„Žinau, kad vieno vaiko senelis mirė jo akyse, nes narkotikų perdozavo, kad kito mama atlieka bausmę kalėjime“, – LRT.lt pasakoja gerumo fondo „Ne apie mane“ vadovė Ieva Krivickaitė. Į fondo lankomas šeimas ji žiūri su meile ir atjauta, į svečius ateina ne kritikuoti, o suprasti ir išgirsti.
I. Krivickaitė savo inicijuotomis socialinėmis akcijomis pažįstama jau nuo 13 metų, kai onkologine liga sirgusios trejų metukų Augustės gydymui surinko 300 tūkst. litų. Už tai I. Krivickaitė buvo įvertinta „Lietuvos garbės“ apdovanojimuose.
Už iniciatyvą „Nusiskusiu plaukus dėl sergančių vaikų“ pagerbta ir prezidentės Dalios Grybauskaitės. Nuo paauglystės savanoriaudama ir kasdien matydama nepritekliaus, ligų, žmogiškos šilumos ir meilės stokojančius vaikus, būdama 18 metų, I. Krivickaitė įkūrė gerumo fondą „Ne apie mane“.
Fondas prisideda prie onkologinėmis ligomis sergančių vaikų svajonių išpildymo ir būtinųjų poreikių patenkinimo, reikalingais daiktais ir maisto produktais remia sudėtingomis sąlygomis augančius vaikus bei rūpinasi diabetu sergančių vaikų gerove ir laisvalaikiu.
Savanorystė I. Krivickaitės gyvenime atsirado dar vaikystėje. Dėl cukrinio diabeto ji dažnai lankydavosi ligoninėse, ten susipažino su onkologine liga sirgusia Auguste. Vėliau I. Krivickaitė ligoninėse lankė onkologinėmis ligomis sergančius vaikus, taip praskaidrindama jiems kasdienybę.
Kaip LRT.lt pasakoja Ieva, savanorystė į jos gyvenimą atėjo per asmenines patirtis – buvimą ligoninėje ir artimą ryšį su kenčiančiais žmonėmis, kuriems reikia kokios nors pagalbos.
„Per savo ligą atradau savanorystę, žmones, kuriems reikia pagalbos, kuriems padėti man buvo gera. (...) Negalvojau apie tai, kad kažką reikia ar norisi įprasminti, tiesiog dariau tai, kas atrodė reikalinga, man buvo smagu tai daryti“, – sako I. Krivickaitė.
Tylūs vaikų angelai sargai
Per savo ir įkurto fondo veiklą I. Krivickaitė jau padėjo tūkstančiams vaikų: „Gera žinoti ir gera matyti, kad kai kurie vaikai pasveiksta, šviesiai atsimena savo ligą, kurioje galėjau būti kartu. Gera žinoti, kad vaikai, augę didžiuliame nepritekliuje, užauga, sukuria savo šeimas, kad jų gyvenimas keičiasi.“
„Tikriausiai tai ir yra didžiausia paskata veikti toliau, net kai pavargstu, kai tai atrodo beprasmiška. Būna visokių minčių, bet besišypsantys ir laukiantys vaikai yra didžiausia motyvacija ir patvirtinimas, kad tai reikalinga“, – LRT.lt sako Ieva.
Didžiausios paramos akcijos nepasiturinčiose šeimose gyvenantiems vaikams organizuojamos prieš mokslo metus ir Kalėdas. Ir šiemet žmonės buvo kviečiami pildyti vaikų svajones, o šiuo metu visos užregistruotos svajonės išpildytos. Visgi I. Krivickaitė priduria, kad kitu atveju vaikų svajonės išpildomos fondo lėšomis.
„Nėra buvę, kad kažkam nenupirktume kuprinės ar neatvežtume dovanos. Labai džiugina žmonių įsitraukimas ir noras padėti savanoriauti, pakuoti dovanas, jas vežti, taip pat lėšų skyrimas, konkretaus daikto paruošimas vaikui“, – pasakoja Ieva.
Daugybė žmonių prie iniciatyvos prisideda kiekvienus metus, kai kurie vis pasirenka išpildyti tų pačių vaikų svajones. Taip, šypsosi I. Krivickaitė, žmonės tampa tyliais vaikų angelais sargais.
