Šiemet profesinės mokyklos atėmė iš kolegijų dalį pirmakursių, sako švietimo, mokslo ir sporto viceministrė Agnė Kudarauskienė. Į jas driekiasi ir kelias daliai tų jaunuolių, kuriems mokslai gimnazijoje sunkiau įkandami. Tačiau, neslepia viceministrė, kylantys priėmimo skaičiai ir vis modernėjanti, kartais net labiau nei universitetų, mokymo bazė profesiniam mokymui nepadėjo galutinai atsikratyti nepalankių, iš praeities paveldėtų etikečių. Tiesa, svarbu pasakyti, kad yra ir tokių profesinių mokyklų, kurių abiturientai egzaminus išlaiko šimtukais.
„Priėmimas, mūsų manymu, pavyko, nes priėmėme tūkstančiu daugiau po dvylikos klasių stojančiųjų. Tai yra tikrai reikšmingas skaičius.
Na, ir atsižvelgiant į tai, kad į kolegijas šiais metais apie porą tūkstančių mažiau įstojo, galima spėti, kad ta dalis ir atkeliavo į profesines“, – sakė A. Kudarauskienė.
Pasak viceministrės, profesinės mokyklos puikuojasi šalia universitetų ir net juos lenkia pagal priimtųjų skaičių.
„Bet taip yra iš esmės todėl, kad dabar sujungtos didelės institucijos, priima tikrai daug mokinių. O kai daug mokinių, mokykla turi visai kitokių finansinių galimybių“, – sakė A. Kudarauskienė.
Šiemet rugsėjį bendrojo priėmimo į profesinio mokymo įstaigas metu profesinės kvalifikacijos siekiantys asmenys sudarė 20 305 mokymo sutartis (2023 m. – 19 749). Valstybės finansuojamos vietos skirtos 20 112 asmenų (2023 m. – 19 587).
Rugsėjo mėnesį dar 802 mokiniai pasirašė profesinio mokymo sutartis su profesinio mokymo įstaigomis. Jie užėmė po pagrindinio ir papildomo priėmimų likusias laisvas vietas, taip pat vietas, atsilaisvinusias dėl mokinių nubyrėjimo.
Taip pat skaitykite
Šiuo metu profesinį mokymą yra pradėję 20 704 mokinių, iš jų 20 498 valstybės finansuojamose vietose.
Per kelerius metus profesinio rengimo centrų skaičius susitraukė nuo 56 iki 44.
– Kokios yra populiariausios profesinių mokyklų programos?
– Automechanika yra viena iš populiariausių. Tikrai populiarios yra sveikatos priežiūros programos – slaugytojų padėjėjai, paramedikai, socialinio darbuotojo padėjėjai.
Grožio srityje populiarios yra kirpėjo, higieninės kosmetikos kosmetiko programos. Nemažai įstoja būsimų virėjų.
Mokytis už savo lėšas yra nepigu, bet turime tokių mokinių. Tie žmonės būna labai motyvuoti, jie žino, ko nori.
A. Kudarauskienė
– O mažiausiai paklausios?
– Mažai įstoja į siuvimą, žemės ūkio programas, žuvininkystę.
– Kiek kainuoja mokytis amato profesinėje mokykloje, jei patenki į mokamą vietą?
– Tai nėra pigu. Žiūrint į tai, kokio dydžio yra mokinio ar studento krepšelis, tai pirmoje vietoje yra universiteto krepšelis, antroje vietoje – profesinės mokyklos ir tada jau kolegijos.
Visas mokymosi laikas gali atsieiti 3000, gali ir 5000 eurų. Tarkime, paramediko programa, kurią, jeigu neklystu, sudaro 90 kreditų, gali kainuoti apie 4,5 tūkst. eurų. Tokia kaina, nes tai yra praktinis mokymas, tai yra mokymo medžiagos, įranga, jos išlaikymas.
Mokytis už savo lėšas yra nepigu, bet turime tokių mokinių. Tie žmonės būna labai motyvuoti, jie žino, ko nori.
– Spalį baigėsi šiemetinis priėmimas. Kaip vertinate jį?
– Jis buvo geras. Šiemet priėmimą vykdome truputėlį kitaip. 2022 metais priėmėme Profesinio mokymo įstatymo pakeitimus, kuriais numatėme, kad decentralizuojamas priėmimo planavimo į profesines mokyklas principas.
Anksčiau ministerija paskirstydavo kiekvienai mokyklai vietų skaičių – kvotas. Kai pradėjome dirbti su šios kadencijos komanda, įvertinome, kad tai savotiškai ydinga, nes neturime tokių tvirtų duomenų, kodėl toks skaičius, o ne kitoks. Dažniausiai remdavomės istoriniais duomenimis, kiek pernai priėmėme, tai maždaug ir šiais metais duosime tiek pat vietų.
