27-erių pedagogui Šarūnui Vaitkui šie mokslo metai mokykloje ketvirtieji. Prieš tapdamas matematikos mokytoju gimnazijoje jis ne vienus metus vaikus mokė privačiai ir sako, kad būtent tuomet suvokė šio darbo prasmę, išvydo žibančias vaikų akis, o tai ir išaugino pedagoginius sparnus. Š. Vaitkus šiemet tapo Meilės Lukšienės premijos laureatu.
„Ateina mokinys, nepasitikintis, nusivylęs, ir jauti, kaip laikui bėgant grįžta tas pasitikėjimas, matai užuomazgas, kad gal jam net patinka matematika“, – sakė pedagogas.
Vienas jo tikslų – kad visuomenė, taip pat ir mokiniai, susimąstantys apie mokytojo darbą, suprastų, kaip kilnu ir prasminga yra mokyti.
– Jeigu mudu būtume susitikę, tarkim, kai jūs buvote dvyliktokas, ką tada būtumėte atsakęs į klausimą, kuo ketinate tapti?
– Tuo metu labai rimtai domėjausi medicina ir buvau pasirinkęs mokytis tuos dalykus, kurių reikia stojant į mediciną. Ketinau tapti gydytoju, domėjausi šia sritimi.
Tiesą pasakius, tuo metu tikrai negalvojau apie buvimą mokytoju. Ir tik dvyliktos klasės pabaigoje, jau po egzaminų, supratau, kad medicinos vaikausi dėl kažkokio prestižo. Man neblogai sekėsi visi dalykai mokykloje ir tarsi jaučiau, kad jeigu nesirinksiu tokios profesijos, švaistysiu savo potencialą. Turbūt tuomet buvau pasidavęs aplinkinių nuostatoms.
– O kaip galiausiai pasirinkote matematiką?
– Galiausiai paklausiau širdies. Supratau, kad matau save arčiau matematikos, o ne medicinos.
Matematika domėjausi nuo pat penktos klasės. Turėjau nuostabų mokytoją, pas kurį mokiausi aštuonerius metus, – Vytautą Narmontą. Jis mane mokė Kretingos Jurgio Pabrėžos universitetinėje gimnazijoje.
Man labai pasisekė dėl mokytojo. Apskritai man gyvenime ypatingi žmonės nukrenta lyg iš dangaus.
Tuo metu viena klasė iš trijų, kai baigėme ketvirtąją, gavo galimybę mokytis pas šį mokytoją. Man pasisekė ir nuo tada aš labai stipriai susidomėjau matematika – sėdėdavau ištisas valandas pas mokytoją po pamokų, dažniausiai iki pat penktos valandos, išskyrus trečiadienį, nes jis tą dieną nedirbdavo, o visą kitą laiką stengiausi spręsti uždavinius ir būti su matematika.
Mano mokytojas siekė mokiniams perduoti meilę matematikai. Jis labai teisingas ir objektyvus, labai racionalus žmogus, tačiau drauge turintis ir empatijos. Šiuos dalykus iš jo, tikiuosi, esu perėmęs.
Kartais pasvarstau, kur būčiau šiandien, jeigu ne mokytojo Vytauto Narmonto indėlis.
Š. Vaitkus
Tad matematika visada buvo šalia, man ji labai patiko, dalyvaudavau olimpiadose, konkursuose. Taip galiausiai supratau, kad vis dėlto matematika yra tai, su kuo noriu sieti savo ateitį. Taip pat supratau, kiek įvairių kelių gali ši disciplina atverti.
Tuo metu žiūrėjau į matematiką kaip į labai universalų dalyką, mačiau, kad galiu dirbti skirtingose srityse. Tarkim, mano grupiokai dirba finansų srityje, programuoja, kažkas atlieka mokslinį darbą, kažkas dirba su duomenimis, įvairiose įmonėse.
Man tos galimybės, kurias atveria matematika, susuko galvą.
O su mokytoju V. Narmontu nuolat susitinkame, palaikome ryšį. Džiaugiuosi, kad galiu į savo mokytoją dabar kreiptis ir kaip į kolegą. Man šis mokytojas yra dovana – jei ne jis, dabar ir su jumis nekalbėčiau. Kartais pasvarstau, kur būčiau šiandien, jeigu ne jo indėlis.
– Sakėte, kad matematika susuko galvą, o ar noras būti mokytoju taip pat susuko galvą?
