„Ir šiandien dar nesuvokiama, kokia dramatiška padėtis švietime visais aspektais. Juk visos pastarųjų metų vyriausybės krito per švietimą“, – sako Vilniaus licėjaus direktorius Saulius Jurkevičius. Jam atėję mokslo metai kaip ugdymo įstaigos vadovui – 31-ieji.
Vardindamas tuos rūpesčius, kurie slegia mokyklas ir iš kurių sūkurio sunku kapstytis, pedagogas sako turįs ir kuo pasidžiaugti, tarkime, aukštais mokinių pasiekimais tarptautinėse olimpiadose.
– Pasitikdamas naujus mokslo metus, kokiais džiaugsmais pasidalintumėte? – LRT.lt paklausė S. Jurkevičiaus.
– Pirmiausia džiaugsmas yra tai, kad abiturientai gerai baigė praėjusius mokslo metus ir gerai išlaikė valstybinius brandos egzaminus. Taip pat džiugina tai, kad šiemet labai aukšti pasiekimai tarptautinėse olimpiadose. Sporte šįkart mes, Lietuva, nelaimėjome aukso, bet laimėjome pasaulinį matematikos aukso medalį (Vilniaus licėjaus abiturientas Paulius Aleknavičius šiemet laimėjo aukso medalį pasaulinėje matematikos olimpiadoje, – red. past.), chemijos (Vilniaus licėjaus trečiokas Justas Miliauskas iš tarptautinės chemijos olimpiados parvežė aukso medalį, – red. past.), geografijos aukso medalį (Vilniaus licėjaus pirmokas Ugnius Vilimas pelnė Baltijos šalių geografijos olimpiados auksą, – red. past.).
Tai labai džiugina.
Mokytojams dažnai sakoma: kūrybiškai žiūrėkite į procesą. Pasiimkite seną peilį.
S. Jurkevičius
Džiugina ir tai, kad mokykla pasirengusi startuoti naujais mokslo metais. Noriu tikėti, kad niekas nepasikeis. Džiaugiuosi, kad turime mokytojus, kurie tęs vaikų mokymą. O tai labai svarbu žinant, koks yra bendras šalies kontekstas. Matome, kas vyksta. Padėtis dėl mokytojų stygiaus Lietuvoje tampa dramatiška.
Džiugina, kad galime išlikti ir tęsti savo idėjiškai nusibrėžtą liniją.
– Neretai girdėti diskusijų, ar mokyklos neturėtų vykdyti mokinių atrankos. Turbūt per tiek metų esate radęs atsakymą, iš kur tie geri rezultatai, medaliai?
– Šiais metais licėjų baigė abiturientai, kurie tapo licėjaus mokiniais be stojamųjų egzaminų. Dėl pandemijos jie buvo atsirinkti pagal ankstesnių mokyklų pažymius. Turbūt didžiausias sėkmės receptas yra mokinio motyvacija. Antra, labai svarbu aplinka, kurioje atsiduria mokinys. Na, ir, savaime suprantama, mokytojų kolektyvas, kuris yra atsidėjęs akademinei veiklai labiau nei kitoms veikloms, kurios dažnai yra perteklinės.
Sporte šįkart mes, Lietuva, nelaimėjome aukso, bet laimėjome pasaulinį matematikos aukso medalį.
S. Jurkevičius
Kai mokiniai ateina nusiteikę mokytis ir juos motyvuoja aplinka, draugai, o mokyklos idėja yra orientuota į mokymąsi kaip vertybę, į tai, kad mokymasis atveria visas duris – ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje, jie ir nori mokytis. Kas visa tai perpranta, supranta, gauna ir neįtikėtiną rezultatą.
Turbūt reikėtų pabrėžti, kad Lietuvos bendrojo ugdymo programos nėra sudėtingos, jos yra komplikuotos. Kad ir lietuvių kalbos, kai gerai besimokantys mokiniai negali gauti adekvataus įvertinimo už egzaminą, o gauna įvertinimus, kurie neatspindi realybės. Kai kurios egzamino rašinio temos tokios, kad jas galėtų rašyti nebent ketvirto kurso filologijos studentai.
Kitų dalykų programos irgi stokoja stabilumo. Bet, nepaisant to, visoje sumaištyje siekiantieji aukšto rezultato jį pasiekia.
– O kam ta sumaištis yra didesnis išbandymas – mokiniams ar mokytojams?
