Prieš šešerius metus vilnietė Rūta Leiputė gimnaziją baigė pelnydama penkis šimtukus už valstybinius brandos egzaminus. Tada abiturientė sakė, kad ją žavi mokytojo darbas. Ir tai nebuvo tik skambūs žodžiai. Rūta neseniai baigė pirmuosius mokslo metus kaip istorijos mokytoja. Dėl šios savo svajonės ji iš sostinės išvyko į Biržus. Ir nors Rūta neslepia, kad yra tramdžiusi ašaras ar prieš klasę stovėjusi it suakmenėjusi, būtent šiame darbe mato prasmę.
Pirmus metus R. Leiputė istoriją dėstė Biržų „Aušros“ gimnazijos penktokams, šeštokams ir septintokams. O šiemet krūvis padidės – 25 metų mokytoja, be buvusių ir ūgtelėjusių savo mokinių, pasitiks ir naujuosius penktokus.
Rūta duoti interviu sutiko tik tada, kai suprato jau pasimatavusi mokytojo batus, perpratusi, kad tai nėra tos nepatogios klumpės, kurias reikia sunešioti tik iš pareigos jausmo.
Kad jos pedagoginiai užmojai rimti, byloja ir tai, jog ji pradės pedagogikos studijas. O vėliau imsis ir tolesnių mokslų – magistro ir galbūt doktorantūros. Jai žavu, kai žmonės eina studijuoti būdami vyresni, tiksliai žinodami, ko nori.
– Rūta, kai kalbėjomės prieš šešerius metus, sakėte, kad penki šimtukai – tik skaičius, kad dėmesys šimtukams yra perdėtas, kad tai yra sėkmės reikalas. Ir šiandien taip manote?
– Taip. Džiaugiuosi, kad žiniasklaidoje padaugėjo straipsnių apie tarptautinėse olimpiadose, konkursuose dalyvaujančius mokinius, kurie yra atradę savo mokslines temas, kurie tyrinėja.
Mokytojas yra visų galų meistras, kuris nebijo klysti, kuris mokosi ir moko tuo pačiu metu.
R. Leiputė
Mokyklinė sistema yra tik vienas iš elementų, kur gali parodyti savo įgūdžius, žinias, bet tų elementų yra daugybė, kur gali parodyti savo išmonę.
Tad ir dabar manau, kad tie mano penki šimtukai buvo blizgutis, kuris iki šiol sužavi, bet aš pati tuo nei gyvenu, nei kitus skatinu orientuotis į tuos rezultatus. Kur kas svarbiau, kaip toliau gyveni, kokius projektus kuri, ką tyrinėji.
– O ką jūs su tuo padarėte? Kas įvyko per tuos šešerius metus?
– Įstojau į Vilniaus universitetą, baigiau istorijos bakalauro studijas. Išmėginau save įvairiose darbo srityse – skaitmeninė rinkodara, savanoriavau, dalyvavau įvairių organizacijų veikloje. O pernai pradėjau savo kelionę su programa „Renkuosi mokyti“. Jau metus esu Biržų „Aušros“ pagrindinėje mokykloje.
Taip pat skaitykite
– Vadinasi, tai nebuvo tušti žodžiai, kai vos baigusi gimnaziją sakėte, kad jus žavi mokytojo darbas?
– Norėjau išmėginti mokytojo batus ir labai džiaugiuosi, kad tai pavyko. Dirbdama kitose srityse ieškojau didesnės prasmės. Ją ir radau mokykloje. Tikrai nesigailiu savo sprendimo. Jaučiuosi esanti ištikima savo vertybėms, žodžiams ir pažadams.
Situacijų mokykloje būna įvairių, esu tramdžiusi ašaras. Būna, kad nežinai, ką daryti toliau, – užsiblokuoji ir stovi.
R. Leiputė
Tiksliau žinau, kad mokytoja dirbsiu dar metus. Kaip bus vėliau, nežinau. Nežinau, ar mano ir mokyklos keliai bus tie patys.
– Prisimenate tas pirmąsias dienas prieš klasę?
– Jaučiausi aktorė, stovinti prieš auditoriją, kurią turėjau suvaldyti, užkalbinti, sudominti. Pirmomis savaitėmis buvo daug nežinios, kaip visa tai vyksta, buvo daug baimių, streso.
Turėjau daug įsivaizdavimų, kaip atrodo mokytojo darbas. Tie vaizdiniai padirbus keitėsi.
Žodžiu, buvo daug jaudulio, bet drauge gavau daug palaikymo iš aplinkinių. Pirmosios pamokos nebuvo itin vykusios ir tų nevykusių pamokų vis dar būna. Bet džiaugiuosi, kad mokiniai po truputį ir mane prisijaukina, ir aš – juos.