– Mano mama yra mokytoja, ji dėsto ekonomiką. Kai buvau mokinys, gal dešimtokas, ji mane įspėjo, kad mokytojo darbas yra sudėtingas, finansinius lūkesčius ne visada pateisinantis. Ir draugai labai keistai žiūrėjo į šią profesiją. Juk matydavome kiekvieną dieną, kaip mokytojai sunkiai dirba, su kokiais iššūkiais susiduria. Matėme, kad šiuolaikiniai vaikai nėra patys lengviausi. Tad tuomet, kai buvau mokinys, mintį apie mokytojavimą man atmušė.
Švietimas mane iš naujo susirado antrame universiteto kurse. Tuo metu ir aš, ir mano kurso draugai ieškojome, kaip būtų galima prisidurti pinigų. Pasitaikė galimybė mokyti matematikos individualiai.
Taip pat skaitykite
Mokiau vaikus nuo pačių mažiausių – pradinukų, iki pačių vyriausių – dvyliktos klasės – mokinių. Man tai patiko, pamačiau tame labai didelę prasmę, juk ateina mokinys, nepasitikintis, nusivylęs, ir jauti, kaip laikui bėgant grįžta tas pasitikėjimas, matai užuomazgas, kad gal jam net patinka matematika.
Kaip ir sakiau, pamačiau prasmę, tas žibančias akis. To jausmo pradėjau ieškoti vis labiau. Metams bėgant, mokymas vis labiau mane įtraukė. Ir taip išaušo pirma diena mokykloje.
– Vilniaus universitete baigęs matematikos bakalauro studijas nesustojote. Ką toliau studijavote?
– Buvau susiradęs programą užsienyje, Norvegijoje. Ji susijusi su švietimu, skirta matematinį išsilavinimą turintiems žmonėms, norintiems dirbti mokyklose. Bet tada prasidėjo pasaulinė COVID-19 pandemija. Tuo pat metu Lietuvoje startavo iniciatyva, kad įstojus į pedagogikos studijas gauni 300 eurų stipendiją. Supratau, kad jei tokia proga, aš niekur nebevažiuosiu. Nusprendžiau, kad matau save švietimo srityje, todėl baigsiu pedagogines studijas.
Įstojau, susiradau mokyklą – Šiaurės licėjų. Ten dirbau su penktų–septintų klasių mokiniais.
Paskui turėjau darbo mokykloje pertrauką, kol vieną dieną sulaukiau matematikos mokytojos Zinos Šiaulienės skambučio. Ir jau kitais mokslo metais atsidūriau Vilniaus jėzuitų gimnazijoje.
– Dirbate su 9–11 klasių mokiniais. O tai reiškia ir pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimą, ir vadinamuosius tarpinius patikrinimus, ir rengimąsi baigiamiesiems egzaminams.
– Savo mokykloje, kadangi mokiniai yra akademiškai stiprūs, stengiamės neakcentuoti patikrinimų. Ieškome kažko daugiau negu pažymiai, patikrinimai ir egzaminai. Tad kartais su Zina stengiamės atsiriboti nuo mokyklinės matematikos, parodyti vaikams kažką daugiau.
– Mokytojai dirba su gyvais žmonėmis, tad natūralu, kad iškyla visokių situacijų, kai kartais būna labai sunku.
– Labai džiaugiuosi tuo, ką mokykla man suteikia. Tikrai jaučiu palaikymą iš mokyklos administracijos. Ir milžinišką rūpestį iš čia dirbančių kolegų.
Taip pat žmona yra tas žmogus, kuris tikrai labai supranta, kad mokytojo darbas nesibaigia sulig kažkuria valanda. Ji taip pat mokytoja – pradinių klasių. Tad žmona gerai supranta, kad parsinešu mokyklos rūpesčių namo, kad negalėsiu visko palikti mokykloje. Jaučiuosi esantis mokytoju visą parą.
– Mokote vaikus ne tik matematikos – mokote juos ir kaip mokytis. Sakoma, kad tai labai svarbus gebėjimas.
– Toks poreikis kilo iš asmeninės patirties. Tarkime, reikėdavo išmokti pasaulio valstybių sostines arba pasaulio valstybių vėliavas. O kaip to mokytis – neišgirsdavau, tad turėdavau pats ieškoti būdų – galbūt tiesiog iškalti ar susieti asociatyviai.
