Kai kurios konservatorių pradėtos švietimo pertvarkos bus atšaukiamos, dėl kai kurių bus lėtinamas tempas. Taip sakė būsima švietimo, mokslo ir sporto ministrė Raminta Popovienė. Buvusi mokytoja tikina gerai išmananti, koks sunkus yra šis darbas, tad už jį turi būti deramai atlyginama. O kai kuriuos išmėgintus Kauno rajone švietimo modelius, kai buvo vicemerė ar dirbo Švietimo skyriuje, ji galbūt pritaikys ir visai valstybei.
– Kai paaiškėjo, kad jūsų pavardė minima tarp kandidatų į ministrus, socialiniuose tinkluose mokytojai svarstė, kad teks gūglinti apie jus. Tuomet įsižeidėte? – LRT.lt paklausė R. Popovienės.
– Tikrai neįsižeidžiau. Nors ir buvau dvi kadencijas Seimo narė. Ir politikoje esu jau gal daugiau negu dešimt metų. Bet manau, kad ne visada darant kažkokius darbus reikia garsiai šaukti arba tiesiog nebūtinai galbūt apie tuos darbus turi žinoti visi. Kartais jie būna svarbūs tik bendruomenei, kurioje tu dirbi.
Tikrai neįsižeidžiau ir eidama į šią sritį jaučiu labai didelę atsakomybę.
Iš švietimo bendruomenės jaučiu lūkesčius, nes jiems irgi labai svarbu, koks ateis žmogus. Bet dirbsiu ne viena, subursiu komandą. Ir tiktai bendrai dirbant, įsiklausant reikėtų ieškoti pačių geriausių sprendimų, kurie šiandien yra svarbūs švietimo bendruomenei, yra gyvybiškai svarbūs.
– Kaip jaučiate, į kokią teritoriją dabar žengiate? Švietimo ministro portfelis tikrai nėra žiedlapiais apibarstytas. Vien šioje kadencijoje turėjome septynis ministrus, skaičiuojant ir laikinuosius. O ir švietimas, man atrodo, yra visiems svarbus, daug žmonių jaučiasi esantys švietimo bendruomenė, tad jie yra itin akyli.
– Man atrodo, kad tai visa Lietuva, nes su švietimu susiduriame visi – nuo paties mažiausio iki brandaus amžiaus žmogaus. Ir, žinote, kai ruošiausi šiems Seimo rinkimams, tai mano šūkis, nors ne visada jį naudojau, buvo toks: „Visų pirma švietimas.“ Ir tikrai ne todėl, kad galbūt siekiau šitų pareigų, bet tiesiog kalbėjome apie tai, kad plačiąja prasme visų pirma yra švietimas, nes švietimas lydi žmogų nuo pat jo gimimo iki pat gražaus brandaus amžiaus, iki gyvenimo pabaigos. Iš tiesų, kad ir kokiose srityse mes dirbtume ir ką bedarytume, mokslas, žinios, gilinimasis, domėjimasis ir tas rezultatas – viskas yra orientuota į švietimą, į žinias, į norėjimą mokytis ir tobulėti.
Tikrai neįsižeidžiau ir eidama į šią sritį jaučiu labai didelę atsakomybę.
R. Popovienė
Švietimo bendruomenė, aš suprantu, yra labai plati, nes mums visiems rūpi ir vaikai, ir jaunimas, nes esame mama, tėtis, močiutė, tie žmonės, kuriems yra svarbu vaikų likimas, jų gyvenimas, jų galimybė gauti pagrindą, kad galėtų sau kurti sėkmingą, tokį, apie kurį svajoja, gyvenimą.
– Kada sužinojote, kad potencialiai galėtumėte ministrauti? Dar prieš rinkimus?
– Tikrai ne. Tikrai nežinojau to. Aišku, kadangi trečią kartą esu jų Seimo narė, galbūt truputėlį kartais ir pagalvodavau, gal būtų siekis kažką daugiau padaryti, pasiekti apčiuopiamą rezultatą, nes savo tiek politinėje karjeroje, tiek tiesiog administraciniame darbe visada labai siekdavau apčiuopiamo rezultato. Man būdavo svarbu, kad žmonės, kad ir galbūt nedidelė bendruomenė, būtinai pajaustų tą rezultatą, kad siekis atlieptų žmonių lūkesčius.
