captcha

Jūsų klausimas priimtas

Sausio 13-ąją trumpabangininkai kovojo savo mūšį už nepriklausomybę

Dainos, giesmės, susikibusios rankos, laužai ir didžiulis nerimas, kuo baigsis okupantų kariuomenės judėjimas. Tai iš vienos, tai iš kitos vietos ateidavo žinia apie šūvius, sužeistuosius, Aukščiausiosios Tarybos pirmininko mėginimus pasiekti sovietų prezidentą Michailą Gorbačiovą, kurio pavardė taip ir neatsirado kaltinamųjų sąraše.
P. Lileikio nuotr.
P. Lileikio nuotr.

Dainos, giesmės, susikibusios rankos, laužai ir didžiulis nerimas, kuo baigsis okupantų kariuomenės judėjimas. Tai iš vienos, tai iš kitos vietos ateidavo žinia apie šūvius, sužeistuosius, Aukščiausiosios Tarybos pirmininko mėginimus pasiekti sovietų prezidentą Michailą Gorbačiovą, kurio pavardė taip ir neatsirado kaltinamųjų sąraše.

Tą naktį buvo svarbu, kad visas pasaulis sužinotų, jog Lietuva kovoja laisvės mūšį, o Maskva mėgina ją palaužti. Per kruvinus Sausio 13-osios įvykius į kovą dėl nepriklausomybės įsijungė būrys radijo entuziastų, kurie trumposiomis bangomis susisiekė su kitais radijo mėgėjais Jungtinėse Valstijose ir Vokietijoje. Ten esantys radijo mėgėjai savais kanalais perdavė žinią – į nepriklausomą Lietuvą rieda tankai, veržiasi desantininkai ir žūsta beginkliai žmonės.

„Visos komunikacijos priemonės užgrobtos, visos komunikacijos priemonės užgrobtos raudonųjų fašistų. Daug žmonių nužudyta, aplink Aukščiausiąją Tarybą didžiulė minia. Maždaug 2–3 tūkstančiai žmonių gina Aukščiausiąją Tarybą“, – tai pagalbos prašymas, sklidęs iš radijo mėgėjų Aukščiausioje Taryboje sukonstruotos stotelės.

Prie jos budėjo keli operatoriai. Ponas Vilius, kuris sovietmečiu dirbo žurnalistu, pasakoja rinkęs informaciją minioje prie Aukščiausiosios Tarybos, ir viską, ką sužinodavo, perduodavo radijo stotelės operatoriams.

„Tą naktį stovėjau prieš parlamentą. Stovėjau ir kas 15–10 minučių skambindavau Gintarui ir kompanijai, kuri buvo „Radijo komponentuose“. Norėjau šeštadienį irgi važiuoti į „Komponentus“, bet sakė – veiksmas vystosi, geriau tu mums žinių duok daugiau. Ir aš kas 15 minučių skambinau iš telefono. Nebuvo mobilių, o ten šalia gyveno kitas žurnalistas, turėjo butą. Niekas nemiegojo, eidavau, skambindavau ir sakydavau žinias iš aikštės“, – prisimena Vilius Vašeikis.

P. Lileikio nuotr.

Informacija iš trumpabangininkų keliaudavo ne tik už Atlanto, bet ir į Lietuvos regionus. Marijampolėje per sausio įvykius radijo stotele naudojosi entuziastas Vidmantas Andriuškevičius, kuris apie tai, kas vyksta Lietuvoje, pasakojo Vokietijai. Vokiškai kalbantis Vidmantas Sausio 13-osios naktį sulaukė skambučio iš tuomečio Marijampolės miesto tarybos pirmininko, kuris prašė perduoti tarybos kreipimąsi į susigiminiavusį miestą Vokietijoje Bergiš Gladbachą.

„Buvo, žinoma, ir radiogramos iš Vokietijos miestų valdžios, buvo taip pat daug televizijos laidų – mūsų radijo seansus filmuodavo ir pagrindinės Vokietijos televizijos stotys.

Ta informacija grįždavo tokiu pavidalu, kad mes sužinodavome, sakykime, jog buvo įteikta nota Bonoje Sovietų Sąjungos ambasadai. Protesto nota – apie tai, kas vyksta Vilniuje. Dėl to, manau, buvo radijo mėgėjų nuopelnas, kad ta žinia buvo greitai perduota ir buvo greitai sureaguota.  Aišku, pats Bergiš Gladbacho burmistras dalyvavo pas radijo mėgėją, tą vokietį, mano kolegą, ir pats perduodavo radiogramas ir paramos žodžius mūsų miesto žmonėms“, – pasakoja Vidmantas Andriuškevičius.