– O kas buvo tie aplinkiniai, kurie palaikė?
– Esu dėkinga savo tėvams, draugams, šeimai. Net suprasdami, koks tai sunkus darbas – mano močiutė buvo mokytoja, – stengėsi mane palaikyti, kiek tik galėdami. Tiek morališkai, tiek kitais būdais. Buvau nustebusi, kad didžioji dalis žmonių, išgirdę, kad būsiu mokytoja, palaikė. Jie džiaugėsi, kad jauni žmonės renkasi būti mokytojais. Turbūt daugiau neigiamų reakcijų sulaukiau iš pačių mokytojų, kurie žino, kokia tai duona, koks didelis krūvis ir tą krūvį ne visiškai atitinkantis atlyginimas.
Bet kol kas esu patenkinta tuo, ką turiu, nors dirbti reikia labai labai daug. Man atrodo, kad 40 dienų atostogų, numatytų pagal Darbo kodeksą, yra tinkamas būdas atlyginti už viršvalandžius, kuriuos teko dirbti per mokslo metus.
– Atostogas naudosite poilsiui?
– Manau, taip. Į mokyklą grįšiu likus kelioms savaitėms iki mokslo metų pradžios. Tada planuosiu pamokas, ruošiu ilgalaikius planus. Užsisakiau įvairių vadovėlių kitiems mokslo metams ir pasidariau kiek įmanoma namų darbų prieš tai. Tad tikiuosi per vasarą pailsėti, nors darbelių atsiranda. Neseniai skaičiau pranešimą iš savo studijų laikų tyrinėjimų apie tarpukario dainų šventes, bet tai nebuvo susiję su mokykla.
Manau, pailsėti per vasarą įmanoma. Tai ir planuoju daryti, nes jaučiuosi nusipelniusi (šypsosi).
– O kodėl išvykote į Biržus?
– Į mokyklą atėjau su programa „Renkuosi mokyti“. Ji turi mokyklų tinklą, į kurias siunčia savo absolventus. Vos įstojusi galėjau rinktis – turėjau pasirinkimą tarp Panevėžio, Kauno ir Biržų. Ilgai svarsčiau, kur norėčiau nutūpti tiems dvejiems metams (tiek numatoma pagal programą, bet galima tęsti darbą, – LRT.lt). Norėjau radikaliausiai kitokios patirtis nei ta, kurią turiu Vilniuje, pamatyti, kaip atrodo gyvenimas mažame mieste. Be to, Biržų istorija nuostabi, tai Radvilų miestas, ten gyveno žydų, turime ir modernistinių pastatų. Žodžiu, miestas, turintis daug įvairių tiek Lietuvos, tiek krašto istorijos sluoksnių. Turime stiprią reformatų bendruomenę. Tad man buvo įdomu ir iš profesinio intereso ten pagyventi ir pamatyti, kiek tai gyva.
Buvo ir sentimentalių argumentų – mano močiutė kilusi iš Biržų krašto, Klausučių kaimo. Dabar dirbu toje mokykloje, kurioje ji mokėsi prieš daug metų.
Beje, labai mėgstu „Biržų duoną“.
Nors mano visas socialinis gyvenimas yra Vilniuje, stengiuosi atrasti gražių ir sau brangių dalykų Biržuose.
– Jau sakote „turime“. Kalbėdama apie Biržus jaučiatės jau šio miesto dalimi?
– Per pirmąsias pamokas mokiniams sakydavau: „Jūs turite reformatų bendruomenę, turite Radvilų istoriją.“ Kuo toliau, tuo labiau man pačiai tai kliuvo, supratau, kad esu Biržų dalis. Visada stengiuosi dalyvauti kultūros renginiuose. Labai aktyvus Biržų krašto muziejus „Sėla“ – džiaugiuosi jo darbu socialinėse medijose, kur jis dalijasi savo krašto įdomybėmis, ir tuo, kokius renginius organizuoja, mano penktokams buvo surengęs išskirtinę ekskursiją apie
muziejininkų darbą – esu labai dėkinga.
Gal festivaliai Biržuose ir ne tokie dažni, bet kai tai vykta rečiau, labiau vertini. Arba nueini į tuos renginius, į kokius galbūt neitum Vilniuje. O Biržuose nueini ir gerai praleidi laiką. Tarkime, man atradimu tapo „Baroko pavasaris“.
– Šiemet turėsite didesnį darbo krūvį.
– Taip, dirbau su penktokais, šeštokais ir septintokais. Šiemet dirbsiu su penktokais–aštuntokais. Šiek tiek jaudinuosi dėl krūvio, bet jau turiu įdirbio, tad tikiuosi, kad bus lengviau.
