Regos negalią turintį sūnų Andrių Deimantė (vardai pakeistas, – red. past.) kasdien vežioja į mokyklą kitoje savivaldybėje. Nes tik ten rado reikiamą švietimo pagalbos specialistą tiflopedagogą. Nuo namų iki ugdymo įstaigos – 50 km. Pirmyn atgal ryte ir pirmyn atgal parsivežti po pamokų – mama kasdien įveikia 200 kilometrų, pasakojo ji LRT GIRDI. Per mėnesį kelionė į mokyklą ir atgal pasiekia 4000 km – lyg iki Ispanijos pietų.
Švietimo pagalbos specialistų, bent dalies jų, stinga dažnai mokyklai. Dažna net nepuoselėja vilties turėti ypač retą specialistą – surdopedagogą ar tiflopedagogą. Klausos ir regos negalią turintiems vaikams padedančių specialistų gretos ypač retos.
Trečią klasę baigė su pagyrimu
„Ryte važiuojame 50 kilometrų, tuomet grįžtu, nes man reikia į darbą. Jau šimtas kilometrų. O paskui važiuoju parsivežti – dar šimtas. Taigi per dieną – 200 kilometrų“, – pasakojo Deimantė, su šeima gyvenanti viename nedideliame Lietuvos mieste.
Šeima pasirinko, kad sūnus lankys bendrojo ugdymo mokyklą, kurioje gaus deramą pagalbą, net jei tektų tiek laiko gaišti kelyje, o ir išlaidos degalams bus labai didelės. Tokį sprendimą priėmė, kai vaikas rengėsi į pirmą klasę.
Mano vaikui būtų prapultis specialiojoje mokykloje.
Deimantė
„Ta mokykla, kurią sūnus lanko, turi tiflopedagogą, ko neturėjo mūsų miestas, kai mums reikėjo“, – paaiškino mama.
Andrius, kuris skiria tik šviesą ir tamsą, penkias pamokas per savaitę mokosi tų įgūdžių, kurių jam reikia dėl regos negalios, tarkime, Brailio rašto. Klasėje per pamokas Deimantės sūnus užduotis atlieka kompiuteriu, o jam padeda mokinio padėjėja.
„Kiekvienas atvejis individualus. Mano vaikui būtų prapultis specialiojoje mokykloje. Jis puikiai kalba, jam kalbėjimas yra viskas. Gavo pagyrimą už gerą mokymąsi, jis niekuo neatsilieka nuo kitų vaikų. Puikiai sutaria su bendramoksliais“, – džiaugėsi mama.
Specialiojoje mokykloje, pasak mamos, Andriui būtų buvę keblu.
„Vis tiek visą gyvenimą nebus nutiesti koridoriuose turėklai ar rankenos pasilaikyti, jis turės prisitaikyti prie realaus gyvenimo. O kuo anksčiau prie to įprasi, tuo bus geriau“, – pabrėžė Deimantė.
Teko pakovoti dėl sūnaus gerovės
Vaikų darželį Deimantės sūnus lankė taip pat ne gimtajame mieste, tiesa, tada ugdymo įstaiga, turinti tiflopedagogę, buvo kiek mažiau nutolusi – 40 kilometrų. Kai iš darbo išėjo tiflopedagogė ir ją pakeitė mažai patyrusi specialistė, pakibo Brailio rašto mokymasis, tad mama pradėjo ieškoti naujos vietos.
„Kai vaikas lankė darželį, mačiau, kad jam puikiai sekasi, pritampa ir viskas yra gerai. Tad nusprendėme, kad į priešmokyklinę klasę ir į pirmą po to sūnus eis bendrojo ugdymo mokykloje“, – kaip ir kodėl pasirinko kad ir 50 kilometrų nutolusią, bet bendrojo ugdymo mokyklą, pasakojo moteris.
Ten, kur vaikas gyvena, turėtų nuvykti kompleksinė brigada. Anksčiau mes kalbėjome, kad turėtų būti suformuojama brigada – ji ir vyktų į regioną.
S. Šerėnienė
Mama sako, kad sūnaus aukšti pasiekimai yra didžiausias postūmis jai kasdien vairuoti po 200 kilometrų. Bet ji gerai pamena, kiek teko kovoti, kad sūnui būtų skirtos 5 tiflopedagogo pamokos, o ne dvi, kaip kad siūlė iš pradžių.
„Per kryžiaus kelius pasiekiau, kad vaikas turėtų tiek, kiek priklauso“, – pasakojo Deimantė.
Šerėnienė: ne vaikas turėtų važiuoti pagalbos, o pagalba – pas vaiką
Surdopedagogų, tiflopedagogų, kineziterapeutų, kurių reikia mokyklose, stygius yra itin didelis, sako Lietuvos švietimo pagalbos asociacijos atstovė Saulė Šerėnienė.
