėšų čia ir dabar, o jas galima gauti tik skolinantis, po to jos atiduodamos. Ir ekonomiškai tvirtose šalyse skolos rodiklis nuo BVP siekia ir 100 proc., ir daugiau. Tai parodo, kad šalyse, jei jos turi strategiją investuoti į tam tikrus projektus, infrastruktūrą, inovacijas, sritis, skolinimasis yra pagrįstas. Lietuvos atveju lygis yra normalus. Nereikia susikurti mitų, kad skolinimasis yra labai didelis – žinoma, jis didės, bet normalu, kad auga pajamos, auga išlaidos, auga ir skolinimosi poreikis, auga ir išlaidos skolai tvarkyti“, – sakė D. Cibulskienė.
Lietuvos skolos tvarkymo kaštai yra ne 960 mln. Eur per metus. 2024 metais jie siekė kiek daugiau nei 391,75 milijonų Eur, šiais metais, prognozuojama, sieks 578,7 milijonų Eur.
