Žmogaus teisių padėties tendencijos pasaulyje neduoda ramybės, interviu LRT.lt sako lygių galimybių kontrolierė Birutė Sabatauskaitė. Ji su nerimu stebi situaciją JAV, bet pažymi – prieš žmogaus teises nukreiptų iniciatyvų Lietuvoje netrūko ir iki šiol, o šioje tamsoje reikėtų prisiminti, kad Europos Sąjunga vis dar turi stiprų vertybinį stuburą.
„Ilgą laiką politologai sakė, kad JAV kalbėjimas apie žmogaus teises ir jų įgyvendinimą kitose valstybėse netgi nebuvo laikoma kaip kišimasis į kitos valstybės vidaus reikalus. Dabar JAV tikriausiai reikės atsukti veidrodį į save. Kitos valstybės tikrai galės klausti: „Kaip yra pas jus?“ – interviu LRT.lt sako B. Sabatauskaitė.
– Neseniai į darbus sugrįžote po motinystės atostogų, kurios tikriausiai buvo tas laikas, kai galėjote bent šiek tiek atsitraukti nuo darbinių aktualijų ir į žmogaus teisių bei lygybės lauką pažvelgti iš šalies. Kaip sekėsi? Į ką labiausiai atkreipėte dėmesį?
– Galbūt dėl to, kad dirbu šioje srityje, bet susilaukus vaiko ypač svarbus tapo judėjimas po miestą, galimybės kažkur išeiti. Į tai dėmesį buvau atkreipusi ir anksčiau, nes tai yra mano darbo dalis, bet kasdien vaikštant į tas vietas, į kurias paprastai nevaikštai, akis labai rėžė tai, koks mūsų miestas neprieinamas žmonėms, turintiems judėjimo negalią ar mažų vaikų, laikiną traumą. Visur aukšti bordiūrai, laiptai...
Pozityvu tai, kad yra labai pasikeitusių vietų, tačiau kartais norima geriau, o išeina kaip visada – tarsi didinamas prieinamumas, bet paliekama kokia nors duobė ar nepabaigiama sutvarkyti. Būna, daromi atnaujinimai ar rekonstrukcijos, kai jau turėtų būti pareiga užtikrinti prieinamumą žmonėms su negalia, bet tai nepadaroma.
Aišku, kitaip pasižiūrėjau į tarnyboje ne kartą analizuotą temą apie dalijimąsi vaiko priežiūra ar sugrįžimą atgal į darbą, kaip neprarasti įgūdžių, kompetencijos. Natūralu, kad kyla nerimas, jog kažko nespėsiu, bet giliau pamačiau ir problemas, pavyzdžiui, motinų kaltės fenomeną, jausmą, kad kažką darai nepakankamai. Tiesiogiai pajutau, kiek visi turi neprašytų patarimų, ką reikia daryti auginant vaikus.
– Ir kaip noriai dalijasi tais patarimais!
– Iš tikrųjų tai keičiasi į labai gerą pusę – žmonės ir palaiko, atsiklausia, bet kartu ir viešojoje erdvėje pastebiu tokių paauklėjimų. Norėtųsi daugiau pasitikėjimo. (...)
Šiuo metu daugiau galvojau apie žmonių su negalia interesus. Savaime aišku, jautriau paliečia visos karo temos, susijusios su vaikais, kai matai vaizdus iš Ukrainos, vaikų ligoninių, gimdymo namų... Taip pat sukrečia vaizdai iš Gazos. (...)
Neramu buvo ir dėl pastarųjų Seimo rinkimų Lietuvoje bei prezidento rinkimų JAV, taip pat daugybės Europoje vykusių rinkimų – matome tam tikrų tendencijų.
– Gal tada pereikime prie tų tendencijų. Lietuvoje įvyko Seimo rinkimai, buvo sudaryta, kaip kartais vadinama, spalvota koalicija, girdėjome įvairių antisemitinių pasisakymų, buvo daug nerimo dėl žmogaus teisių darbotvarkės – ar prasimuš kelią tie įstatymai, kurie praeitoje kadencijoje kelio nerado.