Neretai kolegos sakydavo, kad net aukštosios mokyklos tokios bazės neturi, kokią turi profesinės.
A. Kudarauskienė
Perėjome prie šiek tiek kitokio modelio – planavimas, tiksliau, vietų paskirstymas, dabar vyksta apskritimis ir pagal švietimo sritis. Tad iš esmės apskrityje esančios profesinės mokyklos savotiškai konkuruoja tarpusavyje, o kiek jos gali priimti, jau nusistato pačios kartu su profesinių mokyklų tarybomis, kurios yra sudarytos iš socialinių partnerių.
Tai mes savotiškai tas atsakomybes perkeliame mokykloms, kad jos įsivertintų, kiek gali priimti mokinių, į kokias programas. Ir aišku, kad socialiniai partneriai, tie, kurie yra taryboje, turėtų svarų balsą.
– Pasitikslinsiu – nuo kvotų pereita prie mokinio krepšelio?
– Taip, galima vadinti mokinio krepšeliu.
Dar vieną dalyką paminėsiu, kas šiemet buvo nauja. Reagavome į pokyčius ir bendrojo, ir aukštojo mokslo sistemose.
Pirmiausia daug diskusijų buvo dėl pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimo slenksčio. Jo įvedimas, aišku, dabar jau atidėtas porai metų, bet vis tiek tam reikia ruoštis. Ir kitas dalykas – sugriežtėję reikalavimai stojant į aukštąsias mokyklas, t. y. matematikos egzamino reikalavimai, priėmimo į valstybės finansuojamas ir nefinansuojamas vietas kriterijų suvienodinimas.
Reaguodami į šiuos du dalykus, nustatėme vadinamąsias prioritetines eiles stojant į profesines mokyklas.
Tai reiškia, kad kai vyko stojimas, pirmiausia mokyklos priėmė tuos, kurie stoja į programas, skirtas mokiniams su specialiaisiais poreikiais. Tai buvo mūsų pirmasis prioritetas.
Antrasis – tie mokiniai, kurie stoja po 10 klasių. Tai reiškia, kad tie, kurie galbūt kažkokiu būdu gali būti paveikti pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimo, garantuotai patenka į profesinį mokymą.
Ir trečioji prioritetinė eilė – stojantieji po dvylikos klasių ir siekiantys pirmosios kvalifikacijos. Tai reiškia, kad tie, kurie galbūt neįstos į aukštąsias mokyklas, garantuotai patenka į profesinį mokymą.
Na, ir stojantieji į vadinamojo tęstinio mokymo programas, t. y. suaugusieji, kurie jau turi kokį nors išsilavinimą. Jie buvo paskutinis prioritetas.
– Kalbėjau su žmogumi, priklausančiu ketvirtajam prioritetui. Tas žmogus, prieš keliolika metų baigęs kolegiją, neįstojo į profesinę mokyklą, tad dabar jaučiasi nuskriaustas.
– Bet tam žmogui yra kitų galimybių, kurias suteikia valstybė. Pavyzdžiui, profesinį mokymą finansuoja Užimtumo tarnyba. Net neturi būti bedarbis, kad galėtum pasinaudoti Užimtumo tarnybos priemonėmis.
Reikia suprasti, ko tas žmogus nori? Keisti savo kvalifikaciją, t. y. veikti visiškai ką kita? Nori patobulinti jau savo turimą profesiją? Jeigu tai yra ta priežastis, Užimtumo tarnyba jam finansuos profesinį mokymą ir dar duos bonusų – finansuos nuvažiavimą į mokyklą.
Vis dėlto tiesa, nuo kurios mes galbūt norime nusigręžti, yra tokia, kad iš esmės profesinį mokymą daugiausia renkasi mokiniai, kurie yra jau tų kritinių pasiekimų skalėje.
A. Kudarauskenė
Dar vienas dalykas – jeigu žmogus jau turi aukštąjį išsilavinimą, jis savotiškai vis tiek kvalifikacijų lygmeniu grįžta atgal švietimo sistemoje. Ar jam reikia visos mokymo programos? Galbūt jam reikia koncentruotos, trumpos, o galbūt neformalios programos, tą suteikia platforma Kursuok.lt.
Tad suaugusiems žmonėms, kitaip nei jaunimui, kuris siekia pirmos kvalifikacijos, yra alternatyvių būdų įgyti tų įgūdžių.
