„Neseniai girdėjau, kaip vyresnio amžiaus žmogaus klausė, kaip ruošiatės dienai X. Senjoro komentaras buvo toks: kam ruoštis, jei jau nugyvenau savo gyvenimą? Pastebima, kad kai kurie vyresnio amžiaus žmonės amžizmą nukreipia į save“, – teigia Lietuvos visuomenės amžėjimą tyrusi Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) socialinių mokslų daktarė Dovilė Daugėlienė, dalyvavusi Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto organizuojamame „Sidabrinės visuomenės forume“.
Anot pašnekovės, gyvenime dažnas žmogus buvo palaikytas per jaunu arba per senu ko nors siekti, užsiimti tam tikra veikla.
„Jeigu galvotume, kad amžizmas yra tik vyresnio amžiaus žmonių problema, tai smarkiai klystume, nes jį gali patirti ir jauni žmonės“, – pabrėžia D. Daugėlienė.
Depresuoti ir sergantys demencija – populiariausi stereotipai apie senjorus
Amžizmas (angl. ageism) yra apibrėžiamas kaip stereotipai, išankstinės nuostatos ir diskriminacinis elgesys su tam tikra žmonių grupe. Ekspertė sako, kad dažnas žmogus turi savitą įsivaizdavimą apie senyvo amžiaus žmones.
„Kai mes norime vertinti amžizmą, pirmiausia reikia suvokti jo kompleksiškumą. Apie vyresnio amžiaus žmones mes turime tam tikrą įsivaizdavimą – galvojame, kad vyresnio amžiaus žmonės pasižymi prasta sveikata, jie yra niūrūs, užsidarę, apimti depresijos, turi atminties problemų ar serga demencija, yra vieniši, aseksualūs ar irzlūs. Iš kitos pusės, mes galime galvoti, kad jie yra labai religingi, šviesaus proto ir išmintingi. Tai dažniausi stereotipai, tačiau vyresni žmonės yra pati skirtingiausia visuomenės grupė“, – aiškina socialinių mokslų daktarė.
D. Daugėlienės teigimu, žmonių jausmai kinta pastebint pirmuosius savo senėjimo požymius, galvojant apie senatvę ir senjorus.
„Galbūt mes išsigąstame, šalinamės vyresnio amžiaus žmonių, galbūt kelia paniką bendravimas su jais. Kai kurie pastebi, kad jie šalinasi vyresnių žmonių, nes galvoja, kad prašys padėti, pavyzdžiui, atidaryti duris“, – tyrimo rezultatais dalijasi mokslininkė.
Socialinių mokslų daktarės teigimu, amžizmas pasireiškia įvairiose gyvenimo srityse. Pavyzdžiui, tam tikrų technologijų įvedimas socialinių paslaugų sferoje didina senjorų atskirtį.
„Per institucinį amžizmą – įstatymus, socialines normas – yra įtvirtinama diskriminacija amžiaus požiūriu. Implicistinis amžizmas yra itin pavojingas, nes asmuo vadovaujasi savo nuostatomis ir stereotipais ir gali taikyti elgesio šablonus, tačiau pats nesuvokia, kad tai yra išankstinis nusistatymas. Amžizmas gali būti nukreiptas į save ir galima galvoti, kad esi per jaunas arba per senas kalbėti šia tema, turi arba neturi išmanymo“, – amžizmo tipus išskiria D. Daugėlienė.
Mažinti technologinę atskirtį
Visgi mokslininkė pabrėžia – ir vyresni žmonės gali prisitaikyti prie technologinių naujovių, tačiau jiems turi būti surašomos detalios instrukcijos. Kaip sako D. Daugėlienė, senjorai itin vertina savo artimųjų, o ypač vaikų pagalbą naudojantis internetu ar programėlėmis.
„Amžizmo galime aptikti visur. Dažniausiai yra įvardijamos socialinės ir sveikatos priežiūros paslaugos, taip pat švietimas, technologijos. Turime nuostabių programėlių, kurios nuolat atsinaujina, bet tie, kas jas kuria, nepagalvoja, kad vyresni žmonės, kurie gyveno, augo būdami toliau nuo technologijų, galbūt negalės jų taip greitai perprasti. Reikia padėti jas perprasti, suvokti, parašyti detalias instrukcijas. Vyresnio amžiaus žmonės gali mokytis šiek tiek kitaip“, – sako ji.