Neseniai kalbėjausi su Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininku, kuris į šias temas žvelgia pozityviai, kalba ir apie partnerystę, ir apie ES direktyvą dėl smurto artimoje aplinkoje. Kaip jūs tai matote – ar naujoji koalicija ir jos planuojami darbai nuteikia pozityviai?
Taip pat skaitykite
– Vyriausybės programoje skiriama dėmesio žmogaus teisėms. Gal kai kuriose vietose norėtųsi gilesnio dėmesio su aiškesniais tikslais. Ilgus metus vienas tikslų būna lygių galimybių užtikrinimas ir lyčių lygybė, bet kartais įgyvendinant konkrečias priemones šis tikslas pametamas. Taip išeina, kad deklaratyvus tikslas lieka, bet nėra konkrečių priemonių.
Man atrodo, anksti daryti išvadas ir sakyti, kad naujoji Vyriausybė bus kažkokia antižmogaus teisių Vyriausybė, kaip kažkas galbūt bando nupiešti. Šiuo klausimu nebūčiau tokia kategoriška. Man atrodo, koalicijoje yra žmonių, kurie nori stengtis, tačiau tai nereiškia, kad bus lengva. Bet ar buvo lengva praeitoje kadencijoje?
Man neduoda ramybės kai kurie dalykai, susiję ir su situacija JAV. Aš vis dar pasitikiu Lietuvos demokratija, mes turime tam tikrą stabdžių ir atsvarų sistemą, kol kas – stiprią žiniasklaidą.
Bet tokios iniciatyvos kaip LRT turinio auditas, kai norima audituoti vos ne žmonių mimikas, taip pat kreipimasis į JAV, prašant atskleisti, kokios nevyriausybinės organizacijos buvo finansuojamos USAID (Jungtinių Valstijų tarptautinio vystymosi agentūra) programomis, tikrai primena ir Rusijos agentų įstatymą, ir Vengrijos situaciją. Tai yra galimas kišimasis ir demokratijos procesų silpninimas.
Anksti daryti išvadas ir sakyti, kad naujoji Vyriausybė bus kažkokia antižmogaus teisių Vyriausybė, kaip kažkas galbūt bando nupiešti.
Tačiau aš vis dar noriu pasitikėti mūsų teisine valstybe ir sakyti, kad vieno žmogaus išrinkimas Lietuvoje labai visko nepakeistų ir taip stipriai nesujauktų stabdžių ir atsvarų sistemos. Bet tai gali labai keisti Seimo rinkimai, todėl net jei galvojame, kad neturime už ką balsuoti, turime eiti ir balsuoti. O su balsavimu nepasibaigia mūsų darbas nuolat stebėti, kokie sprendimai priimami.
Demokratija, kaip ir žmogaus teisės, nėra duotybė. Aš labai tikiuosi, kad Vyriausybė skirs nuoseklaus dėmesio žmonių su negalia interesams, nes tai sritis, kuri, atrodo, pagaliau išsijudina, bet kartais žmonės negali išeiti iš savo namų, nes negali nueiti iki autobusų stotelės ar patekti į viešąjį transportą, todėl negali laisvai ir oriai judėti, dirbti, mokytis.
– Atrodo, tai turėtų būti taip paprasta ir savaime suprantama – patekti į autobusą, galėti kažkur nuvykti, tačiau matome kliūčių kasdieniame gyvenime.
– Ir tokių kliūčių daug. Atrodo, keičiasi mąstymas, nėra taip, kad į žmones su negalia būtų žiūrima tik per gailesčio naratyvą, kuris buvo labai gajus. Norėtųsi, kad į žmonės su negalia būtų žvelgiama kaip į savarankiškus, orius žmones, kurie daug ką gali daryti savarankiškai, jei tik panaikintume esamus apribojimus. (...)
– Veikia ir įvairios nuostatos – atsimenu, anksčiau jūsų tarnyba darė tyrimą, kuriame buvo kalbama ir apie tai, kaip visuomenė žvelgia į mamas, turinčias negalią. Šokiravo, kad į negalią turinčias mamas žvelgiama kitaip, pavyzdžiui, tarsi pateisinama ir priverstinė sterilizacija. Tai puikiai atspindi ir platesnį visuomenės požiūrį.