Nors didžiausios paramos akcijos vyksta padedant suruošti vaikus į mokyklas ir pildant jų kalėdines svajones, fondas šeimoms padeda visus metus. Tiesa, sunkiausia – žiemą, kai pagalbos reikia daugiau, nes yra mažiau pajamų, vaikai serga, o namuose – šalta.
Maži žingsneliai pirmyn
I. Krivickaitė džiaugiasi ir mažais lankomų šeimų pasiekimais, tačiau sako, kad itin smagu, kai šeimoms pavyksta įveikti tragedijas ir jos gali pasirūpinti savo vaikais. Toks ir gerumo fondo tikslas – įgalinti šeimas pačias rūpintis savo vaikais.
„Visada palaikome, esame kartu, padedame, bet ir mokome imtis atsakomybių patiems“, – pažymi fondo vadovė.
Visgi ji sutinka, kad pokyčiai vyksta ne taip greitai, o situacijas sunkina ir tėvų priklausomybės.
„Tuos mažus pokyčius galiu matyti tik todėl, kad nuolat bendrauju su tomis šeimomis. O svetimam žmogui parodyti šiuos pokyčius labai sudėtinga. (...) Aš matau didelį progresą, bet jį paaiškinti žodžiais yra labai komplikuota ir sudėtinga. Ir iš tiesų šeimos tikrai turi daug problemų, kurios matomos daug labiau nei tie maži žingsneliai“, – svarsto Ieva.
Bendraujant su šeimomis svarbu laikytis už tų mažų žingsnelių ir pasiekimų. Pavyzdžiui, fondo lankomų romų šeimų vaikai iki tol augo tabore. Gyvenimas ten, sako I. Krivickaitė, mums nepažintas ir nesuprantamas. Tačiau didelis pasiekimas, kad šie vaikai jau lanko mokyklą.
„Šių vaikų tėvai ir vyresni broliai bei sesės, kurie visą vaikystę ir paauglystę praleido tabore, dar yra neraštingi. Jau didelis žingsnis į priekį, jei vienuolikamečiai moka skaityti. Tai moka dar ne visi“, – sako Ieva.
Neretai lietuvių kalba romų vaikams yra trečioji – namuose jie kalba savo kalba, mokykloje – rusų, o lietuvių kalba lieka trečiaeilė.
„Mes norime, kad vaikas viską mokėtų, bet reikia įvertinti, iš kur jis ateina, kad tai nėra taip paprasta, kaip norėtųsi. Tai nėra paprasti procesai, bet labai džiaugiuosi tais mokytojais, kurie randa jėgų tarp galybės mokinių ir darbų būti kantrūs ir šiems vaikams“, – šypsosi I. Krivickaitė.
Žvilgsnis su meile
Fondo „Ne apie mane“ vadovė pabrėžia, kad svetimam žmogui fondo lankomi vaikai neišsiskirtų iš kitų – jie labai komunikabilūs, aktyvūs, žaidžia kartu su kitais. Tačiau I. Krivickaitė liudija apie šių vaikų gyvenimą ne mokykloje ar dienos centre, o už uždarų namų durų.
„Esu tas žmogus, kuris šiuos vaikus sutinka jų namuose. Tada gebu kitaip pamatyti tą vaiką, man dėl to lengviau. Žinau, kad vieno vaiko senelis mirė jo akyse, nes narkotikų perdozavo, kad kito mama atlieka bausmę kalėjime ir vis vaikšto į koloniją, kol vaikai būna vieni namuose. Tragiški likimai“, – sako Ieva.
Jos manymu, prireiks nemažai laiko, kol šios šeimos bus visiškai integruotos į visuomenę ir įgis išsilavinimus. Vienas vaikas iš mokyklos buvo parsinešęs „diplomą“, ant kurio – metų bėglio iš pamokų nominacija.