– Ir mokiniams, ir mokytojams. Akivaizdus neapibrėžtumas, kad ir tas blaškymasis matematikos egzamino kontekste. Turbūt tai pats nestabiliausias egzaminas – tai sunkus, tai lengvas. Neaišku, kas yra daroma idėjiškai.
Turbūt šiuo metu pati didžiausia problema, į kurią įstumtos mokyklos, yra ugdymo programų keitimas, kuris yra atliktas nekonceptualiai ir nesuvokiant, kodėl visa tai buvo daroma. Tai savitikslis procesas be gilaus esminio suvokimo, tad darkart mus stumia į neapibrėžtą situaciją, kuri neduoda pridėtinės vertės. Lietuvoje buvo sukurtas absurdas be jokios rimtos priežasties ir tam gerai nepasiruošus.
Taip pat skaitykite
O ir tarpinių egzaminų vykdymas aiškiai parodė, kad ne tik procedūra buvo probleminė, bet ir kokybiniai užduočių parengimo aspektai.
Visa švietimo sistema yra įklampinta į labai sudėtingą situaciją. Ne tik paleistas programų keitimas, bet ir leidyklos rašo vadovėlius pagal abejotinos vertės programas.
– Visko vienu kartu nereikėjo keisti?
– Natūralu, kad taip. Ir visų dalykų programų nereikėjo keisti. Galėjo galioti senosios programos, galbūt pakeičiant jų dalis. O dabar kai kurių programų temos tiesiog perkilnotos iš klasės į klasę. Tai atrodo gana apgailėtinai. Programos rengtos ne instituciniu lygmeniu – subėga žmonės, kuriems reikia parašyti programą. Kodėl taip reikia daryti?
Problema yra ta, kad mes apskritai neturime žmonių, kurie galėtų iš esmės suvokti, kaip rengiamos programos. Tai juk turėtų būti profesija. Kad ir Pedagogikos institute, kur žmonės dirba nuo ryto iki vakaro bandydami suprasti procesą. O dabar žmonės subėga to daryti laikinai pasamdyti. Mes tarsi žaidžiame žaidimus, kurie yra pavojingi.
– Atėjusiais mokslo metais dvyliktokai laikys naujoviškus brandos egzaminus, vienuoliktokai – tarpinius. Šįkart bus sklandžiau?
– Manau, kad nebus. Nes mes iš esmės statome procesą ant netvirtų pamatų. Įsivaizduokite, kas vyks Lietuvoje, kai tarpinius ir brandos egzaminus laikys ir vienuoliktokai, ir dvyliktokai? Apie ugdymo procesą apskritai nebebus kada kalbėti. Užsikrauta tokia našta, kurios tiesiog negali pavilkti mūsų sistema. Kad būtų parengta tiek užduočių kokybiškai, turime turėti žmonių, kuriems tai būtų kasdienis darbas.
Užduočių rengėjai neišugdomi per metus, dvejus, tam, manau, reikia bent penkerių metų. Užduoties rengėjo darbas yra snaiperio darbas, jis labai sudėtingas, jam reikia daug įvairių įgūdžių, kad tu taikliai, labai tiksliai, be klaidų atliktum tą šūvį, kuris nesukeltų šalutinių problemų. O to mes neturime.
Ne apie kandidatūras į eurokomisarus valstybė turėtų kalbėti, o apie matematikos mokytojų trūkumą.
S. Jurkevičius
Neturime ir vadovėlių, tarkime, fizikos, chemijos. Įsivaizduokite, daktaras jus turėtų operuoti neturėdamas pagrindinių priemonių. Mokytojams dažnai sakoma: kūrybiškai žiūrėkite į procesą. Pasiimkite seną peilį.
O tiesa yra paprasta – ir mokytojas, ir mokinys turi gauti priemones, ir tik tada gali vykti ugdymas. Kad mokytojas kokybiškai pasiruoštų pats kiekvienos pamokos medžiagą, yra sunkiai įsivaizduojamas dalykas. Ji jau turi būti paruošta.
– Jūs – istorikas. Kitais metais abiturientai turėjo per istorijos egzaminą rašyti ir rašto darbą, bet jis atidedamas.
– Blaškomasi. Realiai tai rodo neprofesionalumą, nežinoma, kaip jis turi būti rašomas. Reikėtų pasakyti, kad atnaujinta istorijos programa nesudaro prielaidų mokyti rašyti tekstą, analitiniu būdu nagrinėti bet kurią temą.
– Pasidžiaugėte turįs visus mokytojus, kurių reikia licėjuje. Kai kurie jūsų kolegos negali tuo pasidžiaugti.