– Taip, tyrimai rodo, kad moterys su negalia turi didesnę riziką nukentėti ir nuo smurto artimoje aplinkoje – ne tik nuo sutuoktinio smurto, bet ir nuo kitų artimų žmonių. Kartais piktnaudžiaujama išmokomis, kai žmogus laikomas priklausomas nuo kitų, kai išmokos atitenka kitiems, apribojamas savarankiškumas.
Taip pat norima sureguliuoti žmonių asmeninį gyvenimą. Visuomenės nuomonės tyrimo rezultatai rodo, kad negalią turinti moteris, norinti susilaukti vaikų, yra smerkiama, toks noras laikomas savanaudišku. Taip į žmogų su negalia žiūrima ne per žmogaus orumo ir savarankiškumo prizmę, bet per nepasitikėjimą. Dėl to neramu.
Dabartinė Seimo dauguma taip pat imasi iniciatyvų dėl ES direktyvos dėl smurto artimoje aplinkoje nuostatų perkėlimo į Lietuvos teisinę sistemą. Šios nuostatos reikalingos ir naudingos, bet ta pati direktyva kalba ir apie smurtą dėl lyties. Ši sąvoka yra sukėlusi tiek daug diskusijų ir aplipusi dezinformacija, kai apie tai buvo kalbama per Stambulo konvencijos prizmę.
Man atrodo, šios direktyvos perkėlimas į mūsų teisę nepanaikina to, kad vis tiek esame tarptautinės bendruomenės dalimi, kad Stambulo konvencija išlieka reikalinga. Čia vis tiek tikiuosi politinių sprendimų.
Lygiai taip pat yra dėl tos pačios lyties porų santykių reglamentavimo. Lietuva turi teigiamų pavyzdžių, galime didžiuotis kai kuriais pasiekimais žmogaus teisių srityje, bet esame užsivėlę diskusijose, norime sukontroliuoti kažkieno gyvenimą, sakome, kaip reikia gyventi, gal netgi kas vertas gyventi.
Nebeturime tokios prabangos rūšiuoti savo žmonių, jų išstūminėti iš visuomenės gyvenimo.
Man atrodo, nebeturime tokios prabangos rūšiuoti savo žmonių, jų išstūminėti iš visuomenės gyvenimo – nesvarbu, ar tai darome per negalios, seksualinės orientacijos, tautybės ar amžiaus prizmę. (...)
Visada viliuosi, kad ir žiniasklaida tam skirs dėmesio ir spaus sprendimų priėmėjus nepabėgti nuo savo atsakomybės ir pažadų. Aišku, iki šiol neramu ir dėl antisemitizmo klausimo. Man atrodo, jis nėra išspręstas, šis klausimas paliktas laiko tėkmei, manant, kad per tam tikrą laiką žmonės tai pamirš. Bet nereikia laikyti žmonių kvailais ir manyti, kad jie neprisimena.
– Pastaruoju metu neramu ir dėl iš JAV pasiekiančių žinių. Visų pirma – dėl paramos Ukrainai, tačiau taip pat dėl žmogaus teisių padėties. D. Trumpui tapus prezidentu, sunerimo translyčiai žmonės, kai jis tikriausiai vienoje pirmųjų savo kalbų jau kalbėjo apie dvi lytis. Vėliau sekė kiti pasisakymai, „Google“ iš savo kalendoriaus pašalino „Pride“ mėnesį, buvo sustabdytos įvairovės, lygių galimybių ir įtraukties politikos...
Atrodo, stebime tam tikrus tektoninius lūžius, kai dar neseniai bent jau kai kuriose žmogaus teisių srityse JAV matėme kaip tą valstybę, kuri ir kitoms rodo pavyzdį, yra lyderė, o dabar viskas pasikeitė. Ar tai rodo, kad vertybės, pasiekimai lygybės ir žmogaus teisių srityje yra tokie trapūs?
– Kaip ir dauguma žmonių, aš su šoku ir nerimu stebiu tai, kas vyksta JAV. Ji yra viena tų galingųjų valstybių, kuri iš esmės daugybę metų savo užsienio politiką vykdė žmogaus teisių segmentą matydama kaip labai svarbų.