– Jūsų akimis, kokios jūsų ankstesnės patirtys suteiktų gebėjimų vadovauti šalies švietimui, mokslui, sportui?
– Į švietimo sistemą neatėjau lyg nukritusi iš dangaus, pati esu mokytoja. Aišku, dirbau ja jau seniai, iškart po studijų baigimo. Mokytoja esu dirbusi šešerius metus. Vėliau dirbau Švietimo skyriuje Kauno rajone kaip vyriausioji specialistė. Ir tai buvo septyneri metai darbo, kai buvo tikrai prisiliesta prie pačios švietimo sistemos kūrimo, nors, žinoma, savivaldybės lygmeniu, bet vis tiek tai buvo švietimo sistema. Vėliau visada švietimas ėjo šalia, truputėlį dirbau ir socialinėje srityje. Bet, kaip ir sakau, visos sritys yra susijusios. Ir kartais labai gerai, kai jos yra susijusios. Ir tų sąsajų, sprendimų kartais ieškome bendradarbiaudami su visomis institucijomis arba tam tikrų sričių specialistais.
Socialinėje srityje dirbau su socialiniais darbuotojais, su negalią turinčiais žmonėmis, ir tai irgi buvo žinios, kvalifikacija. Tai buvo paieškos, tai buvo socialinių paslaugų kūrimas nuo nulio. Tai buvo įgyvendinti projektai, paieškos paties geriausio rezultato žmonėms su negalia sportuoti, atgauti fizines jėgas. Tam buvo sukurta didelė sporto salė, atrasti galbūt geriausi treniruokliai, pritaikyti asmenims su negalia. Ir tai buvo irgi žinių ir švietimo paieškos rezultatas.
Vėliau teko dirbti savivaldybės administracijoje pavaduotoja. Taip pat kuravau švietimo sritį. O Seime per dvi kadencijas teko dirbti Socialinių reikalų komitete, Švietimo komitete ir Kultūros komitete. Vėliau buvau vicemerė, kuruojanti švietimą, kultūrą ir jaunimą.
Patvirtintas 21 moksleivis gimnazijos klasėse tikrai sukėlė labai didelį stresą.
R. Popovienė
Tikrai teko prisiliesti prie daugybės sprendimų. Kauno rajonas yra viena iš didesnių savivaldybių gyventojų skaičiumi, tai nuolat auganti savivaldybė. Tai kelia džiaugsmą, bet drauge ir labai daug iššūkių. Mes esame žiedinė savivaldybė, o tai reiškia, kad yra pirmas žiedas, kuris kelia tikrai labai daug iššūkių, nes yra labai daug jaunų šeimų. Tai reiškia, kad jos augina vaikus, susiduria su tam tikrais iššūkiais, ieškodamos ikimokyklinio ugdymo vietų. Turime ir tą antrąjį žiedą, tą nutolusį nuo rajono centro, kur susiduriame su gyventojų mažėjimu, tad ir vaikų mažėjimu mokyklose. Tad sprendimų turėjome ieškotis patys. Čia valstybės požiūrio arba kai kur pagalbos savivaldybės ir neturėjo.
Taip pat skaitykite
Tad visokių modelių ieškojome. Iš Vokietijos parsivežėme šeimos darželio modelį, kai vienas šeimos narys įkuria darželį, prižiūri savo vaikus, kitų šeimų kelis vaikus ir susikuria sau darbo vietą. Po to čia, Seime, buvo teiktas projektas ir pritaikytas visai Lietuvai.
Didelėse seniūnijose atidarėme, statėme vaikų darželius, kūrėme ir modulinius darželius.
– Statytumėte mokyklas, darželius ir būdama ministrė?
– Mokyklas turėtų statyti savivaldybės, nes jos yra už tai atsakingos. Bet valstybės pagalba ten, kur yra žiedinės savivaldybės, yra būtina.