Mokslininkės atlikto tyrimo metu pastebėta, kad dalis medikų turi su amžiumi susijusių stereotipų apie vyresnius pacientus. Tad dalis vyresnio amžiaus pacientų vengia eiti pas gydytoją, nes bijo, kad jų ligos bus nurašytos dėl senatvės.
Be to, dalis pacientų tyrimo metu sako besijaučiantys, kad yra našta sveikatos priežiūros specialistams, taip pat neretai jaučiasi atstumti ir nepageidaujami.
„Sveikatos priežiūros srityje amžizmas yra kiekvienos dienos praktika, jis gali pasireikšti skirtingais lygmenimis. Pavyzdžiui, su sveikatos priežiūros specialistais, kai vyresnio amžiaus žmonių nusiskundimai nėra išklausomi, ignoruojami. Nuvertinamos ir pajuokiamos senjorų turimos ligos valdymo žinios. Taip pat prasta sveikata suvokiama kaip amžiaus pasekmė. Kai kada gali pasireikšti ir psichologinis smurtas prieš vyresnio amžiaus pacientą“, – teigia D. Daugėlienė.
Ligas vertina kaip senatvės pasekmę
Socialinių mokslų daktarės atliktame tyrime dalyvavo 21 senjoras, turintis bent dvi lėtines ligas, ir šeimos gydytojai.
„Atlikus tyrimą su sveikatos priežiūros specialistais, buvo pastebėta, kad jie turi tam tikrų amžistinių nuostatų. Tada atrodo, kad savo buvimu senjoras trukdo gydytoją, vengia būti atidžiau ištirtas. Pastebėta, kad slaugytojos nemaloniai, atžagariai bendrauja, galbūt grubiau patraukia už rankos vyresnio amžiaus žmogų, išvesdamos iš kabineto, pakelia balsą“, – dėsto D. Daugėlienė.
„Gydytojai galvoja, kad jie geriausiai žino, ar esi ligonis, tu esi klipata, o dar jeigu sena – dar didesnė klipata“, – taip kalbėjo 65 metų tyrimo dalyvė.
Mokslininkė teigia, kad taip vyresnio amžiaus žmonės pradeda gydytis patys, nesikreipia į sveikatos įstaigą. O su amžiumi susijusios aplinkos nuostatos itin veikia psichinę senjorų sveikatą.
„Amžizmas turi daugybę pasekmių žmogui. Pasekmės apima fizinę, emocinę, psichinę sveikatą, taip pat kenčia gyvenimo kokybė ir pasitenkinimas. Atsiranda mažesnė savigarba ir vienišumo jausmas. Šokiruojantis faktas – dėl amžizmo žmogaus gyvenimo trukmė gali sutrumpėti pusaštuntų metų. Mes neatrakiname, neatrandame vyresnio amžiaus žmonių potencialo, jų sukauptos patirties, įgūdžių, nesukuriamas ryšys tarp kartų. Amžizmas kuria ir naujas socialinės atskirties formas. Įveikti amžizmo pasekmes kainuoja itin brangiai“, – sako socialinių mokslų daktarė.
Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) amžizmą reglamentuoja kaip netinkamą elgesį, todėl pateikia rekomendacijas, kaip jį užkardyti.
„Reikia skatinti visuomenės švietimą, vyresnio amžiaus žmonių sąmoningumo ugdymą. Rengiant sveikatos priežiūros specialistus rekomenduojama atkreipti dėmesį į darbą su vyresnio amžiaus pacientais. Žiniasklaidos atstovams kalbant apie amžizmą svarbu laikytis pusiausvyros ir pristatyti vyresnio amžiaus žmonių įvairovę. Reikia kurti erdves, kur vyresnio amžiaus žmonės galėtų susiburti į bendruomenę, skatinti jų įsitraukimą į įvairias veiklas“, – teigia D. Daugėlienė.