Ilgą laiką politologai sakė, kad JAV kalbėjimas apie žmogaus teises ir jų įgyvendinimą kitose valstybėse netgi nebuvo laikomas kaip kišimasis į kitos valstybės vidaus reikalus. Dabar JAV tikriausiai reikės atsukti veidrodį į save. Kitos valstybės tikrai galės klausti: „Kaip yra pas jus?“
Tendencijos labai neduoda ramybės. Tam tikrų iniciatyvų turime ir Lietuvoje. Neramu, kad kai kurio progreso Lietuvoje net nespėjome pasiekti. Iš kitos pusės, matome labai didelę vertybinę skirtį tarp JAV ir ES. Verta prisiminti, kad šalia tos tamsos, ES vis dar turime stiprų vertybinį stuburą.
Nepaisant to, kad Lietuvoje dar ne viską esame pasiekę, man atrodo, nepraradome tos krypties. Taip, turime neigiamų nuostatų, o lyčių lygybė yra nuolatos sprogdinanti tema, bet, kita vertus, vis tiek turime savo vertybinę kryptį.
Labiausiai neramu dėl JAV pozicijos Ukrainos atžvilgiu, saugumo klausimų. Man neramu ir JAV judėjimo visiškai antižmogaus teisių darbotvarkės link. Klaidinga manyti, kad tai paliečia mažą grupę žmonių. Pavyzdžiui, mes kasdien kritikuojame savo sveikatos apsaugos prieinamumą, bet mūsų analizuojamos problemos yra visiškai kitokios JAV, kurios nėra pasiekusios to, ką turime mes. Tai paliečia milijonus žmonių. (...)
Toje tamsoje bandau įžvelgti kažkokią viltį, kad kažkaip susitelksime ir stiprinsime saugumo sritį, bet kartu parodysime, kad gebame išlaikyti tą stuburą ir žmogaus teisių vertybes.
Tačiau man norisi pasitikėti mūsų turimu vertybiniu stuburu, kad lygios galimybės ir žmogaus teisių užtikrinimas yra mūsų prioritetas, kad esame ES dalis. Toje tamsoje bandau įžvelgti kažkokią viltį, kad kažkaip susitelksime ir stiprinsime saugumo sritį, bet kartu parodysime, kad gebame išlaikyti tą stuburą ir žmogaus teisių vertybes, neskirstyti ir nerūšiuoti savo gyventojų, bet kaip tik užtikrinti žmonių galimybes, o tai užtikrina ir mūsų augimą.
– Tačiau ir pačioje ES matome visko, pavyzdžiui, Vengrijoje, kai sukama ne į žmogaus teisių pusę. O gal net nereikia toli nueiti – ir Lietuvoje matome, kad apie kai kuriuos įstatymus kalbame daug metų – kitur tai yra savaime suprantama, o mes vis dar stovime vietoje. Matote grėsmių, kad JAV pavyzdys gali paskatinti judėti žmogaus teisėms priešinga kryptimi?
– Pasakysiu pusiau juokais – Lietuvoje antižmogaus teisių iniciatyvų ir iki šiol netrūko. Nepriklausomai nuo to, kad atsiranda politinių jėgų, kurios sako, kad neš žmogaus teisių vėliavą, netrūksta prieš žmogaus teises atsuktų iniciatyvų.
Aišku, kad matau pavojų, kai kartais flirtuojama su atskiromis partijomis, jos kviečiamos į Lietuvą. Pavyzdžiui, anksčiau buvo kviesta „Alternatyva Vokietijai“, taip suteikiamas balsas partijai, kuri iš esmės remiasi neapykantos retorika. Tai matau ir Lietuvoje, kai į rinkimus iš esmės einama su neapykantos retorika.
Prisiminkime Vengrijos, Slovakijos pavyzdžius, dar neseniai – Lenkijos, kokie buvo žiniasklaidos ribojimai... Tai lakmuso popierėliai – jei nestabdysime tokių iniciatyvų, galime nepajusti, kaip važiuosime nuo kalno žemyn. Neduoda ramybės kišimasis į žiniasklaidos veiklą, kišimasis į pilietinę visuomenę, kuri yra viena tų jėgų, tempianti mus į priekį.
