Įtampa iki paskutinės minutės – taip galima apibūdinti Lietuvai energetinę nepriklausomybę užtikrinusį suskystintųjų gamtinių dujų laivo-saugyklos „Independence“ projektą. Analogų Lietuvoje ir iki šiol neturintis projektas buvo kupinas iššūkių: komandai teko iki tol nedaryti darbai, atsakinėjant į šalies viduje keliamus klausimus buvo juntamas ir Rusijos susidomėjimas ambicingu Lietuvos tikslu – pavyzdžiui, projekto vadovas sulaukė skambučio iš „Gazpromo“. Net laivo atplaukimo dieną planus jaukė itin stiprus vėjas, kėlęs klausimų, ar laivas galės įplaukti į uostą.
Praėjus dešimtmečiui nuo suskystintųjų gamtinių dujų (SGD) laivo-saugyklos „Independence“, kuris dar dažnai vadinamas Lietuvos energetine nepriklausomybe, įplaukimo per Klaipėdos uosto vartus, laivas-saugykla perduodamas Lietuvai.
Iki šiol mūsų šalis laivą nuomojosi iš jo savininkės „Höegh Evi“.
Penktadienį rengiama iškilminga ceremonija, jos metu ant laivo-saugyklos bus iškelta Lietuvos vėliava ir jis bus įregistruotas Lietuvos jūrų laivų registre. Kaip ir prieš dešimtmetį, ceremonijoje dalyvaus aukščiausi šalies ir kaimyninių valstybių valdžios atstovai, kiti svarbūs svečiai.
„Independence“ projektui nuo pat jo pradžios vadovavęs Rolandas Zukas LRT.lt teigė, kad tą spalio 27 d. prieš dešimtmetį prisimena kaip sklandžią ir šventišką dieną.
„Kiek pamenu, didelės įtampos nebuvo. Tikrai buvo šventė. Dalis žmonių dirbo, laukė laivo, budėjo, o kita dalis dalyvavo šventiniame renginyje“, – laivo perdavimo išvakarėse LRT.lt sakė projektui vadovavęs ir jį įgyvendinęs Rolandas Zukas.
Lemtingą dieną – taisykles išblaškęs vėjas
Tądien į Klaipėdos uostą beveik 300 m ilgio ir 46 m pločio suskystintųjų gamtinių dujų (SGD) laivą-saugyklą „Independence“ įvedęs Klaipėdos valstybinio jūrų uosto Laivų eismo tarnybos vadovas-vyriausiasis locmanas Rimvydas Eitutis 2014 m. spalio 27 d. prisimena gana ryškiai.
Jis LRT.lt pasakojo, kad prieš dešimtmetį „Independence“ buvo vienas pirmųjų tokio dydžio laivų, atplaukusių į Klaipėdos uostą, tad jo sutikimui buvo rengiamasi itin atsakingai.
„Tai mums visiems buvo naujiena. Viena vertus, buvome labai prigąsdinti, nes labai didelė rizika tokių laivų. Nors viena pusė sakė, kad tokie laivai rizikingi, kita pusė deklaravo, kad jie visiškai saugūs, atlaiko vos ne tiesioginį kažko pataikymą ir nesproginėja. Taikomi saugumo standartai tuo metu buvo patys didžiausi, kokie galėjo būti“, – prisiminė R. Eitutis.
Ruošiantis buvo apgalvoti visi laivo įplaukimo žingsniai, locmanai buvo išklausę specialius kursus, ruošiantis talkino ir buvusios laivo savininkės atstovai.
Jūroje laivą „Independence“ pasitiko ir iki uosto prieigų lydėjo Lietuvos karinės jūrų pajėgos, ant uosto molo ir Kruizinių laivų terminale laukė minios žmonių.
„Buvo įdomiausia, kad Kruizinių laivų terminale dujovežis pasitiktas su fejerverkais. Dega atvira ugnis ir mes su dujovežiu plaukiame pro šalį. Jis, tiesa, buvo beveik tuščias. Kažkiek buvo krovinio. Bet tai buvo įdomus faktas“, – dabar linksmai prisimena R. Eitutis.
Laivo atvykimo dieną neišvengta netikėtumų. Tądien Klaipėdoje pūtė stiprus vėjas. Pagal galiojančias tvarkas vėjas buvo per stiprus laivo įvedimui į uostą.