Penktokams tekdavo padėti ir susigaudyti po pradinės mokyklos, bet kiekvienas amžiaus tarpsnis žavus. Jie mane stulbina savo smalsumu. Kartais jie mane užversdavo klausimais, kad suplanuota pamoka neįvykdavo, diskutuodavome jiems rūpimais klausimais.
Įdomu, kokie jie bus šeštokai, juk per vasarą gali visiškai pasikeisti.
Kartais mokiniai klausia to, kas nesusiję su istorija. Tarkime, klausė, ar Lietuvoje vyksta Saulės užtemimai, nes tuo metu vyko Amerikoje. Kartais jaučiu, kad klausia norėdami „nusiplauti“ nuo pamokos. Stengiuosi atsakyti, bet pasiūlau pasilaikyti klausimus ir juos aptarti vėliau. Tenka improvizuoti, žiūrėti, ar tikrai mokiniams smalsu.
– Ar buvo tokių momentų, kai buvo labai sunku?
– Be abejo. Buvo sunkūs metai. Turėjau problemų ir dėl sveikatos, ir dėl gyvenimo ir darbo balanso. Būdavo momentų, kai kvestionuodavau, kodėl pasirinkau būti mokytoja, nes žinau, kad galėčiau dirbti kur kas paprastesnį darbą ir gauti geresnį atlyginimą.
Esu labai dėkinga „Renkuosi mokyti“ bendruomenei – tiek komandoje dirbantiems žmonėms, tiek savo kartai RM14. Mes daug kalbėdavomės, su kokiais sunkumais susiduriame, kaip su tuo tvarkytis, vienas kitą paguosdavome, nuotoliniu būdu paglostydavome. Tai yra labai stiprus ramstis, kuris padeda išlikti.
Situacijų mokykloje būna įvairių, esu tramdžiusi ašaras mokykloje. Būna, kad nežinai, ką daryti toliau – užsiblokuoji ir stovi.
Nors būdavo dienų, kai ir iki vienuoliktos vakaro taisydavau mokinių darbus.
R. Leiputė
Man patinka apibūdinimas, kurį esu girdėjusi iš jaunų mokytojų: „Mokykla yra amerikietiškieji kalneliai.“ Kartais būna labai sunkių dienų, kai sunkiai supranti, kaip gali išmokyti mokinius, bet paskui būna dienų, kai kažkoks mažytis rezultatėlis parodo, kad progresas egzistuoja, kad tai, kad tu esi šių vaikų mokytoja, jiems padeda, kad pats augi, kad vaikai auga. Reikia būti labai kantriam, reikia turėti stiprią palaikymo sistemą, kurią aš turiu.
Todėl ir rinkausi tapti mokytoja per „Renkuosi mokyti“ sistemą, nes baiminausi, kad be stipraus palaikymo rato ir patyrusių žmonių arba tų, kurie eina tuo pačiu ratu, vargu ar ilgai išsilaikyčiau mokykloje. Nes tai nėra lengva, ypač pačioje pradžioje.
– Esu girdėjusi, kad jei jaunas mokytojas mokyklos nepalieka per pirmus dvejus trejus metus, vadinasi, jis prigijo...
– Tikrai bus dar ką veikti kitais mokslo metais. Ir krūvis, kaip sakiau, bus didesnis, o ir pedagogikos kvalifikacijos studijas pasirinkau. Žinoma, kita vertus, metai bus lengvesni, nes jau pažįstu mokinius, esu susikūrusi dalį pamokų taip, kaip jas įsivaizduoju. Pirmieji metai buvo bandymų ir klaidų metai. Skirdavau tokias, skirdavau kitokias užduotis, bet pareflektavusi matydavau, kad reikia dar kitokių.
Šiuo metu neuždirbu daug, bet man tiek užtenka. Tačiau suprantu tuos, kurie palieka mokytojo profesiją, nes sukuria šeimą ar nori turėti kitokį finansinį pagrindą.
R. Leiputė
Man atrodo, vienas didžiausių iššūkių – kova su savimi, siekis nusibrėžti ribas, kiek investuoti į pasiruošimą, darbų taisymą, kitus didesnius ar mažesnius darbelius ir kiek leisti sau paleisti tą sunkumą. Nes norėdamas suplanuoti gerą pamoką gali tam skirti kelias valandas, bet tada nemiegosi, neturėsi laisvalaikio. Vienas uždavinių, kurį kelsiu sau kitais metais, bus gyvenimo ir darbo balanso palaikymas, nes mokytojo nuovargis atsiliepia ir ugdymo procesui.
– Neretai žmonėms atrodo, kad mokytojas darbą ir baigia sulig paskutiniu skambučiu iš pamokos. Kaip atrodydavo jūsų darbo diena?