Pradėjęs dirbti su mokiniais supratau, kad ir jiems šių gebėjimų ir įgūdžių stinga. Tad domėjausi, kaip būtų galima tai lavinti, kaip kelti sau tikslus – kad neišsikeltum per didelių ir nepasiekiamų. Dar ir dabar ieškau į šiuos klausimus detalesnių atsakymų, kas dar efektyviau padėtų mokytis.
– Jūs turite savo pasirengtus planus, savo metodiką. Kam jums to reikia?
– Vėl turbūt reikėtų atsigręžti į mano mokytoją V. Narmontą, kuris akcentuodavo, kad mokomės matematikos, o ne matematikos egzaminui. Jaučiu, kad per savo patirtį atradau matematiką gerokai giliau, ne tik kaip mechaninių veiksmų seką.
Vilniaus jėzuitų gimnazijoje su mokytoja Z. Šiauliene mokome tą pačią klasę dviese: ji moko geometrijos, aš – algebros. Mudu stengiamės remtis savo patirtimis, kas mums padėjo geriau suprasti matematiką.
– Ar į jūsų klasę ateina mokinių, bijančių matematikos?
– Matematikos baimė yra labai realus dalykas. Ji kyla dėl įvairių veiksnių. Tarkime, dėl nuostatos, kad klysti yra blogai. Stengdamiesi išvengti klaidų mokiniai mažiau įsitraukia, bijo ką nors pasakyti. Labai svarbu pabrėžti, kad klaidos yra ugdymosi proceso dalis ir nė vienas matematikas, net pats stipriausias, neužaugo nedarydamas klaidų.
Ilgainiui supratau, kad jeigu pasibelsiu bent į vieno, kuris galbūt keis šimtų žmonių gyvenimus, širdį, jau man bus didelis laimėjimas.
Š. Vaitkus
Ugdymo kelias, ypač matematikoje, yra grįstas klaidomis. Bet labai svarbu, kad mokinys patirtų sėkmę, o kai jis ją patiria reguliariai, atsiranda ir motyvacija. Tad svarbu sudaryti sąlygas, kad tokią sėkmę vaikai patirtų. Tai ir atveria kelią į mokinio širdį.
– Būdamas jaunas mokytojas jūs jau mokote kitus pedagogus.
– Suprantu, kokia sudėtinga pati pradžia jauniems mokytojams. Neretai jaunas mokytojas būna tiesiog įstumiamas į sistemą ir visko turi išmokti ko ne pats. Tad labai stengiuosi juos globoti arba suteikti galimybę pasikalbėti, pasiaiškinti. Kartais tai būna ne praktiniai patarimai, o tiesiog galimybė pasikalbėti, nurimti, suprasti, pagalvoti apie mokymo tikslą.
Kadangi pats girdėjau įvairių nuomonių apie savo pasirinkimą būti mokytoju, žinau, kad reikia įdėti nemažai pastangų, kad įtikintum, jog ši profesija yra labai kilni, jog ją pasirinkus galima oriai gyventi ir tikrai yra galimybių save realizuoti.
– O ką įtikinti – jaunus, pradedančius mokytojus ar visuomenę?
– Turbūt ir vienus, ir kitus. Mokytojo kelias iš esmės prasideda gana sunkiai, jei lygintume su tuo, ką, pavyzdžiui, gali pasiūlyti privatus sektorius gerai matematiką mokančiam mokiniui arba studentui. Visokie picų penktadieniai, keturių darbo dienų savaitė, kelionės, komandiruotės ir visa kita.
Ir kai vienoje pusėje yra toks patrauklus rinkinys, reikia ieškoti būdų, kaip mokytojo profesiją „parduoti“ – parodyti, atskleisti, kad ji gali būti patraukli.
Manau, kad idealiame pasaulyje korepetitorių nereikėtų.
Š. Vaitkus
Pastaruoju metu apie mokyklą kalbame iš neigiamos pusės, tad jaunam žmogui sunku save sieti su nelengvomis darbo sąlygomis. Todėl mano noras ir yra stengtis visuomenei parodyti, kodėl prasminga būti mokytoju.
– O jums buvo kilę minčių rinktis tą „patrauklų paketą“?
– Man tokių minčių kildavo nebent reflektuojant, ar tikrai maksimaliai gerai padarau savo darbą, ar tikrai atiduodu mokiniams viską, ką galiu, ar tikrai kiekvienam mokiniui suteikiu viską, kad jis pasiektų išsikeltus tikslus.