Pavojaus yra daug, jo nereikia ieškoti tik JAV. Tai yra iššūkis ir ES, o kai kur nuvilniję rinkimai Europoje taip pat neteikia ramybės. Nekalbame tik apie Vengriją, galime kalbėti ir apie Vokietiją, Prancūziją, Austriją, taip pat ir Lietuvą. Nėra kitų gerų sprendimų, kaip tik palaikyti turimas demokratines struktūras, išsaugoti pasitikėjimą, gauti atvirą, neapribotą informaciją.
Taip pat skaitykite
– Iš kitos pusės, JAV vykdoma politika sulaukia nemažo palaikymo, ir pats D. Trumpas – demokratiškai išrinktas politikas. Jau prieš kurį laiką JAV buvo keliami tam tikri klausimai. Labiausiai atsimenu diskusijas apie lyties keitimą nepilnamečiams, hormonų vartojimą, kai jie skiriami vaikams. Tada įvairiomis nuomonėmis dalijosi ir medikai, tie klausimai buvo keliami ir pačioje visuomenėje.
Gal ir JAV visuomenėje vyksta tam tikrų lūžių, gal žmonės mano, kad su kai kuriais žmogaus teisių ar lygybės darbotvarkės aspektais nueita per toli? Gal žmonės išsigando?
– Man atrodo, išrenkamos tam tikros visuomenės grupės ir jų teisių užtikrinimo klausimai atsiduria po padidinamuoju stiklu. Mes tai taip pat kartais darome Lietuvoje, kai pasiimame tam tikrą grupę asmenų ir narstome jų kasdienį gyvenimą po ploniausią siūlelį. Lygiai taip pat tikimės, kad tam tikros grupės žmonės bus vienodi, jie visuomenėje turi atitikti kažkokį daug aukštesnį standartą nei vidutinis žmogus.
Pavyzdžiui, jei nusikalsta migrantas, tai tampa tokia didžiule naujiena. Kartais sureikšminame lytį – jei kokį nors nusikaltimą padaro moteris, turinti vaikų, visur apie tai skelbiame – kaip ji galėjo? Taip pabrėžiame išskirtinius žmogaus bruožus, nors tas atvejis nuo statistikos nenutolsta. (...)
Taip daugeliu atvejų yra nutikę JAV, kai situacija išdidinama, neva kokia nors žmonių grupė kelia pavojų. Svarbu suprasti, kad tam tikrų teisių užtikrinimas neapriboja kitų žmonių teisių ar galimybių. (...)
Taip pat skaitykite
– Įvairių baimių matome ir JAV visuomenėje. Kai D. Trumpas buvo išrinktas, padaugėjo emocinės pagalbos grupių poreikis, ypač tarp translyčių žmonių. Dalis žmonių buvo įsibaiminę, įsibauginę, bijojo reikšti savo nuomonę ar tiesiog būti savimi.
– Kai aukščiausio lygio politikai neigiamai pasisako apie tam tikras grupes, jas sumenkina, tai turi tiesioginės įtakos kasdieniam žmonių saugumui. Jei valstybės lyderis sau leidžia kažkaip skirstyti ir menkinti žmones, galime įsivaizduoti, kokių veiksmų žmonės gali imtis kasdienybėje – kalbame ir apie galimą fizinį pavojų.
Svarbu, ką mes galime padaryti Lietuvoje ar ES, kaip turėtume toliau laikytis savo vertybių, o lygias galimybes laikyti savo prioritetu, kuo mažiau skirstyti žmones į vertus ar nevertus valstybės pagalbos. (...) Kartais atrodo, kad kokie nors sprendimai mūsų neliečia, bet tada ateina ir mūsų eilė, kai tai pradeda liesti kiekvieno žmogaus interesus.