„Ateina ta „diena X“, atplaukia „Independence“, paruoštos palapinės Kruizinių laivų terminale, visur pasitinka, prezidentė irgi ant krantinės. O vėjas pučia 14 ar 15 m/s. Riba [kai galima įvesti laivą į uostą] yra 10 m/s. Ir ką daryti? Kas nori gauti tiesioginį prezidentės skambutį? Turbūt niekas“, – apie itin svarbią dieną vyravusias ir planus jaukusias oro sąlygas pasakojo R. Eitutis.
Nors vėjas ir buvo stipresnis nei reikėjo, tačiau įvertinus sąlygas ir pasitarus su uosto kapitonu buvo priimtas sprendimas laivą vis dėlto įvesti į Klaipėdos uostą.
„Dviese su kolega Dariumi Stonkumi nuplaukėme iki laivo, užlipome, o ten – voilà – trys iš keturių bandymuose buvusių kapitonų. Jie sako: „Daug pučia.“ Sakome: „Daug pučia.“ Jie: „Ką darome? Plaukiame?“ Mes: „Aišku, kad plaukiame.“ Pats didžiausias viso šito įvertinimas buvo tai, kad kai viską praplaukėme, kapitonai vienu balsu pasakė, kad viskas buvo taip, kaip treniruoklyje. <...> Kai susiplanuojame, kad viską priimsime griežtai pagal taisykles, tai tos taisyklės kartais šuniui ant uodegos“, – sakė pašnekovas.
Paklaustas, ar nekaustė nerimas įvedant Lietuvai ypač svarbų laivą ribinėmis oro sąlygomis ir dar stebint minioms bei aukščiausiems pareigūnams, R. Eitutis sakė, kad rengiantis laivo įvedimui tam tikro jaudulio buvo, tačiau, priėmus sprendimą įplaukti į uostą ir įlipus į laivą, nerimas nustumiamas į šalį ir susitelkiama į užduotį.
„Kaip sakoma, nebijo ir nesijaudina tik kvailas. Tai visiems kažkoks yra impulsas, bet kai pradedi dirbti, apie tai negalvoji. Tu tiesiog dirbi savo darbą“, – sakė R. Eitutis.
Dabar „Independence“ Klaipėdos uoste jau nevertinamas kaip itin didelis laivas, kaip tai buvo prieš dešimtmetį. Pavyzdžiui, vien ketvirtadienį į Klaipėdos uostą atplaukė du 366 m ilgio laivai.
Įtampa iki paskutinės dienos
Nerami ir įtampos kupina laivo įplaukimo į Klaipėdą diena – tarsi metaforiškas viso projekto eigos atspindys.
Lietuvai projektą pavyko įgyvendinti per rekordiškai trumpą laiką – beveik ketverius metus, tad įtampos netrūko. Tokią įgyvendinimo spartą, anot projektui vadovavusio R. Zuko, lėmė kelios priežastys.
„Laikas buvo trumpas ir įtampą jautėme iki paskutinės dienos. Prisimenu, man kolegos skambino prieš laivui atvykstant sekmadienį, sako: „Mes esame krantinėje, šluojame, kad galėtume kitą savaitę nuo pirmadienio atiduoti darbus komisijai.“ Viskas prasidėjo nuo to, kad reikėjo pasidaryti projekto planą. Pradžioje ten ir darbuotojų nebuvo. Buvau aš ir dar viena kolegė, kuri padėjo. Kai sudėliojome projekto planą, pamatėme, kad nuosekliai viską sudėliojus nelabai išeina. Tada teko rizikuoti ir darbus dėlioti lygiagrečiai: pradėti pirkti laivą dar neturint nupirktų krantinės įrengimo darbų, neturint nupirktų dujotiekio nutiesimo ir sujungimo darbų. Teko rizikuoti“, – prisiminė R. Zukas.
Projekto įgyvendintojai jautė ir valdžios institucijų palaikymą – buvo išgirsti prašymai greičiau atlikti įvairius suderinimus, greičiau išduoti statybos darbų leidimą ir pan.
Prisimenu, man kolegos skambino prieš laivui atvykstant sekmadienį, sako: „Mes esame krantinėje, šluojame.“
R. Zukas
Dėmesys ir skambutis iš bendrovės „Gazprom“
Kalbėdamas apie prieš dešimtmetį ir projekto įgyvendinimo metu vyravusią įtampą R. Zukas pabrėžė ne tik didelį darbų tempą, bet ir tuo metu buvusį informacinį foną.
Žinia, lūžis apsisprendžiant dėl būtinybės Lietuvai turėti energetinį nepriklausomumą garantuojantį terminalą įvyko po 2010-aisiais įvykusio prezidentės Dalios Grybauskaitės ir Vladimiro Putino susitikimo Suomijoje.