Turėjau patirčių ir organizuodama neformalųjį vaikų švietimą, dėmesį kreipiant į sportą, į vaikų sveikatą, tai dabar yra labai svarbu. Galbūt pirmieji įkūrėme sporto klases bendradarbiaudami su Lietuvos sporto universitetu. Buvo atlikti mokslininkų tyrimai, kurie parodė, kad vaikų, kurie turi daugiau kūno kultūros pamokų, užsiėmimų su treneriais, ugdymo pasiekimai yra aukštesni, sergamumas yra mažesnis ir tai gera žalingų įpročių prevencija.
Nesinori sakyti žodžio „reforma“, nes jis tikrai pasidarė nebemielas mums.
R. Popovienė
Kai Seime dirbau praeitas kadencijas, pristatėme Kauno rajono patirtį dėl vaikų maitinimo mokyklose. Ir kitos savivaldybės labai domisi vaikų maitinimu švediško stalo principu. Pas mus tai pasitvirtino.
Tad prisilietimo prie švietimo srities ir džiaugsmų, ir rūpesčių tikrai buvo, ir švietimo sritis nėra man naujiena. Aišku, yra tokių dalykų, į kuriuos šiandien nesu labai įsigilinusi. Bet visada sakau ir kartoju, kad tam yra specialistai, tam bus komanda. Ir tiktai komandoje, tik įsiklausant į bendruomenę, į ekspertų nuomonę reikėtų priimti sprendimus. Aš taip visada dirbu, man tas yra pasitvirtinę.
Manau, kad mažais žingsniais reikia eiti į priekį ir drastiškų sprendimų nebūtinai turi būti.
– Kokia jūsų vizija, kur švietimas turėtų judėti? Kokie būtų tie svarbiausi pirmieji darbai?
– Galbūt pirmieji darbai ir atliepia tą tikslą ir viziją. Mes ir savo Vyriausybės programoje pabrėžiame socialiniu atžvilgiu teisingo švietimo galimybę. Lygių galimybių sudarymas visiems – ir vaikams, ir jaunimui – gauti kokybišką ugdymą.
Mes turime matyti Lietuvą kaip visą žemėlapį. Galbūt didesnė dalis moksleivių dabar yra Vilniuje ar didmiesčiuose, bet jauni žmonės, vaikai gyvena ir mažesniuose miesteliuose, kaimuose. Ir jie taip pat turi gauti kokybišką ugdymą ir tokias pačias kokybiškas paslaugas.
Šiandien tikrai nenorėčiau labai kritikuoti, bet atėjusi pirmiausia ir matyčiau tai, su kuo aš labiausiai susidūriau ir dalyvaudama rinkimuose, ir dabar, jau būdama Seime. Labai daug kreipimųsi iš kolegų Seimo narių, kad regionuose turime atkreipti dėmesį į kaimo mokyklų, gimnazijų išlikimą. Patvirtintas 21 moksleivis gimnazijos klasėse tikrai sukėlė labai didelį stresą.
– Šį skaičių ketinate keisti į 15?
– Negaliu šiandien pasakyti, koks turėtų būti sprendimas ar skaičius. Bet kalbėjomės su žiedinių savivaldybių merais. Jie siūlė, kad tai galėtų būti 15 mokinių, galėtų būti grįžta atgal prie dvylikos. Bet tai turi būti mūsų visų suinteresuotų pusių bendras sprendimas – savivaldybių, merų, švietimo bendruomenės. Didesnė atsakomybė turėtų tekti ir pačioms savivaldybėms, nes jos geriausiai mato, kurioje vietovėje pas juos gimstamumas bus užtikrintas ir tikrai ateis vaikų į gimnazijos klases.
Galbūt kitur mato, kad tikrai mažėja gyventojų skaičius, tad nebus vaikų, ir savivaldybės pačios turi priimti sprendimą, nors kartais jis būna skaudus.
– Tuo antruoju atveju reikės jūsų trinktelėjimo kumščiu, nes vargu ar pačios savivaldybės to norėtų?
– Man atrodo, kad Lietuvos savivaldybių asociacija šituo klausimu visada tikrai apklausia visus. Manau, susitiksime ir kalbėsime. Sprendimas turi būti greitas, iki balandžio turėtų būti priimtas šitas sprendimas. Manau, mes tarsimės, ieškosime to geriausio sprendimo. Visi sprendimai turi ateiti tariantis su bendruomene, kaip aš sakau, iš apačios. Ir šį sprendimą priimant turi būti matoma visa Lietuva, bet drauge savivaldybės taip pat turi prisiimti labai didelę atsakomybę, matydamos savo ugdymo įstaigų tinklą.