– Prieš tai užsiminėte, kad kiekvienas turėtume pagalvoti apie tai, ką šioje situacijoje galime padaryti ir kaip prisidėti prie lygybės užtikrinimo. Viena, kas vyksta politikų lygmenyje, bet žmonės jaučiasi sutrikę, apima bejėgiškumo jausmas, kad sprendimai priimami kažkur toli arba aukštesniame lygyje, o aš dėl to negaliu visiškai nieko padaryti. Galbūt yra kažkas, ką gali daryti kiekvienas žmogus?
– Darbo aplinkoje praleidžiame didžiąją dalį savo laiko, todėl ši sritis be galo svarbi reaguojant į žeminančius pasisakymus. (...) Galima atrasti būdą, kaip apie tokius pasisakymus pranešti, o darbdaviai turėtų imtis priemonių užtikrinant lygias galimybes, kad žmonės nenukentėtų nuo smurto ar priekabiavimo dėl lyties, negalios ar kitos tapatybės bruožų.
Apie tai galima pranešti ne tik darbovietės viduje, bet ir parašyti skundą į Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybą. Taip pat svarbu palaikyti tuos, kurie kelia šias problemas. Kartais bandydami pateikti skundą žmonės susilaukia smerkimo. (...)
Labai svarbi švietimo sritis – čia reikalingi nuoseklesni mechanizmai, tam tikra politika. Norėtųsi, kad švietime būtų daugiau aiškios strategijos, kaip integruojame lygias galimybes ir mokymosi priemonėse atspindime skirtingas visuomenės grupes, kaip reaguojame į patyčias. (...)
Kartais neramu dėl kylančio pasipriešinimo dėl įtraukiojo švietimo, dėl žmonių su negalia galimybės mokytis kartu su visais. Kartais manoma, kad tai tarsi savaime reiškia, kad kažkas kitas negaus dėmesio. Tačiau kaip tik vaikams besimokant kartu atsiveria labai plačių galimybių pagerinti savo gebėjimus ir žinias.
– Tikriausiai svarbu ir tai, kad viskas prasideda nuo mokyklos – kokias žinias ir vertybes vaikams diegsime, tokias jie atsineš ir į suaugusiųjų gyvenimą.
– Neabejotinai. Sakyčiau, viskas prasideda nuo darželio. Žinoma, informacija turi būti pateikiama pagal vaiko amžių. Svarbu, kad nuo mažens vaikui tinkamu būdu kalbėtume apie smurto prevenciją, apie ribas, lyčių lygybę, kad nustotume nuo mažens sakyti, ką vaikai gali, o ko negali.
Jei valstybės lyderis sau leidžia kažkaip skirstyti ir menkinti žmones, galime įsivaizduoti, kokių veiksmų žmonės gali imtis kasdienybėje.
Tokie pasakymai įsirėžia ir tampa žmogaus vidiniu balsu, kuris mažina ir savivertę. Jei 10 kartų žmogui kartosime, kad jis kažko negali, žiūrėk, tuo ir patikės. Vietoje to 10 kartų galime pakartoti, kad jis gali, kai kuriais atvejais su tam tikra pagalba arba pašalinus kliūtis.
– Kai kurie Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos sprendimai sulaukia nemažo atgarsio visuomenėje. Atsimenu, daug diskusijų kilo dėl siūlymo kariuomenėje suvienodinti išvaizdos standartus vyrams ir moterims, leidimo vaikams mokyklose leisti dėvėti lyčiai neutralias uniformas.
Kaip manote, kodėl kai kurios temos sulaukia tiek diskusijų? Galbūt visuomenė ne taip supranta sprendimus, gal tai pakursto politikai ar kiti veikėjai O gal, kaip mėgstama sakyti, visuomenė tam dar nepasiruošusi?
– Manau, yra keli aspektai. Jūsų paminėti sprendimai yra susiję su lyčių lygybės temomis. Lyčių lygybės temos kartais skandalizuojamos politikų. Tarnybos sprendimai į visas puses interpretuojami kitaip nei parašyta. Galbūt ir natūralu, kad dabar, kai apskritai padidėjęs jautrumas bet kam, kas susiję su saugumo temomis, kariuomenės temos susilaukia didesnio dėmesio.