– Pamokos prasidėdavo 8 val. ryto. Bet mano darbas prasidėdavo 7 val. 30 min. ar 7 val. 40 min. Ateinu į darbo vietą, ją pasiruošiu – pateiktys, užduotys specialiųjų poreikių vaikams, ukrainiečiams, kuriuos mokau. Tada pamokos – jos būna įvairios. Net ir viena pamoka gali išsunkti emociškai.
Per kai kurias pertraukas budžiu, per kai kurias tvarkau mokinių reikalus, nes jie visą laiką turi klausimų – nori parodyti namų darbus, reikia išsiaiškinti konfliktus, taip pat reikia sutvarkyti reikalus su administracija. Tad pertraukos tampa darbinės.
Kai pasibaigia pamokos, pildau dienyną, kitus reikalus tvarkau. Grįžusi namo pavalgydavau ir dirbdavau dar iki kokios 19 val. Pavasario pabaigoje išmokau dirbti iki 18 val. Nors būdavo dienų, kai ir iki vienuoliktos vakaro taisydavau mokinių darbus.
Penktadienį neturėdavau pamokų, bet planuodavausi kitų dienų pamokas, tad dirbdavau iki 17 val. Šeštadieniai laisvi, o sekmadieniais, kadangi jau kildavo stresas dėl ateinančios savaitės ir būna nepabaigtų darbų, kelias valandas padirbėdavau. Kartais ir šeštadienį taisydavau darbus. Darbo išties būdavo daug. Tiesa, pavasarį pavyko sutarti su savimi ir taip nebestresuoti.
Grįžusi po vasaros su naujomis jėgomis vėl norėsiu kalnus nuversti. Bet tikiuosi, kad pavyks palaikyti normalesnį darbo ir gyvenimo balansą.
Pliusas, kad sugebėjau normaliai miegoti ir nedirbti naktimis, nes tikrai yra mokytojų, kurie dirba naktimis. Bet aš neturiu šeimos ir vaikų, kuriais reikia rūpintis, tad galiu daugiau laiko skirti darbui. Mokykla suryja daug laiko, galėtų ir visą laiką suryti.
Per atostogas planuoju daug skaityti, sportuoti, susitikti su draugais, pakeliauti. Leisti sau daryti tai, ko norisi, o ne tai, ko reikia, pabimbinėti.
Dalyvavau ir Dainų šventėje – labai džiaugiausi galėdama prisijungti prie savo buvusio Vilniaus universiteto choro „Gaudeamus“.
– O kaip vilnietei atrodo Vilnius, kai parvyksti iš Biržų?
– Kai grįžtu, man atrodo, kad Vilniuje yra per daug žmonių. Biržuose daugiau „small talk“ su nepažįstamais žmonėmis. Nesakyčiau, kad daugiau pradėjau mylėti Vilnių, bet jis man dabar yra artimieji, draugai, intensyvus kultūrinis gyvenimas. Bet aš pasiilgstu Biržų.
– Pasirinkimas būti mokytoja ilgam? Visam laikui?
– Nežinau. Pagal tai, kaip dabar gyvenu, darbas mokykloje nėra tvarus. Nežinau, kaip atrodytų gyvenimas, jei sukurčiau šeimą. Galbūt norėtųsi didesnio atlyginimo, išlaikyti emocinę sveikatą. Žiūrėsiu, kaip man seksis dirbti. Svarbiausia, kad pabandžiau ir būsiu įgyvendinusi savo svajonę.
O šiaip labai norėčiau padirbėti muziejuje, toliau studijuoti, pagidauti, gal padirbti darbe su skaičiukais ir duomenimis.
– Būdama abiturientė, ką tik pelniusi penkis šimtukus, sakėte, kad jus labai žavi mokytojo darbas ir kad negąsdina galbūt per menkas atlygis…
– Tą patį galiu pasakyti ir šiandien. Aš labai gerbiu visus mokytojus, nes tai be galo daug kantrybės, problemų sprendimo reikalaujantis darbas, kuriam reikia įvairių įgūdžių ir empatijos iš visos širdies.
Šiuo metu neuždirbu daug, bet man tiek užtenka. Tačiau suprantu tuos, kurie palieka mokytojo profesiją, nes sukuria šeimą ar nori turėti kitokį finansinį pagrindą. „Renkuosi mokyti“ yra patyrusių žmonių, kurie turi verslą ir yra užsitikrinę finansinį pamatą po kojomis, tad gali sau leisti dirbti tokį darbą.
Šiuo metu man pakanka to, kiek gaunu, bet suprantu, kad situacija gali keistis.
– Kas yra mokytojas?
– Mokytojas yra visų galų meistras, kuris nebijo klysti, kuris mokosi ir moko tuo pačiu metu.