Tačiau šiandien nustatytas skaičius – 21 vaikas – palietė gimnazijas, kurios yra renovuotos, turi puikias sąlygas, stadionus, laboratorinės klases, bet trūksta kelių vaikų, kad būtų komplektuojamos klasės.
– O kaip dėl vizijos? Dažnai sakoma, kad išrinkta valdžia dirba ketverius metus, o paskui nauja daro ką kita. Na, kad mes neturime tos ilgalaikės, keliasdešimties metų vizijos. Kaip, jūsų akimis, turėtų atrodyti Lietuvos švietimas, tarkime, 2050-aisiais?
– Mes turime žiūrėti į vaiką, jaunuolį. Kad jis įgytų ne tik žinių. Kad būtų ne tik išsimokslinęs, bet drauge ir padėtų pamatus savo tolesniam gyvenimui. Drauge jis turi būti emociškai stiprus. Jis turi gebėti, kai jam nepavyks, kai nepasieks kažko, kai suklups, atsikelti ir vėl tiesiog eiti į priekį.
Šiandien tikrai susiduriam su problema, kad dėl didelių įtampų kyla labai daug problemų jaunimui ir vaikams. Tad šiandien turime kreipti labai didelį dėmesį ir į žinias, mokslą, nes tai kuria mūsų Lietuvą, ir į žmogų, kuris yra ir pilietiškas, ir stiprus emociškai, ir galėtų kurti savo gyvenimą, bet drauge prisidėti ir prie Lietuvos ateities.
– Jau užsiminėte, kad ne viena dirbsite, kad svarbu komanda. Ką jau numatėte į savo komandą ministerijoje?
– Negaliu dar šiandien įvardinti, nes žmonės dar neatsakė man tiksliai.
– Bet tai jūsų politinės partijos atstovai?
– Nebūtinai. Tikrai ne. Kalbinu žmones, kurie, aš manau, yra savo srities specialistai. Pirmiausia savo srities specialistai.
– Ar tarp jų yra ir tų, kurie yra ir esamoje švietimo valdžioje?
– Galvojau apie tai, bet tikrai dar nekalbėjau. Bet galvojau apie tai.
– Jau užsiminėte apie tam tikras problemas. Kokias didžiausias problemas, jūsų akimis, palieka kadenciją baigianti valdžia?
– Nesinori sakyti žodžio „reforma“, nes jis tikrai pasidarė nebemielas mums, bet buvo daug pokyčių. Pokyčiai nėra blogai, bet jie neturėtų griauti ir įnešti įtampų.
Negaliu sakyti, kad jie tikrai blogi, bet jie kartais būdavo pradedami be resursų, tarkim, finansinių, žmogiškųjų. Galbūt kai kuriems pokyčiams reikėjo laiko? Tarkim, įtraukusis ugdymas. Jis startavo, bet be žmogiškųjų resursų ir be finansinių resursų. Ir tų įtampų taip pat buvo, ir šiandien jos dar yra neišspręstos. Tikrai trūksta ir mokytojo padėjėjų, ir galbūt kvalifikacijos. Darbas su vaiku, kuris turi specialiųjų poreikių, yra labai svarbus, reikia žinoti, kaip prieiti prie to vaiko, kaip su juo kalbėtis, kaip elgtis.
Ir kaip visuomenė mes taip pat turime pasiruošti, nes, man atrodo, bene svarbiausia yra tolerancija ir supratimas – ir visos visuomenės, ir švietimo bendruomenės. Tai tikrai yra ilgas kelias. Esu pati tai praėjusi kurdama socialinių paslaugų centrą.
Pasirinkau mokytojo profesiją trečioje klasėje, nes mane įkvėpė muzikos mokytoja.