Jei vis dėlto radijo stotis būtų konfiskuota, užmiesčio sodyboje ponas Vidmantas buvo pasiruošęs ir atsarginę. Pasiruošęs skleisti informaciją buvo ir Šiauliuose budėjęs Viktoras Peteraitis.

 „Sėdėjau kaip toks rezervinis operatorius – kad jeigu visiškai užtrumpins viską, kad dar viena stotis Šiauliuose, tas namelis prie ežero... Ir aš praktiškai savaitę laiko iš jo neišeidamas arba išeidamas tik vakare, į kitą pusę, ežero link, kad ant sniego jokių pėdų nebūtų, jeigu kažkas atvažiuoja, tai yra antenos, visa kita, bet atseit apleista, jokių pėdų, nieko“, – aiškina Viktoras Peteraitis.           

Algirdas Ramanauskas, televizijos bokšto centro vadovas ir Virginijus Zalenskas, inžinierius, abu dabar priklauso tam pačiam radijo mėgėjų klubui, o per sausio įvykius kartu su kitais kolegomis užsibarikadavo televizijos bokšte.

P. Lileikio nuotr.

„Mes žinojome, jeigu nebus paimtas televizijos bokštas, viskas. Mums jau 5 valandą ryto reikia išeiti, jau prasideda rytinės programos, tai įsivaizduojat situaciją – ką daryti? Ar gadinti aparatūrą ar negadinti? O jeigu mes sugadinsime ir rytą negalėsime išeiti į darbą? Va tokią dilemą reikėjo spręsti. Ir su Virgiu ir su pamainos viršininku tariamės – ką darom, ką darom?!“ – pasakoja buvęs Vilniaus radijo ir televizijos centro cecho viršininkas A. Ramanauskas.

 „Bet jau kai pradėjo duris daužyti, tai visi inžinieriai, kurie buvo, darė kas ką sugebėjo – laidus karpė, sukeitinėjo vietomis, išjunginėjo, viską, visus kabelius atjungė. Praktiškai paskui sutaisyti galėjo tik tas, kas gerai išmano aparatūrą“, – prisiminimais dalinasi V. Zalenskas.

Televizijos bokšte užsibarikadavę vyrai buvo paskutiniai, palikę pastatą. Juos varę desantininkai liepė eiti miškelio link.

„Kai nusileidome į pirmą aukštą, viskas – stiklo krūvos visur. Mane taip sukrėtė, kai eini per žmonių kraują. Ten viskas aišku [...] – 3–4 kvadratiniai metrai kraujo“, – pasakoja A. Ramanauskas.

Tuometis Krašto apsaugos departamento generalinis direktorius pasakoja, kaip per sausio įvykius klausėsi sovietų karių pokalbių. Prieš sugendant desantininkų įrangai tą patį darė ir radijo mėgėjai.

„Kadangi pas mus čia stovėjo radijo stotys, tankų ir kitos radijo technikos radijo stotys, mes kuo puikiausiai girdėjome, ką jie pranešinėja, kur jie vyksta. Mes įrašinėjome jų raportus, kiek šaudmenų išnaudojo, kokia aplinka supa“, – aiškina A. Butkevičius.

„Kai išgirdau tuos koduotus signalus, man užteko 5 min susivokti, kas čia yra, kokių 20 min., įsitikinti, kad tikrai tai, ką aš galvoju, ir pusdienio ar kiek, kad sulituočiau reversinį dekodavimo įrenginį. Tai buvo tikrai ganėtinai primityvu, bet man, kaip prie technikos, ir žinant tą inversinį signalą, kaip jis skamba, tai buvo, atrodo, viens–du ir aišku“, – prisimena V. Peteraitis.

Šiandien radijo mėgėjų klubas vienija ne tik kovoje už laisvę dalyvavusius radijo entuziastus, bet ir jaunąją kartą. Ši naudojasi jau visai kitokia technika nei jų primtakai ir žvelgia ne tik priekin, bet ir aukštyn – dirba prie kosmoso projektų, kurie garsina Lietuvą.

P. Lileikio nuotr.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close