captcha

Jūsų klausimas priimtas

Neužbaigti darbai – Lietuvos dekomunizacija

„Laisvės ir demokratijos ėjimas pirmyn paliks marksizmą-leninizmą istorijos pelenų krūvoje“, – Jungtinės Karalystės parlamente kalbėjo JAV prezidentas Ronaldas Reaganas, paskelbęs karą komunizmo ideologijai visame pasaulyje. Nepaisant to, kad Lietuva išsilaisvinusi iš okupacinio komunistinio režimo pančių, jau beveik 30 metų kuria savo laisvą ir demokratišką ateitį, totalitarinio režimo simboliai vis dar puikuojasi dažno miesto ir miestelio gatvėse, aikštėse ar net sostinės Vilniaus širdyje, tarsi liudydami, kad totalitarinė-komunistinė ideologija dar gyva. Apie komunistinės praeities simbolius diskutavo Ronaldo Reagano laisvės centro direktorė Kamilė Šeraitė, Seimo nariai Audronius Ažubalis ir Laurynas Kasčiūnas bei portalo LRT.lt vyriausiasis redaktorius Vladimiras Laučius.
E. Blaževič/LRT nuotr.
E. Blaževič/LRT nuotr.

Anot V. Laučiaus, simboliai mums reiškia labai daug, nepaisant to, kad yra nuomonių, jog simboliai yra nereikšmingi ir apie juos galima pamiršti, nekreipti dėmesio į diskusijas dėl sovietinių paminklų Vilniaus širdyje, dėl Grūto parko likimo ar mokyklų pavadinimų, kuriais atiduodame pagarbą sovietinėms koloborantėms. Tačiau simbolika, anot V. Laučiaus, visada buvo svarbi okupaciniams totalitariniams režimams, mobilizuojantiems savo sekėjus. Jie taip pat svarbūs ir tiems, kurie šiems režimams priešinasi ir kovoja su šių režimų simbolika. Tad nors dekomunizavimą skatinančios įstatymų projektų iniciatyvos yra sveikintinos – būtų galima ginčytis, ar iš tikrųjų simboliai yra didžiausias ir pavojingiausias sovietinis palikimas Lietuvai ir tai Vakarų pasaulio daliai. Tačiau, anot V. Laučiaus, būtina turėti omenyje, kad dabartinis Kremliaus režimas informaciniuose išpuoliuose prieš Vakarų valstybių visuomenes puikiai pritaiko ir išnaudoja komunistinę sovietinę ideologiją, todėl kalbėti apie dekomunizaciją yra prasminga.

Buvęs užsienio reikalų ministras, Seimo narys A. Ažubalis įžvelgė dar vieną problemą ir teigė, kad Lietuvoje nebuvo tinkamai įvertinta praeitis, ar netgi vengta kalbėti apie žmones, priklausiusius aukščiausioms valdžios struktūroms ir davusius įsakymus vykdyti nusikaltimus.

„Lietuvoje komunistinių nusikaltimų vertinimas buvo transformuotas į tremtinių, partizanų garbinimą. Tai, aišku, svarbu, bet čia ir buvo sustota. Apie tikruosius organizatorius ir įkvėpėjus kalbama pusę lūpų. Visuomenė yra tarsi susidvejinusi, o tai puikiausiai parodo situacijos, kuomet vienoje gatvės pusėje yra statomas paminklas laisvės kovotojams, partizanams, o kitoje vis dar stovi monumentas jų budeliams, kurie išdidžiai vadinami Lietuvos išvaduotojais“, – kalbėjo parlamentaras.

A. Ažubalio teigimu, dekomunizacija turėjo prasidėti nuo įsakymus davusių žmonių pasmerkimo. Tačiau įvyko priešingai, nes buvo daugiau ar mažiau nuteisti tik jų vykdytojai – žmonės, priklausę sovietinėms saugumo struktūroms. Anot Seimo nario, Lietuvos komunistų partijos istorija yra unikali tuo, kad skirtingai nuo savo „seserų“ ir „brolių“ Centrinėje Europoje ir Estijoje ji sugebėjo įsiterpti į atkuriamos Lietuvos valstybės audinį ir keisdama pavadinimus, bet ne esmę, valdyti kone 18 metų atkurtą Lietuvos valstybę:

„Visomis išgalėmis buvo diegiamas požiūris kuriant klaidinantį įvaizdį apie save, kad „ir tada dirbome Lietuvai“, – teigė A. Ažubalis.

Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narys Laurynas Kasčiūnas lygino Lietuvą ir Estiją dekomunizacijos procese. Jo teigimu, daug ką lėmė tai, jog Estijoje partinis virsmas buvo susijęs su tuo, kad naujasis nepriklausomos Estijos elitas ir kilo naujai iš visuomenės ir nebuvo ekskomunistinis, nes pastarasis buvo išstumtas. Todėl Estijoje buvo lengviau ir paprasčiau įgyvendinamos reformos, nebuvo stabdžių, „raudonųjų pulkininkų“, kurie galėjo kontroliuoti procesus. Lietuvoje viskas vyko kitaip – virsmas ir reformos vyko, tačiau viskas vyko per priverstines derybas su buvusiu komunistiniu elitu, kuris 1992 m. grįžo į valdžią. Ir tai yra vienas iš paaiškinimų, kodėl Lietuvoje desovietizacija vyko daug sudėtingiau negu kaimyninėje Estijoje.

E. Blaževič/LRT nuotr.

„Mes pradėjome ne nuo to galo. Pirmiausia reikėjo dekomunizuoti visuomenę, o to nepadarę ėjome nepriklausomybės keliu ir jame užstrigome“, – teigė L. Kasčiūnas.

Ronaldo Reagano laisvės centro vadovė K. Šeraitė apibendrindama diskusiją teigė, kad gilesne prasme dekomunizacija nėra tik simbolių pašalinimas iš viešųjų erdvių. Viskas užkoduota visuomenės mąstyme.

„Kuomet mes matome sovietinius simbolius miestų skveruose, aikštėse ar gatvėse, mes negalime sakyti, kad jų ten nėra. Jie yra – ir jie pasakoja savo istoriją, mums keliančios grėsmę valstybės istoriją. Kiekvienai valstybei yra svarbus istorinis pasakojimas, kuris yra neatsiejamas nuo simbolių, kurie atspindi labai konkrečias idėjas ir mąstymą. Todėl viešuosius simbolius privalome vertinti atsakingai, nedarant jokių kompromisų“, – teigė diskusijos moderatorė K. Šeraitė.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...