Taip pat skaitykite
Jau ilgesnį laiką stebime, kad lyčių lygybės klausimai priimami aštriausiai. Pavyzdžiui, matomas įsikibimas į tam tikrus archajiškus stereotipus. Nepaisant to, kad daugybė moterų dėvi kelnes, kažkodėl mažiems vaikams norima nustatyti, kad mergaitės būtinai turi nešioti sarafanus ar sijonus, neatsižvelgiant nei į temperatūros pokyčius, nei patogumą, nei galimybę laisvai pasirinkti. Tokie išvaizdos standartai keliami ir berniukams.
Vėliau tai turi reikšmės ir vaikų psichikos sveikatai, tai stebime tarp paauglių, kai matome valgymo sutrikimų skaičius. Tai aktualu ne tik mergaitėms, bet ir berniukams – keliamas neįmanomas raumeningo ar itin liekno kūno lūkestis.
Matome, kad kartais ažiotažas dėl tarnybos priimamų sprendimų keliamas dirbtinai. (...) O kai kurios temos nesusilaukia tokio dėmesio, pavyzdžiui, negalios klausimai. (...)
Tačiau, pavyzdžiui, paskelbėme kampaniją apie lyčių lygybę, kurioje kalbėjome apie duomenų rinkimą savivaldybėse, skirtingo amžiaus grupių poreikius, moterų ir vyrų poreikius, šeimas, auginančias vaikus... Vienas mažyčių šios kampanijos segmentų buvo kalbėjimas apie kišenes. Koks ažiotažas tada kilo – neva tarnyba pinigus išleido kalboms apie kišenių dydžius.
Taip pat skaitykite
– Įdomu, kad lyčių lygybės klausimai kelia tokį ažiotažą. Atrodo, kad tai viena tų temų, apie kurias jau kalbame ilgesnį laiką, tai nėra kažkokia naujovė. Kodėl taip yra? Gal sunku priimti pokyčius, tai nepatogu?
– Žmonės anksčiau turėjo mažiau galimybių ginti savo teises. Vienuose mokymuose dalyvavo daug vyresnio amžiaus moterų. Mokymų metu kalbėjome apie seksualinį priekabiavimą bendrame kontekste, tada buvo jaučiamas pasipriešinimas. Pradėjus analizuoti konkrečius pavyzdžius, įvyko lūžis, kai moterys pripažino, kad tik tada ėmė prisiminti, kaip dažnai susidurdavo su tokiu priekabiavimu.
Tai vykdavo taip dažnai, kad moterys ėmė ištrinti tokį patirtą trauminį elgesį iš savo atminties. Būna, žmonės kaltina vyresnės kartos asmenis dėl jų turimų nuostatų, tačiau kalbame ne tik apie nuostatas, bet ir apie sunkių patirčių reflektavimą, kai ir moterims, ir vyrams reikėjo nuolatos susidurti su diskriminacija dėl lyties.
Iš vyrų būdavo reikalaujama niekada neturėti nei psichikos sveikatos iššūkių, nei kitų sunkumų. O iš moterų būdavo nuolatos reikalaujama atidirbti darbe, o tada dar dirbti antrą ar trečią etatą namuose, prižiūrint vaikus ir vyresnio amžiaus artimuosius. Čia, deja, dar neįvyko labai daug pokyčių. Lyčių lygybė yra sritis, kurioje pokyčiai yra labai lėti, vykdomi labai mažais žingsneliais. (...)
– Klausydama jūsų, atsiminiau visai nesenas diskusijas socialiniuose tinkluose apie tai, kad moterys turi susilaukti vaikų – kai kurių tai buvo pristatoma kaip pareiga. Žinoma, šiomis diskusijomis naudojasi ir politikai, tačiau ir iš dalies visuomenės tarsi keliami reikalavimai, kada ir kiek vaikų turi susilaukti moterys.
– Taip, šios diskusijos man atrodo kaip iš praėjusio amžius – nurodysime kam gimdyti ir įpareigosime tai daryti. Tai skamba kaip „Tarnaitės pasakojimas“ – liepsime būtinai susilaukti vaikų. Tačiau iš moters reikalaujama ir būtinai tam tikro skaičiaus vaikų. Jei susilaukia vieno – kada kitas? Vyksta toks reguliavimas.