„Jis man sako: „Jie nežino, Ieva, kur aš bėgu.“ Galvoju: jie iš tikrųjų nežino. Tai labai sudėtinga. (...) Yra tikrai labai didelio nusikalstamumo, visko yra, bet yra ir šviesos, nereikėtų taip į visas šeimas žiūrėti. (...) Ar vaikai dėl to neturi patirti žvilgsnio su meile? Man atrodo, kad turi“, – pažymi I. Krivickaitė.
Kai kurie Lietuvos vaikai gyvena itin sunkiomis sąlygomis – neturi lovų, miega ant žemės, trūksta batų ir maisto. Ir pildant kalėdines vaikų svajones, šeimos prašo rūbų, batų, tačiau I. Krivickaitė pabrėžia – tai yra būtinieji poreikiai.
„Skatinu vaikus svajoti. Dėl to vežame ir lėlių, ir telefonų, ir mašinų su pulteliais, drobių piešimui. Jei vaikas pasako, kad jo svajonė yra sportbačiai, nes be jų jis negali mokykloje eiti į kūno kultūros pamokas, tai dar klausiu, ką jis mėgsta. Kalėdos yra ir svajonės, ne tik visus metus nesibaigiantys poreikiai“, – pasakoja Ieva.
Ne keisti, o pažinti
Gerumo fondas „Ne apie mane“ jau yra įgavęs šeimų pasitikėjimą, jos kviečia į svečius, vaišina arbata, o vaikai nori bendrauti ir žaisti. I. Krivickaitė pripažįsta, kad svarbiausia išlaikyti lygiavertį santykį ir diskutuoti, nors to taip pat reikėjo išmokti.
„Iš pradžių ateidavau į šeimas – vaikai guli ant žemės, neturi lovų. Jų tėvai prašo kokių nors kitų dalykų, o man atrodo, kad pirmiausiai vaikams reikia lovų. Tačiau jie taip visada gyveno tabore, jiems net nereikia lovos. Kartais kalbame kitomis kalbomis, gyvename kituose pasauliuose.
Supratau, kad neturiu keisti jų pasaulio, bet galiu su smalsumu pamėginti jį pažinti, kartu pasidalindama savo požiūriu. Tada įvyksta pokytis. (...) Turiu ne keisti, o girdėti. Tėvams reikia lygiaverčio pokalbio, o vaikams norisi žaisti, kartu valgyti ledus. (...) Svarbiausia, kad vaikai laukia. Tai ir yra didžiausia dovana – mūsų laikas“, – LRT.lt pasakoja I. Krivickaitė.
Ieva sako, kad kai kurioms šeimoms pagalbos reikia čia ir dabar, kitoms – palaikymo ir padrąsinimo. Pavyzdžiui, viena socialiniame būste gyvenanti šeima pastebėjo namuose esantį pelėsį.
„Savaitę ar dvi bandžiau prisiskambinti savivaldybei, nežinojau, į ką kreiptis, kieno prašyti pagalbos. Kol aš skambinėjau savivaldybei, ta šeima susirinko visą giminę ir nuėjo pas prezidentą į prezidentūrą. Išsisprendė – kitą dieną atvažiavo, kažką pamatavo, apšiltino sieną, pelėsio nebėra.
Kartais šeimos pažiūri labai kūrybiškai ir randa sprendimų. Kartais tiesiog reikia netrukdyti. Aš su savo lėtumu ir mandagumu būčiau gal dvejus metus pelėsį tvarkiusi, o jie greitai – jei mūsų negirdi, nuėjome ten, kur girdi“, – šypsosi I. Krivickaitė.
Bendrauja su atjauta ir pasitikėjimu
Gerumo fondo vadovė sutinka, kad šeimos susiduria su iššūkiais, tačiau ji stengiasi bendrauti su atjauta ir pasitikėjimu – tada ir įvyksta didžiausi pokyčiai į gera. Tačiau žvelgti su meile geba ne visi. Kartą vienai romų mergaitei supūliavo dantys, atsirado sepsis, tačiau jos į ligoninę gydytojai nepriėmė – paskyrė datą atvykti po mėnesio.
Pamačiusi, kad vaikas negali valgyti, kad tinsta visas veidas, Ieva gavo pažįstamos patarimą mergaitę vežti pačiai.
