„Matau didžiulę baimę ir nerimą: o kas bus? Nuogąstaujama, kad mes nepasiruošę, neturime resursų, neturime patalpų, finansų. Toks nusiteikimas, tiek mokytojų, tiek tėvų, daug ką sako – kad mes nepasiruošę“, – kalbėdama apie startuojantį įtraukųjį ugdymą Lietuvos bendrojo ugdymo mokyklose sakė Norvegijoje su specialiųjų poreikių vaikais jau keliolika metų dirbanti Aušra Lastauskaitė. Tačiau, pabrėžia ji, privalome eiti į priekį ir nieko nestabdyti.
Rugsėjį Lietuvoje startuoja visuotinis įtraukusis ugdymas, tai reiškia, kad specialiųjų poreikių vaikai gali lankyti bet kurią jiems patogią mokyklą. Išsakyta daug nerimo, kad tokiam virsmui nepakankamai pasirengta.
Socialinė ir specialioji pedagogė A. Lastauskaitė sakė suprantanti tiek tėvų, tiek mokytojų nerimą, todėl jiems į pagalbą ir turi ateiti tiek ugdymo įstaigų administracija, tiek kitų – nacionalinio lygio – institucijų specialistai.
– Šis rugsėjis – visuotinio įtraukiojo ugdymo startas. Lietuvoje vieni baiminasi šitos permainos, kiti sako – jau seniai bendrojo ugdymo įstaigose ugdomi ir specialiųjų poreikių vaikai. Ką pasakytumėte jūs? – LRT.lt paklausė A. Lastauskaitės.
– Mano patarimas – žiūrėti į situaciją pozityviai ir ieškoti galimybių. Galvoti: sprendimas priimtas, padėtis yra tokia ir tokia.
Aš pati vienareikšmiškai manau, kad tai yra labai geras sprendimas, manau, kad visi vaikai turi teisę būti visuomenėje, mokyklos bendruomenėje, su savo bendraamžiais.
Jei manome, kad vaikai užaugę turi būti visaverčiais visuomenės nariais, jie negali socialinių įgūdžių, socialinių kompetencijų mokytis uždaryti atskirame kabinete. Jie turi mokytis klasėje, mokyklos visuomenėje ir išmokti gyventi dar platesnėje visuomenėje.
– Mokytojai dažnai sako: mes tai suprantame, bet mes nesame iki galo pasirengę, mes neturime pagalbos.
– Viskas yra susiję. Kaip ir organizme viskas susiję, taip ir visuomenėje viskas yra susiję. Visi, kurie dirba mokykloje, – mokytojai, kiti pedagogai, administracija, yra drauge. Tad svarbus visų šių su vaiku dirbančių žmonių bendradarbiavimas. O to, mano galva, Lietuvoje labai stinga. Kiekvienas dirba sau. Pedagogai dirba sau, mokyklos vadovai – sau, tėvai – sau. Institucijos nacionaliniu lygmeniu – taip pat sau. Nėra bendradarbiavimo. Nėra specialistų ir pedagogų bendradarbiavimo. O tai turėtų būti.
Taip pat skaitykite
Jei kalbame apie specialiųjų poreikių vaiką, juk į jo ugdymą įtraukti ne tik mokytojai, bet ir kiti specialistai – logopedas, specialusis pedagogas, mokytojo padėjėjas. Visi turėtų bendrauti, dirbti vaiko labui. Į visa tai būtina įtraukti patį vaiką, kad jis būtų aktyvus jo ugdymo proceso dalyvis, tiek tėvus, kurie pažįsta savo vaiką.
Jau penkiolika metų gyvenu ir dirbu Norvegijoje. Ten visi dirba vaiko labui.
– O kas lemia įtraukiojo ugdymo sėkmę?
– Yra keli svarbūs dalykai, kurie lemia sėkmę. Pirma, ugdymo įstaigos vizija, vertybės, apsibrėžimas, kaip mes dirbame, kokius metodus taikome.
Taip pat aiški nuostata, kad vaiko vieta – klasėje.
Trečia, ugdymo vietos prieinamumas. Tarkime, į prekybos centrą žiūrime kaip į vietą, į kurią gali ateiti visi – ir tie, kurie, tarkime, juda vežimėliu. Taip pat ir mokykloje, ji turi būti pritaikyta visiems.
Kitas momentas – reikia būti pasirengusiems priimti kiekvieną mokinį tokį, koks jis yra, suprasti, kad visi mes skirtingi ir kad kiekvienas yra gerbtinas, nesistengti to vaiko perdaryti, neįmanoma vaiko „suremontuoti“ – to nepadarytų jokia institucija. Privalu stengtis ugdymo planą ir patį procesą kurti tokį, kuris padėtų kiekvienam vaikui.
Labai svarbus ir vadovų vaidmuo. Reikia, kad jie padėtų pedagogams, diskutuoti su mokytojais, kaip pritaikyti ugdymą kiekvienam vaikui.