„Dėl tiflopedagogų ir kitų retų specialistų yra bėda. Ir didmiesčiuose bėda. O ką kalbėti apie mažesnius miestus“, – sakė S. Šerėnienė.
Pasak jos, stinga ne tik šių specialistų.
„Trūksta ir logopedų, nors jų yra daugiau. Bet logopedo vienam etatui tenka 30 vaikų, o poreikis yra kur kas didesnis. Pas logopedą leidžiame tik tuos vaikus, kuriems šio specialisto pagalbos būtinybė nurodyta Pedagoginės psichologinės tarnybos pažymoje. Apie tuos, kuriems šiaip reikėtų, kaip kad mato pedagogai, nė nekalbame. Tokiu atveju tėvai ieško pagalbos privačiai“, – padėtį apibūdino S. Šerėnienė.
Anot jos, švietimo pagalbos teikimas turėtų būti taip sudėliotas, kad vaikams nereikėtų važinėti į kitus miestus pusšimtį kilometrų.
„Ten, kur vaikas gyvena, turėtų nuvykti kompleksinė brigada. Anksčiau mes kalbėjome, kad turėtų būti suformuojama brigada – ji ir vyktų į regioną. Tokios tvarkos aprašas buvo parengtas. O šiandien tiesiog trūksta specialistų, ir niekas gerai neišanalizuoja, kaip padėti vaikui, neišvežant jo į specialiąją mokyklą“, – kalbėjo S. Šerėnienė.
Ministerija: nėra normalu į mokyklą vykti 50 kilometrų
„Sutinkame, kad tikrai nėra normalu kasdien vykti į mokyklą tokį atstumą. Trūkstant tam tikrų švietimo pagalbos specialistų savivaldybėje, savivaldybė, kurios teritorijoje vaikas gyvena ir kuri atsakinga už jo ugdymo užtikrinimą, gali kreiptis į kitą savivaldybę ir sudaryti bendradarbiavimo sutartis dėl švietimo pagalbos teikimo“, – rašoma Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos (ŠMSM) komentare.
Švietimo valdymo informacinės sistemos duomenimis, 2024–2025 mokslo metais bendrojo ugdymo mokyklose mokosi 91 mokinys, turintis įvairių regos sutrikimų (vidutinę silpnaregystę – 43, žymią silpnaregystę – 23, aklumą su regėjimo likučiu – 4, praktišką aklumą – 1, visišką aklumą – 1, kitų regos sutrikimų – 19).
Anot Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos, šiais mokslo metais šalies švietimo įstaigose dirba 13 tiflopedagogų (bendrojo ugdymo ir ikimokyklinio ugdymo įstaigose). Pavyzdžiui, Panevėžio m. 2 tiflopedagogai teikia pagalbą 20 mokinių, Klaipėdoje 4 tiflopedagogai teikia pagalbą 40 mokinių; Kauno m. 1 tiflopedagogė ugdo vieną aklą vaiką; Šiaulių m. 1 tiflopedagogė teikia pagalbą 7 vaikams; Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centro 2 tiflopedagogės teikia tiflopedagoginę pagalbą 24 ankstyvojo, ikimokyklinio ir mokyklinio amžiaus vaikams (Vilniuje, Vilniaus r. ir Ukmergėje).
„Taip pat švietimo pagalbą regos sutrikimų turintiems vaikams teikia ir specialieji pedagogai, kurie turi arba pagal poreikį gali įgyti papildomų kompetencijų kaip tiflopedagogai (galimybes suteikia projektas „Tęsk: ateik tobulėk, prisidėk“).
Švietimo pagalbos specialistus, mokytojus, pedagoginių psichologinių tarnybų atstovus bei tėvus dėl vaikų, turinčių regos sutrikimų, ugdymo, švietimo pagalbos teikimo jiems, specialiųjų mokymo priemonių naudojimo ir ugdymosi aplinkos pritaikymo nuolat konsultuoja Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centras, prireikus – centro specialistų komanda atvyksta konsultuoti į konkrečią ugdymo įstaigą. Centras organizuoja ir kvalifikacijos tobulinimo renginius pedagogams“, – paaiškino ministerija.
Kaip informavo Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centras, Klaipėdos regos ugdymo centras esant poreikiui Klaipėdos regione organizuoja metodines dienas, seminarus, periodiškai konsultuoja tėvus, mokyklas, darželius ir bendrojo ugdymo mokytojus. Klaipėdos centras sudaro sąlygas tiflopedagogams nuvykti į vietą.
Panevėžio regos centras „Linelis“ šiuo metu užtikrina tiflopedagoginę pagalbą Panevėžio miesto ugdymo įstaigas lankantiems vaikams. Be to, čia dirbantys tiflopedagogai yra numatę konsultacines valandas, kurios skelbiamos centro svetainėje ir konsultuoja visus besikreipiančius.
Šiaulių Petro Avižonio centras nurodė, kad vaikai, kuriems reikalinga tiflopedagoginė pagalba, ją gauna.