Tokios filosofinės mintys buvo aplankiusios.
Man visada norisi daugiau, norisi perfekcionizmo, kad visi vos ne šimtu procentų viską suprastų. Turėjau suvokti, kad vis dėlto mokiniai ateina su skirtingais poreikiais, lūkesčiais, kad, ko gero, nepasibelsiu į absoliučiai kiekvieno mokinio širdį. Ilgainiui supratau, kad jeigu pasibelsiu bent į vieno, kuris galbūt keis šimtų žmonių gyvenimus, širdį, jau bus man didelis laimėjimas. Ir man to pakanka, kad jausčiausi emociškai saugiai ir patogiai vietoje, kurioje dirbu.
– Jūs pats pradėjote nuo individualaus mokymo – korepetitoriavimo. Dažnai į šią sritį skrieja kritikos strėlės, nors gal labiau – į sistemą, kuri yra tokia, kad prireikia korepetitorių. Ką manote jūs?
– Kad ir kaip būtų, ši rinka man padėjo ateiti į mokyklą, nes, ko gero, jeigu nebūčiau mokęs privačiai, gal ir nebūčiau atradęs savo kelio į mokyklą.
Tad galbūt toks kelias atveda jaunus mokytojus į mokyklas. Jie gali iš esmės spręsti šią problemą, kad korepetitorių nebereikėtų. Manau, kad idealiame pasaulyje korepetitorių nereikėtų.
Ugdymas turėtų būti ta sritis, kuri mažina atskirtį tarp mokinių. Turime dėti pastangas, kad visiems užtikrintume vienodas sąlygas į kokybišką mokslą.
– Pradėjote švietimo lyderystės studijas. Ateityje ketinate vadovauti mokyklai?
– Tiesą sakant, dar ir pats nežinau, ar tikrai įgytas žinias pritaikysiu būtent kaip vadovas ir ar tikrai noriu vadovauti. Tačiau jaučiu, kad šitos studijos man leidžia pažvelgti į ugdymą iš kito kampo ir geriau suprasti ugdymo proceso įgyvendinimo dalis.
Iš mokytojo pusės matau labiau turinio klausimus mokykloje, bet man norisi matyti ir tą pilnesnį vaizdą, kuris yra susijęs su finansais, su mokyklos kaip darbovietės valdymu – pamatyti ugdymą iš kitos pusės.
Tad tikiuosi, kad studijos man galbūt suteiks žinių, kaip galėčiau prisidėti prie švietimo sistemos tobulinimo. Nebūtinai iš vadovo pozicijos, o tiesiog teikti konstruktyvesnių siūlymų.
– Ar klasėje išgirstate klausimų, kurie sutrikdo ar pralinksmina?
– Natūralu, kad visada sulaukiu klausimų, kam reikia visokių algoritmų, diskriminantų ir kitų dalykų – juk nuėję į parduotuvę viso to nepritaikysime.
– O ką atsakote?
– Daugumai to ir neprireiks kasdienybėje. Bet mokydamiesi matematikos tiesiog mokomės mąstyti. Ir jeigu mokėsime su šiais elementais atlikti tam tikrus veiksmus, gali būti, kad ir gyvenimiškose situacijose pritaikysime mąstymo įgūdžius.
Klasėje būna daug džiugių momentų. Tarkime, vienas mokinys man iškepė pyragą su sveikinimu. Labai skaniai jį suvalgėme.
– Taip klasė jus pasveikino Meilės Lukšienės apdovanojimo proga?
– Taip. Tai vienas šilčiausių prisiminimų. Labai šildo ir tos istorijos, kai mokiniai parašo, kad, pavyzdžiui, įstojo į savo išsvajotą universitetą arba pasiekė aukštų rezultatų.
Tai visada pažadina teigiamų emocijų ir leidžia apmąstyti, sunkiomis akimirkomis prisiminti, kad tai, ką darau, galbūt darau gerai ir prasmingai.
Meilės Lukšienės apdovanojimas yra mano pirmojo profesinio etapo įprasminimas. Jis leidžia darsyk suprasti, kad esu tinkamame kelyje, padeda sutelkti jėgas ir kryptingai toliau dirbti.
Meilės Lukšienės idėjos man labai imponuoja, tad būti jos sekėju ir įsipareigoti toliau skleisti tas idėjas yra didelė atsakomybė. Tuo labai didžiuojuosi ir stengsiuosi tai daryti ateityje.