Turime kalbėti ir apie resursus – ir laiko, ir materialinių išteklių. Turėtų būti numatytas laikas, ar pusvalandį per savaitę, ar kartą per savaitę, kad visi, kurie dirba su specialiųjų poreikių vaikais, susirinktų ir pakalbėtų, ką darome, kokie iššūkiai, kaip siekiame tikslų.
Lietuvoje nėra labai daug specialistų, bet yra Lietuvos įtraukties švietime centras, kuris susijungė su Sutrikusios raidos vaikų konsultavimo skyriumi. Yra Vaiko raidos centras Santaros klinikose, kurie turi puikių specialistų – jei vaikas patenka į jų rankas, parengia rekomendacijas.
O ir mokyklų vadovai turėtų galvoti, kaip kelti pedagogų kompetencijas, kurių jiems stinga.
Reikia, kad visi vienas į kitą žiūrėtų kaip į partnerius, o ne kaip į priešus, negalvotų, kad tėvai kažko nedaro, „nesuremontuoja“ vaiko. Reikia kalbėtis su tėvais, kalbėti su vaikais.
Man labai patinka, kad Norvegijoje vaiko ugdymo plane yra privalomas punktas – vaiko balsas. Arba jis pats pasako, arba tai išsiaiškiname kalbėdami su tėvais.
O ir vaiko vertinimas turi būti pritaikytas prie jo gebėjimų. Galbūt atsakymą jis gali nufotografuoti, nufilmuoti.
– Kaip jūs pati elgtumėtės, jei rugsėjį eitumėte ne į Norvegijos, bet į Lietuvos mokyklą?
– Atversčiau naują lapą, su klase ar grupe dirbdama pozityviais metodais. Pozityvus pavyzdys, kaip ir neigiamas, yra labai užkrečiamas.
Galiu pasakyti pavyzdį. Pirmomis dienomis vaikai pripiešia įvairių kortelių, jos laminuojamos (kortelės tampa savotiška valiuta už vaikų atliktus gerus darbus, – red. past.). Taip pat pagaminamas kalendorius, ant kurio klijuojamos tos kortelės. Su klase sutariame, kad, kai visi vaikai bendrai surinks, tarkime, 150 kortelių, visa klasė kažką įdomaus nuveiks – tarkim, ką nors bendrai keps, eis visi į kiną. Vaikas, darydamas kažką gero, uždirba kortelę visai klasei. Iš savo patirties sakau, kad visi nori prisidėti.
– Lietuvoje nerimauja ir specialiųjų poreikių turinčių vaikų tėvai. Jie baiminasi, kad bendrojo ugdymo įstaigoje jų atžaloms nebus ramu, saugu, svarsto, kad gal specializuotos įstaigos yra geriau.
– Norvegijoje yra mokyklų, kurias vaikai lanko gal labiau dėl fizinių iššūkių, kur vaikams reikalingas ir medicinos personalas. Bet vis tiek tie vaikai dalį laiko praleidžia su klase – renginiuose, pamokose, kartais pas juos ateina bendraklasiai – ne jie eina į klasę, o klasė ateina pas juos.
Šiuo atveju reikia daug dirbti su tėvais, kalbėtis, kad esame visi skirtingi, kad nuo šiol vaikai mokysis drauge. Ir specialiųjų poreikių neturinčių vaikų tėvai turėtų suprasti, kad kiti vaikai nėra blogiečiai.
– Tėvai nerimauja, kad dėl specialiųjų poreikių vaikų gali nukentėti jų vaikų akademiniai pasiekimai.
– Ir dėl to, ir dėl specialiųjų poreikių vaikų elgesio nerimauja. Tikrai Lietuvoje yra tėvų, kurie į įtraukųįį ugdymą žvelgia labai skeptiškai. Tad reikia su tėvais dirbti tiek pedagogams, tiek mokyklų administracijai, paaiškinti, kad visus vaikus turime įtraukti į mokyklos bendruomenę.
– Ką gauna specialiųjų poreikių vaikas iš to, kad mokosi klasėje, kurioje yra įvairių vaikų?
– Gauna labai daug. Vien jau požiūrį, kad mes visi skirtingi, kad mes visi turime įvairių poreikių. Tai ugdo ne tik dalykinę vaiko kompetenciją, bet ir socialinę. Vaikai mokosi padėti, priimti kitokius žmones. Tai yra labai svarbu.
– Kalbinau vienos Lietuvos mokyklos, kurioje ugdomi specialiųjų poreikių turintys vaikai, pedagogus. Sakė, kad vaikams kyla mažiau problemų, jie greitai susivokia, kad reikia padėti kitam, kokia ta kito vaiko skirtybė.
– Taip. O tėvai dažnai linkę pernelyg apsaugoti savo vaikus, jie rūpinasi savo vaiku, manydami, kad kiti vaikai gali kelti grėsmę jų atžalai. Užuot mokę pagalbos, paramos kitaip. Žinoma, kad pakeistum požiūrį, reikia daug laiko.
– Ką patartumėte nerimaujantiems tėvams?
– Siūlyčiau pažiūrėti filmuką „Amazing Things Happen“, kurį galima surasti internete ir kuris yra išverstas į lietuvių kalbą.