R. Popovienė
Taip pat tos pačios mokymo priemonės. Mes girdime: vadovėliai, vadovėliai. Tai yra labai svarbu. Kas yra vadovėlis šiandien? Prabanga. Bet jis turi būti būtinybė. Aš matyčiau didelę problemą, kai pastatytas vežimas, o vėliau arklys.
– O ką darytumėte dėl vadovėlių?
– Pirmiausia reikia išsiaiškinti, kokia yra situacija, koks yra procesas, kokia yra galimybė šiandien juos išleisti, ar jie yra paruošti išleidimui?
Nusimatysime žingsnius Vyriausybės programoje, kai dėliosime uždavinius ir tikslus. Kitų metų biudžetas jau yra suplanuotas. Ir jis yra toks, koks yra. Bet žiūrėsime, ką galime pakeisti, ką galime padaryti. Tai tikrai yra problema ir tikrai nebus išspręsta iš karto, bet dėmesio mes turime skirti ir siekti, kad vadovėlis nebūtų prabanga, o būtų būtinybė.
– Kaip užtikrinsite, kad ugdymo turinys atitiktų šiuolaikinius poreikius ir kad būtų įtraukus visiems?
– Mes Vyriausybės programoje esame nusimatę, kad plėtodami ugdymo turinį turime įtraukti ir mokslininkus, ir menininkus, ir geriausius mokytojus. Programoje akcentuojame ir mokinius, ir nevyriausybines organizacijas, ieškodami tikrai pačių geriausių variantų ir skirdami tam pakankamai lėšų.
– Socialdemokratų rinkiminėje programoje justi, kad bus daug kas stabdoma, ką jau pradėjo konservatorių Vyriausybė. Išties taip ir bus?
– Dėl mokyklų tinklo subalansavimo – taip, tikrai bus atšauktas.
– Turite galvoje 21 mokinio reikalavimą formuojant gimnazijos klasę?
– Tikrai bus ieškoma sprendimų tariantis. Dėl vadovėlių spręsime, nes tai yra problema. Įtraukiojo ugdymo neatšauksime, bet dėmesys turi būti skiriamas ir programoje bus numatyti ir uždaviniai, ir tikslai, kaip mes to link eisime.
Be jokios abejonės – mokytojų atlyginimai. Nacionalinis politinių partijų susitarimas aiškiai mums šiandien sako – 130 proc. vidutinio darbo užmokesčio. Ir to svarbu laikytis. Ir toliau, aišku, tarsimės ir žiūrėsime, kaip teisingai atlyginti mokytojams, pedagogams, dirbantiems tokį labai atsakingą darbą.
– Kelsite 130 proc. rodiklį aukščiau?
– Manau, kad mes turėsime tam skirti dėmesio.
– Dėmesio skirti ar padaryti?
– Manau, kad padaryti.
– Ne 130 galėtų būti, o, tarkime, – 140?
– Galbūt. Bet aišku, kad ne per vienus metus. Bet tai yra kalba apie visą ketverių metų laikotarpį.
– Jūs pati praeityje buvote mokytoja. Šiandien mokytojų stinga, kita vertus, nesyk girdėjome, kad jų nestinga, kad jie dirba ne visu etatu. Kaip jūs matote padėtį?
– Tai ne vienos dienos sprendimas. Mes tikrai tai suprantame. Tai yra tikrai labai opi problema. Mes tikrai tą matome ir girdime iš ugdymo įstaigų vadovų. Bet tai turi būti puokštė kompleksinių priemonių, kad mes eitume į priekį.
Spręsdami šį klausimą, visų pirma tikrai turėtume kelti klausimą, kodėl jaunas žmogus šiandien turėtų norėti rinktis pedagogo profesiją, norėtų studijuoti. Jaunam žmogui ir kuriant šeimą, ir auginant vaikus yra labai svarbus darbo užmokestis. Jis turi būti, kaip aš sakau, atitinkantis labai atsakingą mokytojo darbą.
Iš savo praktikos pasakysiu: Kauno rajone turėjome programą pritraukti jaunus mokytojus – moksleiviams leisdavome pasimatuoti šią profesiją. Vieni pirmųjų įkūrėme Jaunojo pedagogo klubą. Tie, kurie vėliau stojo, gavo mūsų stipendiją ir vėliau atvažiavo dirbti.