– Pirmas prioritetas yra tie, kurie stoja į programas, pritaikytas specialiųjų ugdymosi poreikių žmonėms. Taip pasirinkote todėl, kad bendrojo ugdymo mokyklose startavo visuotinis įtraukusis ugdymas?
– Kad visos mokyklos priimtų visus mokinius. Nesakau, kad būdavo mokyklų, kurios tokių programų nevykdydavo. Bet vis dėlto manome, kad vadinamosios antrojo lygio programos, kurios suteikia darbinių įgūdžių, yra labai svarbios žmonėms, kurie turi psichinę ar fizinę negalią, kad jie galėtų taip pat įgyti profesiją.
Profesinėse mokyklose įtraukumas veikia jau labai seniai ir ten visada mokėsi įvairiausių poreikių vaikai. Ir nereikėjo jokių specialių tvarkų ar įstatymų tam, kad profesinės mokyklos priimtų visus mokinius.
– O kokia dalis yra tų, kurie neįveikę pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimo (PUPP) pasirinko mokytis profesinėje mokykloje, nors galimai būtų toliau mokęsi gimnazijoje?
– Jų kasmet būna panašus skaičius – apie 4 tūkst.
– Kaip manote, kaip tai pasikeis, kai po dvejų metų atidėta slenksčio patekti į vienuoliktą klasę tvarka startuos?
– Buvome paskaičiavę, kad jei apie 30 proc. neišlaiko PUPP, vienai profesinei mokyklai tektų papildomai 50 mokinių. Žiūrint į tai, kaip mokyklos planuoja priėmimą, tai jos susiplanuoja dar didesnius skaičius, vadinasi, pajėgumų turi.
Būtent todėl tokia logika dėl konkursinių eilių atsirado, kad jie tikrai patektų. Negalime leisti, kad žmogus, kuris dar net nėra pilnametis, liktų kažkur, sakykime, nei ten, nei ten.
– Profesinių mokyklų sektoriuje buvo pasigirdę nuostatų, kad „mums pačių prasčiausių irgi nereikia, nereikia manyti, kad į profesines ateina tik patys prasčiausi, pas mus ateina ir stipresnių vaikų“.
– Neseniai buvo atlikta analizė, kaip pasiekimai bendrajame ugdyme koreliuoja su mokinių pasirinkimu mokytis profesinėje mokykloje.
Vis dėlto tiesa, nuo kurios mes galbūt norime nusigręžti, nes norime keisti naratyvą apie profesinį mokymą, yra tokia, kad iš esmės profesinį mokymą daugiausia renkasi mokiniai, kurie yra jau tų kritinių pasiekimų skalėje – pačių žemiausių.
Mes čia galime prisiminti ir diskusijas dėl slenksčio einant į vienuoliktą klasę – ar tai turėtų būti ketvertas, ar penketas.
Ką mes sakome? Jeigu tu vos vos teigiamu pažymiu išlaikai, tu jau gali eiti į gimnaziją. Bet iš tiesų reikėtų ruoštis akademiniam mokymuisi akademinėje gimnazijos aplinkoje, o paskui – universiteto ar kolegijos aplinkoje. O tai reikalauja šiek tiek daugiau iš žmogaus, negu vos vos pasiekti tą teigiamą rezultatą.
Tačiau profesinės mokyklos tikrai ima vis labiau orientuotis į tas aukštos pridėtinės vertės profesijas sveikatos priežiūros, socialinės priežiūros srityje, kur taip pat reikia aukštų pasiekimų. Tai ir mechatronika, metalo apdirbimo staklių valdymas, paramedikai – tam reikia pasiekimų.
Aišku, neturėtume pamiršti ir to, kad tarp profesinių mokyklų ir gimnazijų yra gana didelė konkurencija dėl mokinių. Kartais tenka girdėti ir komiškų situacijų: kai mažesniuose miestuose ir miesteliuose esanti profesinė mokykla surengia atvirų durų dienas norėdama pasikviesti mokinių, jų tiesiog neišleidžia iš gimnazijos, nes gimnazijos nori kiekvieną mokinį išsilaikyti savo mokykloje. Man atrodo, dar ir tai prisideda, kad į profesines mokyklas ateina tik pačių žemiausių pasiekimų mokiniai, nes tokius galbūt lengviau paleidžia bendrojo ugdymo mokyklos.
Žinoma, būna, kad, tarkime, mokinys mokosi aštuntukais, jo pomėgis yra automechanika, jis norėtų tokios profesijos ateityje, tad eina mokytis į profesinę. Bet dažnesnė tendencija, kad ten nueina mokytis žemiausių pasiekimų mokiniai.