Tuo laikotarpiu D. Grybauskaitės vyriausiojo patarėjo pareigas ėjęs Nerijus Udrėnas LRT yra pasakojęs, jog prezidentė tuomet kalbėjo apie nepagrįstai aukštas „Gazpromo“ kainas ir gavo sąrašą, ką Lietuva privalo padaryti. V. Putinas tada įsakmiai diktavo Lietuvai nepalankias sąlygas.
„V. Putinas tiesiog reikalavo nestatyti atominės, pasirašyti ilgalaikę dujų tiekimo sutartį ir savo elgesiu įsakmiai tiesiog elgėsi su Lietuva. Po šio susitikimo prezidentė suprato, kad terminalas yra tiesiog būtinas dėl nacionalinio saugumo interesų“, – anksčiau LRT kalbėjo N. Udrėnas.
Pradėjus įgyvendinti laivo „Independence“ projektą tiesiog virė aistros, Lietuvos planus kritikavo ir kai kurie Seimo nariai, surengtas ne vienas patikrinimas ir auditas.
„Klausimų buvo labai daug. Ar juos galima priskirti prie pasipriešinimo, ar prie palaikymo, bet klausimų buvo tikrai labai daug. Teko į tuos klausimus atsakinėti, teko naktimis ruošti prezentacijas, važinėti iš vieno miesto į kitą, rodyti, aiškinti. Paaiškinti tuo metu, kai mes dar patys neturėjome atsakymų, kaip tai veiks. Paaiškinti, kad tai yra geras sprendimas, kai visos aplinkybės ir visi sprendimai dar iki galo nebuvo žinomi. Iš tikrųjų buvo to spaudimo“, – teigė R. Zukas.
Dar daugiau, vos tik ėmęsis dirbti su SGD laivo-saugyklos projektu, dėmesio iš „Gazpromo“ sulaukė ir pats R. Zukas.
„Kai pradėjau dirbti „Klaipėdos naftoje“ su projektu, jau pirmą mėnesį sulaukiau skambučio. Sako: „Ateik pas mus dirbti.“ Paklausiau, o kas jie tokie. Tai buvo įmonė „Gazprom“. Sakė: „Girdime, tu su dujomis kažką darai.“ Tas dėmesys buvo įvairiuose lygiuose. Ir mūsų kaimynai domėjosi tuo, kas čia vyksta“, – prisiminė R. Zukas.
Pašnekovas tuomet pasiūlymo nepriėmė ir daugiau panašių siūlymų nesulaukė.
UNESCO ir mesta moneta
Dabar R. Zukas neatmeta, jog, atsigręžus atgal ir iš laiko perspektyvos vertinant tuomečius įvykius, galbūt ir būtų galima įžvelgti tam tikrų hibridinių atakų požymių.
„Spėliojant gali bandyti atspėti, kad čia gali būti panašu į tai. Mes dirbome kiek kitaip. Mes buvome savo darbo profesionalai, įgyvendinome tą projektą, stengiamės atsakyti į visus klausimus profesionaliai, pateikti visiems informaciją ir ataskaitas. Per daug į svarstymus, kas čia ar kodėl kyla tie klausimai, mes nesivėlėme. Manau, į šį klausimą galėtų atsakyti šios srities specialistai. Panašumų buvo, bet kaip ten iš tikrųjų buvo, aš tikrai tokios informacijos neturiu“, – sakė R. Zukas.
Vystant projektą diskusijų buvo kilę ne tik dėl laivo kainos, bet ir dėl vietos, kur jį buvo numatyta prišvartuoti – Kiaulės nugaros saloje.
UNESCO nagrinėjo Rusijos nuolatinės atstovės prie UNESCO Eleonoros Mitrofanovos skundą dėl SGD terminalo Lietuvoje.
„Aš susipažinau su ponia Baškyte (Rūta Baškytė – tuo metu Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos narė – LRT.lt) labai gerai. Turėjau daug vizitų. Kalbėjome apie tai, kad mes betranšėjiniu būdu įrengsime dujotiekį, kad jis bus pragręžtas 20–40 m gylyje po Kuršių mariomis, jo nesimatys. Buvo pasirinkti sprendimai, kurie turi patį mažiausią poveikį kraštovaizdžiui. Atitinkamai ir krantinės dizainas, spalvos buvo derinamos, kad neišsiskirtų“, – kalbėjo R. Zukas.