Spręsdami šį klausimą, visų pirma tikrai turėtume kelti klausimą, kodėl jaunas žmogus šiandien turėtų norėti rinktis pedagogo profesiją, norėtų studijuoti.
R. Popovienė
Taip pat ši programa apima tai, kad mes finansuodavome kelionę mokytojams į darbą ir atgal. Tai tikrai leido išspręsti mokytojų trūkumą, nes mes apmokėdavome pavėžėjimą.
Sakyčiau, kad mes turėtumėm skaičiuoti, kiek vyresnio amžiaus mokytojų išeis ir kiek mums reikės naujų. Žinau, kad Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademija regionuose kuria Jaunojo pedagogo klubus. Jie taip pat skleidžia tas gražias idėjas apie mokytojo darbą.
Taip pat mes turime šiandien kalbėti ir apie didesnį dėmesį perkvalifikavimo studijoms bei dviejų kvalifikacijų įgijimą, nes tikrai susiduriame ir su gamtamokslinių dalykų mokytojų trūkumu. Ir tai galbūt ir išspręstų problemą. Bet mums reikia žiūrėti į mokytojų trūkumą pagal demografinę situaciją.
– Jūs pati buvote mokytoja. Juokaudama klausiu: kodėl pati padidinote pedagogų stygių?
– Tai va, kažkaip gyvenimas taip susiklostė. Dirbau šešerius metus. Pasakysiu, kodėl aš norėjau būti mokytoja. Visuomet sakau ir tikiu, kad visi mokytojai Lietuvos labui daug dirba iš idėjos. Iš tos geros idėjos, iš tų gerų paskatų jie tikrai nori pasiekti pokytį, padaryti kažką geriau. Ir tikrai, jeigu mes norime padaryti kažką geriau, mums neužtenka darbo valandų.
Pasirinkau mokytojo profesiją trečioje klasėje, nes mane įkvėpė muzikos mokytoja. Ji buvo išskirtinė mokytoja, daranti kažką kitaip. Ir aš galvojau: na va, būsiu mokytoja ir dirbsiu taip, kad vaikai ateitų į bendrojo ugdymo ar meno mokyklą kaip į poilsio oazę, kur jie galėtų ne tik žinių įgyti, bet ir labai gerai jaustis, nebijoti, nepatirti įtampos. Turėjau pokyčio idėją. Dirbdama mokytoja įnešdavau kažką nauja.
– O kas tai būdavo?
– Dirbau su sustiprinto teatro klase, kurdavau miuziklus. Ir tai buvo ir vaikams, ir tėvams, ir bendruomenei, ir man pačiai didelis džiaugsmas. Ir kažkaip tas pokytis visą laiką vedė kažką keisti, kažką daryti. Tai, matyt, ir nukreipė į politiką, kur tikrai galiu kažką padaryti.
Galbūt apie mane reikėjo pagūglinti, bet džiaugiuosi savo mažais laimėjimais. Tarkime, Seime ilgai ir sunkiai dirbome, bet pasiekėme, kad LRT TELEVIZIJOJE būtų gestų vertimas. Tas kelias buvo ilgas, nes buvo labai sunku įrodyti, kad mažai bendruomenei tai yra reikalinga. Tai buvo ketverių metų darbas. Tai yra būtinybė, tai yra norma.
Tad manau, kad įmanoma padaryti didelius darbus, kai labai nori, kai tariesi, kai ieškai sprendimo.
– Aptariant socialdemokratų rinkimų užmojus pasigesta aukštojo mokslo tarptautiškumo siekio. Kaip jūs į tai žiūrite?
– Tai yra svarbu, nes šiandien mes iš tiesų turime tokių profesijų, galbūt tokių specialybių, kur mums labai trūksta darbuotojų, specialistų. Mes šiandien kalbame, kad labai svarbu, kad studentai, atvykę studijuoti iš kitų šalių, turėtų paskatą ir likti Lietuvoje. Tai dėl to ir programoje numatyti šitie aspektai.
– Sportas – dar viena sritis. Esate pasirengusi ir jam vadovauti?