– Jūs prašnekote apie neigiamą profesinių mokyklų naratyvą. Nepavyksta to pakeisti?
– Manau, kad mažais žingsneliais, bet tikrai judame į priekį. Žodis „profkė“ mano aplinkoje apskritai nevartojamas.
Mažas niuansas, bet savotiškai iškalbingas. Neseniai turėjome apskritojo stalo diskusiją su darbdavių organizacijomis apie pameistrystę. Vienos konfederacijos vadovas priėjo prie manęs ir sako: „Mes tikrai matom, kaip profesinės mokyklos keičiasi.“ Keičiami ir pavadinimai. Mokyklos sąmoningai žodžio „profesinis“ nori atsisakyti.
Tas žodis nėra blogas, bet anksčiau, praėjusio amžiaus devintąjį ar dešimtąjį dešimtmetį, buvome gąsdinami profesinėmis mokyklomis – jei nesimokysi, eisi ten. Svarbu profesines mokyklas atverti plačiajai visuomenei, parodyti, kokios jos yra. Kokios jose modernios mokymo bazės – turėjome milžiniškų investicijų ir dar turėsime, mat kaip tik prasideda naujas struktūrinių fondų periodas. Bet kol neatveriamos durys, tol žmonės ir nesužino.
Kadencijos pradžioje vežiodavau kolegas, dirbančius su bendruoju ugdymu ar aukštuoju mokslu, po profesines mokyklas, norėjau parodyti jiems, koks yra profesinis ugdymas dabar. Pati daug metų dirbu su šiuo sektoriumi. Neretai kolegos sakydavo, kad net aukštosios mokyklos tokios bazės neturi.
Bet vis dėlto mes labai atsiliekame skaičiais mokinių, kurie siekia profesijos kartu su viduriniu ugdymu. Europoje esame pačiame gale – treti nuo pabaigos. Turime tiktai 22 proc. tokių mokinių, o Europos Sąjungos vidurkis yra netoli 50 proc.
Kita vertus, šiemet priėmėme tūkstančiu daugiau abiturientų – 3196, pernai – 2142. Greičiausiai tai tie, kurie neįstojo į kolegiją.
– Vis dėlto dar yra ir tų žmonių, kurie stoja į profesines mokyklas jau turėdami aukštąjį išsilavinimą – tiek universitetinį, tiek koleginį. Į juos įvairiais etapais būdavo, sakyčiau, žvelgiama dviprasmiškai. Kad tai ir blogai, nes ne pagal tvarką, ir gerai, kad supratę, jog stinga praktikos, randa galimybę šią spragą užlopyti profesinėje mokykloje.
Koks jūsų požiūris į tuos žmones, kurie į profesinį mokymą ateina po universiteto ar kolegijos?
– Manau, kad mokymosi visą gyvenimą koncepcija yra labai gera ir ji turi veikti praktikoje. Tai reiškia, kad mes, net ir būdami 40 ir daugiau metų, jau turėdami ir darbo patirties, ir išsilavinimą, nebijome keisti savo kelio ir, tarkime, iš valstybės tarnautojo tapti siuvėju ar floristu.
Pati pažįstu žmonių, kurie renkasi kitaip. Tarkime, turiu draugą odontologą, kuris mokosi masažo. Turiu draugą žurnalistą, kuris dabar mokosi paramediko programos. Žmonės ieško savęs.
Bet galiu pasakyti, kad yra profesinių mokyklų, kurios išleidžia ir daug šimtukininkų.
A. Kudarauskienė
Valstybė gali jiems dar kartą apmokėti mokymąsi, jeigu jie turi tik bakalauro laipsnį arba yra baigę ištęstines studijas.
Bet vėl – valstybė jau investavo į tavo baigtą aukštojo mokslo programą, ir gana daug. O tada sugalvojai dar kartelį pabandyti. Vis dėlto piramidė, mūsų manymu, turėtų veikti šiek tiek kitaip. Galbūt geriausia būtų kuo anksčiau eiti į profesinę mokyklą, ten įgyti vidurinį išsilavinimą ir profesiją, ir tada supratus, kad norėtųsi akademinių žinių, eiti į universitetą.
Bet, žinoma, matome, kad būna ir taip, kad į profesinę žmonės stoja įgiję aukštąjį išsilavinimą. Beje, šiemet žmonių, jau turinčių išsilavinimą, į profesines mokyklas priėmėme tūkstančiu mažiau. Manau, kad suveikė ir kitokios konkursinės eilės įvedimas.
Kodėl toks reiškinys kartais būdavo vertinamas neigiamai? Esą universitetas ar kolegija nesuteikia tiek žinių, kad žmogus galėtų dirbti. Nebūtinai. Gal tiesiog žmogus suprato norintis kardinaliai keisti gyvenimą. Ir tai yra labai sveikintina.