„Gydytojas, išoperavęs mergaitę, dėkojo, kad atvežėme, nes ji galėjo ir nesulaukti kitos dienos. Tokiais atvejais supranti, su kokiomis realiomis problemomis tėvai susiduria – jie bando gelbėti vaiką, kviečia greitąją, o ji duoda tabletę nuo skausmo.
Yra kompleksinių problemų – kai kurios šeimos neturi įgūdžių, ir, kai nėra integruotos, negali jų mokytis. Taboro nebėra, bet, kai ateini į didesnės šeimos namus, supranti, kad taboras yra tame bute“, – sako Ieva.
Ji pažymi – nors tėvai padaro klaidų, bendraudama su vaikais, ji jaučia daug vilties.
Atsakomybė praminti kelius ateičiai
Dar būdama paauglė, Ieva rūpinosi trimis be tėvų globos augusiais vaikais. Šiuo metu vaikai jau gyvena su mama, tačiau gražūs santykiai su Ieva išliko. Viena Ievos draugė vaikystėje gyveno vaikų globos namuose, besisvečiuodama ten, ji ir susipažino su šiais vaikais.
„Draugaudama su Gabriele, aš sutikau savo vaiką. Mergaitei tuo metu buvo gal treji su puse. Labai įdomus jausmas, tokį gyvenime aš išgyvenau tik vieną kartą, kai pamačiau vaiką ir supratau, kad čia yra mano, pati būdama dar gana jauna. Tik ilgainiui sužinojau, kad ji turi brolį, sesę, kokia jų istorija, koks likimas.
Pajautėme abipusį ryšį. Išvažiavusi gyventi į Vilnių, supratau, kad tie vaikai yra per toli, kad mūsų ryšys yra per daug gilus. Aš juos aplankydavau gal kartą ar du per savaitę. Ilgainiui tapau tų vaikų drauge ir globėja. Jie dabar jau auga savo šeimoje, su savo mama, viskas gerai, jie auga viskuo aprūpinti, bet kartu turi namus čia, Vilniuje, ir noriai atvažiuoja“, – pasakoja I. Krivickaitė.
Tiesa, gerbdama vaikų privatumą, Ieva stengiasi daug apie tai nekalbėti. Mieliau I. Krivickaitė dalijasi savo savanorystės patirtimis ir ligos istorija. Tai, pasak jos, gali padėti plėsti žmonių pasaulėžiūrą, ugdyti empatiją. Matydami pasidalijimus, negalią turintys žmonės taip pat jaučiasi turintys palaikymą.
„Tam tikra prasme dalijimasis savo patirtimis yra pagalba ir man, nes pati kažką atrandu, jaučiu atgalinį ryšį. (...) Ir kažkam kitam mano pasakojimai gali būti kaip vaistas, nes viena mano super galių yra žodis ir kalba. Jaučiu, kad tai žmones kažkaip paliečia, jie kažką atranda, bet kartu gyju ir pati“, – pasakoja Ieva.
Visgi būna sunkių patirčių, kai, pavyzdžiui, I. Krivickaitės su jos šunimi asistentu – Fėja – neįleidžia į autobusą ar parduotuvę. Tokiais atvejais Ieva renkasi ne pykti, o kelti šiuos klausimus ir aiškinti savo teises.
Taip pat skaitykite
„Nelabai yra pasirinkimo – jei man reikia važiuoti autobusu, tai galiu rietis su vairuotoju arba pamėginti ieškoti sprendimo. Tikriausiai renkuosi šitą kelią. Kai kokiu nors keliu eini pirmas, ant pečių gula labai didžiulė atsakomybė, nes reikia praminti kelius ateičiai.
Fėja yra pirmasis šuo vedlys Lietuvoje, žmonės tikrai su tuo nesusidūrę, nežino, kaip elgtis, ką galima, ko negalima daryti, kas mums priklauso. Tik Fėjai atsidūrus Lietuvoje, supratau, kad reikės kantrybės ir laiko, kad reikės aiškinti, šviesti ir pasakoti žmonėms, koks tai šuo, kam jis reikalingas“, – pasakoja Ieva.
Tačiau I. Krivickaitė išlaiko savo skleidžiamą šviesą: „Kiekviena patirtis yra reikalinga“.