– Licėjus yra ta terpė, kuri jaunam žmogui, galvojančiam apie pedagogo profesiją, yra palanki. Pirmiausia drausmės klasėje klausimas. Jei mokytojas kokybiškai ir profesionaliai atlieka savo darbą, vaikai aktyviai tame dalyvauja. Kai dirbi su tokiais vaikais, nereikia aiškintis kitų dalykų, tarkime, kai mokiniai gali neatsakingai žerti kokius nors žodžius. Kartais tai sunkiai pakeliama. O jei dirbi, kur turi tokiam aiškinimuisi skirti laiko, automatiškai leidi akademinę kartelę, eini paviršiumi, užuot rimtai įgyvendinęs ugdymo procesą.
Kai kurios mokyklos yra akivaizdžiai priekyje, kai kur kitur, kaip matome pagal mokinių rezultatus, situacija tokia, kad kyla klausimas: kaip galima taip padaryti su mokiniais, kad jie neišlaikytų minimaliai egzaminų? Juk kad išlaikytum minimaliai, galima sakyti, mokyklos lankyti nereikia.
– O ką tie atvejai rodo, kai mokiniai neišlaiko egzaminų?
– Greičiausiai kaltas nei mokytojas, nei mokinys. Nei direktorius. Greičiausiai tai pačios sistemos pozicionavimas, mokyklos paskirties klausimas. Kalbu ne apie aukštus įvertinimus, o apie išlaikymą. 16 taškų iš šimto taškų, tarkime, iš istorijos egzamino... Akivaizdžiai nuleista kartelė, ir dar kai nuleistos kartelės kontekste nesurenka 16 taškų... Tai yra grėsminga situacija, ją reikėtų aiškintis iš esmės. Kaip mes galime taip padaryti, kad vaikas, mokęsis dvylika metų, turėdamas keturias savaitines pamokas, nesurenka minimumo.
Taip pat skaitykite
– Grįžtant prie mokytojų stygiaus. Jūsų kolegė – kitos gimnazijos direktorė sakė, kad jai stinga trijų matematikų.
– Tai katastrofa. Kiek žinau, Prancūzijoje mokytoją į darbo vietą atsiunčia ministerija. Tai yra ne mokyklos direktoriaus reikalas. Ir pas mus ministerija turėtų išspręsti šį klausimą, tegul užsiima prasmingu darbu. Ne direktorė turi ieškoti mokytojų.
Visos mokyklos tai išgyvena. Fabijoniškių gimnazijos direktorius Saulius Janulionis pasakė tokią mintį: šiuo metu man visos problemos nėra problemos, vienintelė problema – mokytojai. Įsivaizduokite, kokioje sudėtingoje situacijoje atsiduri, jei apie nieką kitą negali galvoti, tik kaip rasti keturis trūkstamus mokytojus. Bet tai turėtų būti ne jo, o valstybės problema.
Ne apie kandidatūras į eurokomisarus valstybė turėtų kalbėti, o apie matematikos mokytojų trūkumą, apie tai, ką daryti, kad jų turėtume. Užuot išorinius žaidimėlius žaidusi.
Ir šiandien dar nesuvokiama, kokia dramatiška padėtis švietime visais aspektais. Juk visos pastarųjų metų vyriausybės krito per švietimą.
Prisiminkime, pradėjome etatinį mokytojų apmokėjimą – susipainiojome. Dabar išvis užpainiota. Tai yra Gordijo mazgas, kurį atrišti turbūt nėra jokių šansų. Nežinau, ką reikėtų daryti, kad atrištume. Gal reikėtų susėsti aukščiausiesiems valstybės pareigūnams ir mėginti suvokti, kokia yra situacija ir ką reikia daryti, kad ją stabilizuotume. Bet nueinama tuo keliu, kai manoma, kad viskas vis tiek kažkaip vyksta, juda.
Visa tai jau net nejuokinga. Reikia visumos, kad mokykla veiktų it sustyguotas mechanizmas, kad aiškiai žinotume, kas esame ir ko siekiame. Kai kalbu su jaunais žmonėmis, kurie turi mažų vaikų, matau – jie yra sutrikę. Jie juk nori normalios aplinkos savo vaikams.
Pats turiu anūkių. Tik duokit joms gerą terpę ir jos išsiskleistų, bet baisu pagalvoti, kad puikūs vaikai gali atsidurti nemotyvuotoje aplinkoje ir prarasti savo prigimtinius gebėjimus.