– Taip. Akcentavau ir būdama pas prezidentą, kad visos sritys – švietimas, mokslas, sportas – yra tarpusavyje susijusios ir yra labai svarbios, turi tikrai lemiamą įtaką žmonių gyvenimui ir žmonių gerovei.
Fizinis aktyvumas ir sportas šiandien jau yra neatsiejama kiekvieno žmogaus gyvenime.
Kaip ir minėjau, ir programoje yra numatytas siekis didinti finansavimą aukšto meistriškumo sportininkų rengimui. Svarbus ir bendradarbiavimas su visomis visuomeninėmis organizacijomis.
Tikrai didelis dėmesys turi būti skiriamas vaikų ir jaunimo sportui, nes ir geopolitinė situacija yra tokia, kad turime stiprinti mūsų jaunimo ir mūsų vaikų sveikatą.
Na, ir žinoma, dėmesys programoms, įvairiems projektams, fiziniam aktyvumui, kuris apimtų visas visuomenės grupes nuo vaikų, jaunimo, senjorų, asmenų su negalia. Ypač reikia atkreipti dėmesį į mažus miestelius ir stiprinti infrastruktūrą, kad būtų tie užsiėmimai.
Ir čia dar matyčiau tarpinstitucinį bendradarbiavimą, nes tikrai matome, kad labai daug šiandien vyksta visokių programų. Reikėtų apžvelgti visas galimybes ir siekti tikslo, nes kai yra bendras tikslas, kai bendradarbiaujama, rezultatas būna geresnis.
– Turiu keletą trumpų klausimų. Matematikos egzaminas turi būti privalomas baigiant gimnaziją ar ne?
– Kadangi esu humanitarė, man atrodo, kad gal ir ne. Bet iš tikrųjų manau, kad gal ir turėtų būti.
– Kas svarbiau – muzika ar matematika?
– Man muzika.
– Specialiųjų ugdymosi poreikių vaikai mokosi kartu su kitais vaikais vienoje klasėje ar atskirai?
– Kartu. Ieškant pačių geriausių galimybių tiems vaikams ir jas pritaikant – galbūt kartais jiems reikia išeiti, pabūti kitoje erdvėje, bet, žinoma, kad kartu – bendraujant ir ieškant geriausių sprendimų.
– Maža mokykla, tarkime, iki 60 vaikų, gali veikti ar ją reikia uždaryti ir vaikus pavėžėti iki didesnės, geresnę infrastruktūrą turinčios mokyklos?
– Pradinis ugdymas turi būti kuo arčiau vaiko gyvenamosios vietos. Vyresnio amžiaus vaikai, jeigu yra didesnis pasirinkimas, turi būti labai saugiai, sveikatai palankiomis sąlygomis pavėžėti.
– Rusų kalba kaip antroji užsienio turi išlikti Lietuvoje ar ne?
– Tai diskusijų klausimas. Bet, manau, kad geopolitinė situacija sprendimus diktuoja ir šios kalbos pasirenkamumas yra žymiai mažesnis. Ir man atrodo, kad šios dalyko mokytojų mes irgi nebeturėsime.
Tai turėtų būti sprendimas, priimtas po bendrų diskusijų.
– Mokyklos rusų dėstomąja kalba turėtų veikti ar derėtų jų atsisakyti, kaip daro latviai ir estai?
– Konstitucija labai aiškiai sako, kad Lietuvos piliečiams, gyvenantiems Lietuvoje, mes turim sudaryti sąlygas mokytis valstybinės kalbos ir užtikrinti valstybinės kalbos mokymąsi, bet drauge turime sudaryti sąlygas ir išsaugoti jų kultūrą, identitetą.
– Vadinasi, jos turėtų veikti?
– Negalėčiau dabar jums atsakyti, nes nesu labai įsigilinusi. Dėl visko turime ieškoti bendrų sprendimų.
– Eitumėte į mokyklą dirbti, būti mokytoja?
– Taip.
– Jei švietimas būtų muzika, kokia ji būtų?
– Jei klaustumėte, ką pagročiau…
– Ką pagrotumėte?
– Esu muzikos mokytoja, choro dirigentė. Jeigu atsisėdau prie instrumento, tai visada groju Bethoveno „Elizai“. Prie pianino prisėdu, kad pirštai to nepamirštų.