Žinia, 2014-aisiais būta diskusijų ir dėl „Independence“ spalvų. Prašyta paaiškinti, kodėl laivas neva nudažytas Rusijos vėliavos spalvomis.
Pasirodo, jog tiesa yra tokia, kad laivo spalvos buvo parinktos paprasčiau, nei būtų galima tikėtis, ir anaiptol nesižvalgant į kitų valstybių vėliavas.
„Dabar gali atrodyti juokingai. Paprastai ten viskas buvo. Buvo galimybė pasirinkti iš dviejų spalvų. Viena buvo mėlyna, kuri ir dabar yra. Kita – raudona. Spalvos turi būti tokios ryškios, kadangi tanklaiviams terminalą reikia matyti iš tolo. Jis neturi būti užmaskuotas, turi išsiskirti. Renkant spalvą bus mėlyna ar raudona, tai aš pasiėmiau monetą. Tuo metu dar buvo litai, paėmiau 50 centų monetą. Su kolegomis susirinkome, sustojome ratu ir mečiau į orą. Monetos skaičiai turėjo būti viena spalva, herbas – kita spalva. Taip ir nusprendėme. Ta moneta buvo įdėta į voką ir galbūt „Klaipėdos naftoje“ dar ir dabar yra“, – pasakojo R. Zukas.
Renkant spalvą bus mėlyna ar raudona, tai aš pasiėmiau monetą.
R. Zukas
Namais tapusi Klaipėda, tarnybų patikros, derybos
Prie projekto iš pradžių, kaip minėta pradėjo dirbti du žmonės, vėliau komanda plėtėsi ir galiausiai išaugo iki 50 žmonių.
Tarp jų buvo specialistų, pasirengusių dirbti atliekant įvairias operacijas, susijusias su laivu ir jo procesais, valdymu – reikėjo žmonių, kurie dirbtų 24 valandas ir 7 dienas per savaitę. Kai kurių specialistų teko ieškoti ir užsienyje, o jau surinkus komandą, kaip sako R. Zukas, buvo ir darbo po darbo valandų, ir sėkmių, ir nesėkmių.
„Pats branduolys buvo apie 20 darbuotojų. Pirmus metus buvome 5–6. Pirmais metais tas darbuotojų skaičius augo labai lėtai. Pradžioje reikėjo sukomplektuoti kompetencijas, kurių reikia pagrindiniams darbams atlikti. Darbus mes buvome suskaidę į keletą kietų dalių. Reikėjo įsigyti laivą. Gamykloje buvo eilė ir jeigu nepataikai į langą, tai gali paskui porą metų stovėti eilėje ir laukti. Tai mes visų pirma puolėme užsakinėti laivą-saugyklą, tada prasidėjo krantinės ir dujotiekio tiesimo darbų pirkimai. Šalia to dar buvo daug darbų, kurie buvo susiję su teisėkūra, operavimo, reguliavimo klausimai“, – vardijo pašnekovas ir pridūrė, kad prie projekto dirbusi komanda buvo gera.
R. Zukas prisimena ir gana įtemptas bei sudėtingas derybas dėl laivo statybų.
„Mes derėjomės ir spaudėme, kėlėme aukštus kokybės reikalavimus, tai natūralu, kad įtampa jautėsi. Tačiau rezultatas buvo toks, kad išleidome mažiau nei planavome. Čia irgi reikia padėkoti komandai, kuri labai atidžiai stebėjo kiekvieną detalę. Buvo įtampų. Turėjome net ir pirkimo stabdymus, ir teismo procesą. Reikėjo ir pirkti, ir kartu teisme dalyvauti“, – sakė pašnekovas.
Projekto komandos atliekamas darbas, kaip minėta, buvo akylai stebimas ir vertinamas.
„Man teko pirkimo metu net lankytis specialiose tarnybose. Buvo apskundę kažkas, kad mes neva siekiame savo interesų. Viską papasakojome, skaidriai padėjome ant stalo, paaiškinome. Natūralu, kad kai tau skambina pareigūnai ir sako ateiti pasikalbėti, o tu turi eiti į derybas, tai įtampos yra. Neįprasti dalykai. Ne kasdien tokie nutinka“, – dabar jau su šypsena kalba R. Zukas.
„Independence“ projektas bent kuriam laikui pakeitė ir paties R. Zuko gyvenimą – vilniečiui teko keltis gyventi į Klaipėdą ir dažnai migruoti tarp Vilniaus ir uostamiesčio, nemažai laiko praleisti kelionėse, nes laivas ir jo komponentai buvo gaminami skirtingose šalyse.