Aš nesiečiau su tuo, kad, sakykime, aukštosiose mokyklose prastas parengimas.
– O kiek realus tas scenarijus, kad baigęs profesinę mokyklą žmogus stoja ir įstoja į aukštąją mokyklą?
– Žiūrint į dabartinius duomenis, į tai, kokių pasiekimų mokiniai renkasi profesines mokyklas, matyti, kad sunku jiems būtų tiesiu taikymu patekti į aukštąjį mokslą. Bet prieš porą metų įvestos trumposios studijos. Į jas mokinys iš profesinės mokyklos gali patekti turėdamas tos srities kvalifikaciją, jam negalioja griežti reikalavimai, tarkime, dėl matematikos egzamino. Tai yra savotiškas tiltelis.
Po trumpųjų studijų žmogus jau gali keliauti siekti kolegijos bakalauro. Taigi alternatyvus kelias yra. Tiesa, jis kol kas nėra dar labai populiarus, stojančiųjų skaičiai nėra dideli – vos dešimtys. Galbūt reikėtų platesnės komunikacijos apie tokias galimybes.
Bet galiu pasakyti, kad yra profesinių mokyklų, kurios išleidžia ir daug šimtukininkų.
– Profesinėje mokykloje po kelias valandas per savaitę gali mokytis ir gimnazistai. Tai domina moksleivius?
– Šiais metais padvigubėjo gimnazistų, stojančių į modulius. Tai reiškia, kad jie toliau mokosi savo bendrojo ugdymo mokykloje, bet drauge mokosi modulio profesinėje. Stoti į modulius gali devintokai, dešimtokai, vienuoliktokai ir dvyliktokai.
Pernai turėjome apie tūkstantį tokių mokinių, šiemet – jau beveik du tūkstančius.
Matome, kad gimnazijų vadovai labai lanksčiai žiūri į tokią galimybę vaikams. Kai kuriais atvejais, pavyzdžiui, netgi profesinės mokyklos ir gimnazijos sutaria, kad dalis klasės arba net visa klasė renkasi kažkokį modulį, tada lengviau tvarkaraščius suderinti.
Bet paprastai tokie mokiniai mokosi po pietų, po savo pamokų. Tvarkaraštis jiems sudėliojamas taip, kad neviršytų nustatyto mokymosi valandų skaičiaus.
– Tai yra būdas pasimatuoti profesiją?
– Šie vaikai gauna valstybės pripažintą pažymėjimą, kur yra surašytos visos kompetencijos, kurias įgijo. Tad jeigu jie, pavyzdžiui, stoja į profesinę mokyklą, į tą pačią sritį, įskaitomas tas dalykas, jo nebereikia mokytis.
Tad tai galimybė pasimatuoti profesiją. Antra, taip galima įgyti norimos srities žinių, tarkime, statybų arba automechanikos. Trečia, tai neformaliojo ugdymo būdas, na, kaip būrelis.
– Profesinių mokyklų tinklas jau yra optimalus?
– Dar turime mažų mokyklų. Tokių, kurios priima 40–50 mokinių.
– Tai valstybinės profesinės mokyklos?
– Taip. Bet galbūt geografiškai būtų sudėtinga jas sujungti. Kita vertus, geram vadovui kilometrų skaičius turbūt nebūtų labai svarbu.
Manau, kad 2022 metais padaryta pertvarka per kelerius metus galėtų būti galutinai sustyguota.
Prieš metus pasikeitė ir egzaminavimo tvarka profesinėse mokyklose – kompetencijų vertinimas, arba profesijos egzaminas, tapo centralizuotas, teorijos egzaminas tapo skaitmeninis.
Startavo kompetencijų vertinimo centrai, tai reiškia, kad ketvirtojo lygio, aukštesnės kvalifikacijos besimokantys mokiniai praktinio egzamino važiuos laikyti į tuos centrus.
Profesinis mokymas yra viso švietimo dalis, kuri gali kur kas greičiau sureaguoti į rinkos poreikius. Tarkime, turime nuostabų pavyzdį – per metus nuo pasikalbėjimo prie stalo su darbdaviais iki pirmos mokinių grupės mokymosi starto praėjo vos metai. Kalbu apie antžeminio aptarnavimo specialistus, dirbančius oro uostuose. Tai buvo pavyzdinis susitelkimas. Valstybės tarnautojai padėjo visus darbo rinkos poreikius sudėti į standartus, į programas. O darbdaviai išsakė didelį tokių mokslų poreikį.