– O kažkuriuo metu visuomenei kažkieno turimų vaikų jau būna per daug.
– Taip, kažkuriuo metu būna per daug.
– Turi pataikyti į tą viduriuką.
– Ir nėra kaip pataikyti. Man atrodo, turime suvokti, kad norime kažkaip sureguliuoti kitų žmonių privatų gyvenimą, kiek vaikų jiems turėti, ar apskritai jų turėti. Tai, visų pirma, yra žmonių pasirinkimas. Tačiau ir pati tema jautri – yra žmonių, kurie negali susilaukti vaikų, o mes nesustodami kalbame ir aiškiname, ką jie dar turėtų daryti.
Reikėtų atsigręžti į save ir planuoti savo gyvenimą. Kuo mes nepatenkinti savo gyvenime, jei jį norime sureguliuoti kitiems žmonėms? Kodėl mes norime sureguliuoti kitų žmonių gyvenimą? Gal tai kyla iš to, kad nepakankamai užtikrinamos mūsų lygios galimybės? Galbūt mes patys ko nors negauname ir tuomet pykstame, bandome sureguliuoti kito žmogaus gyvenimą?
Moterys pačios gali nuspręsti, ką daryti su savo kūnu. Pastebiu ir tai, kad raginame susilaukti vaikų, tačiau kai susilaukia – tada jau patys ir briskite per visus sunkumus. Tačiau po truputį atsiranda dėmesio tėvams po, deja, sukrečiančių atvejų, kai pradedama kalbėti apie psichikos sveikatą, depresiją po gimdymo, kuri daug dažniau paveikia moteris, bet gali paveikti ir vyrus arba kitus šalia esančius žmones. (...)
– Kalbamės artėjant gražiai Kovo 11-osios sukakčiai. Labai dažnai kalbame apie problemas, trūkumus, tačiau kai žvelgiate į nepriklausomybės laikotarpį, kokius Lietuvos pasiekimus lygybės ir žmogaus teisių srityje išskirtumėte?
– Galime pasidžiaugti vien tuo, kad turime Lygių galimybių įstatymą, Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymą, kad į mūsų teisę perkeliamos kai kurios iniciatyvos, kad jau dalyvaujame ir jas kuriame.
Yra iniciatyvų dėl žmonių su negalia paslaugų užtikrinimo ir prieinamumo. Taip, realybėje ne viskas įgyvendinama, bet labai svarbus tam tikras standartas, kad galėtume jo siekti. Vis daugiau darbdavių patys imasi iniciatyvų užtikrinti, kad jų darbovietės būtų prieinamos, kad būtų užtikrintas asmeninio ir darbinio gyvenimo balansas nepriklausomai nuo to, ar žmonės turi, ar neturi vaikų.
Svarbu skatinti įtrauktį, atsižvelgti į individualius asmenų poreikius. Pagaliau švietime panaikinome diskriminacinę nuostatą – mokyklos nebegali atsisakyti priimti vaikų su negalia. Tai yra pasiekimai, kuriais galime džiaugtis.
Kovo 11-oji yra simbolinė diena, kai švenčiame savo laisvę. Turime įvairių sprendimų, kurie užtikrina mūsų laisvę, kad nebūtų kišamasi į kitų žmonių kasdienį gyvenimą. Turime apsaugos nuo neapykantos nusikaltimų sąvoką, kuri ne visada veikia, bet tokia galimybė yra.
Vis dar turime teisinę, demokratinę valstybę. Man atrodo, yra didelė žmonių bendruomenė, kuri nori siekti pokyčių. Taip, kartais sunku jų siekti, yra iššūkių, bet vis daugiau žmonių to nori. Prisiminkime plačiai nuskambėjusią Albino ir Vitaliaus istoriją – taip, ji ateina iš liūdnos perspektyvos ir teisinio neužtikrinimo, kita vertus, gautas palaikymas gali atnešti tam tikrų pokyčių.
Norisi tikėtis, kad šių pokyčių atsiras ir sprendimų priėmėjų galvose, kad būtų užtikrinamos visų žmonių teisės.
