Lietuvoje iššvaistoma šimtai tūkstančių tonų maisto per metus. Atliekų žala gamtai didžiulė, tad pastaraisiais metais daugėja maisto dalijimosi iniciatyvų, kurių metu maistas išsaugojamas. Vilniuje esančiame Sapiegų rūmų parke atidarytas pirmasis Bendruomenės šaldytuvas Lietuvoje – bendruomenės nariai skatinami dalytis pertekliniu maistu.
Sprendimų, kaip išsaugoti prekinės išvaizdos neatitinkantį, bet vis dar šviežią derlių, gali rasti ir ūkininkai. Pernai „Maisto bankas“ iš ūkininkų gavo tūkstantį tonų įvairaus derliaus.
Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, iššvaistomas kas trečias pagamintas produktas, o iš visų išmetamų atliekų maistas sudaro didžiausią dalį. Europos Sąjungoje maisto atliekų per metus susidaro apie 60 milijonų tonų, Lietuvoje – 400 tūkstančių tonų. Maisto atliekos prisideda ir prie klimato kaitos.
Lietuvoje iššvaistoma apie 400 tūkst. tonų maisto per metus, maistui ir kosmetikai supakuoti panaudojama apie pusantro šimto tūkstančių tonų pakuočių, o vėl ir vėl perkami drabužiai daro neigiamą poveikį aplinkai. „LRT ieško sprendimų“ komanda domisi, kaip galima kovoti su vartotojiškumu ir daiktų švaistymu.
Žinote pavyzdžių, kaip kiti sprendžia tam tikras problemas ir kokius sprendimus taiko? Parašykite mums sprendimuzurnalistika@lrt.lt.
Vilniuje – pirmasis bendruomenės šaldytuvas
Užsistovi šaldytuve, o vėliau keliauja į šiukšlinę. Kartais net nepradarytų produktų likimas – toks.
Siekiant kovoti su maisto švaistymu, Vilniaus Sapiegų rūmų parke vos prieš kelias savaites pastatytas pirmasis bendruomenės šaldytuvas Lietuvoje, kur tiek gyventojai, tiek maitinimo įstaigos gali atnešti perteklinio maisto.
„Vieni atneša, kiti labai greitai pasiima. Dinamika labai greita ir dažnai tas šaldytuvas būna tuščias, nors prieš pusvalandį buvo pilnas. Taip sprendžiamos dvi problemos. Pirma – maisto švaistymo. Mes tikrai išmetame to maisto, kuris dar būtų tinkamas vartoti. Kitas dalykas – socialinis teisingumas, kai vieni turi per daug, o kiti turi per mažai“, – apie iniciatyvos privalumus pasakojo jos sumanytoja Goda Sosnovskienė.
Tiesa, G. Sosnovskienė pabrėžė, kad galioja kelios taisyklės.
„Dėl higienos gyventojams negalima atnešti namuose paruošto maisto, dėl rizikos taip pat negalima nešti žalios mėsos ir žuvies ir, žinoma, atidarytų pieno produktų. Jeigu jie yra uždaryti, matosi galiojimo data, nors ji baigiasi ir šiandien, tikrai galima“, – sakė G. Sosnovskienė.
Pasak jos, visi kiti galiojantys maisto produktai ir higienos priemonės laukiami. Maitinimo įstaigos patiekalus turėtų žymėti – kada pagamino ir kiek galios. Šaldytuvo turinį nuolat prižiūri savanoriai. Maistą ne tik atnešti, bet ir paimti gali bet kas, nereikia įrodyti savo socialinio statuso, pajamų.
Bendruomenių šaldytuvai – daugiau nei tik maistas
Nors bendruomenės šaldytuvas Lietuvoje – pirmasis, kai kuriose šalyse jų yra šimtai, sudaromi net specialūs virtualūs žemėlapiai, kaip juos rasti.
„Jungtinėje Karalystėje yra apie 600 bendruomenės šaldytuvų. Viskas prasidėjo nuo 1–2 šaldytuvų, o dabar plečiasi net iki maisto gamybos pamokų, įvairių teminių užsiėmimų – sveika mityba, maisto nešvaistymas, taupymas“, – pasakojo Jungtinėje Karalystėje gyvenanti LRT bendradarbė Viktorija Rinkevičiūtė.
Šioje šalyje 2023 m. tokiu būdu buvo išsaugoti beveik 8 tūkstančiai tonų maisto. Žiedinės ekonomikos eksperto Domanto Tracevičiaus teigimu, sunku pasakyti, kokių rezultatų pavyktų pasiekti Lietuvoje ir tai veikiausiai priklausys nuo pačių gyventojų iniciatyvumo, bendruomenių įsitraukimo.
„Didelių kiekių turbūt nepavyktų išgelbėti, bet tam tikrą kiekį tikrai galima. Tai yra dalijimasis ir tokie dalykai labiausiai veikia bendruomenėse, kuriose vienas kitą pažįsta, nori dalytis, nori veikti“, – spėjo D. Tracevičius.
V. Rinkevičiūtės teigimu, Jungtinėje Karalystėje bendruomenės šaldytuvų išties yra kiek daugiau ne didmiesčiuose, o miestuose ir miesteliuose, tačiau, jos teigimu, tai visai natūralu.
„Ne visuose didmiesčių rajonuose bendruomenės stiprios. Didmiesčiuose bendruomenių šaldytuvų dažniau yra prie religinių institucijų – prie bažnyčių, mečečių. Taip pat svarbu paminėti, kad didmiesčiuose yra daugiau alternatyvų. Pavyzdžiui, programėlių, kurios padeda žmonėms taupyti, pasiimti nesunaudotą maistą iš kavinių, restoranų ar keistis maisto produktais tarpusavyje. Labai gali būti, kad mažuose miesteliuose tų iniciatyvų yra mažiau“, – pasakojo V. Rinkevičiūtė.
Lietuvoje, Žemės ūkio ministerijos duomenimis, 60 proc. viso iššvaistomo maisto išmeta ne kas kitas, o patys gyventojai.
Neparduotas derlius – „Maisto bankui“
Sprendimų, kaip išsaugoti prekinės išvaizdos neatitinkantį, bet vis dar šviežią derlių, yra ir ūkininkams. Ūkininkas iš Kėdainių Tautvydas Šimėnas pasakoja pernai užauginęs apie 25 tonas lauko agurkų, bet pardavė vos kiek daugiau nei pusę. Dėl aukštų prekybininkų standartų ir jaunatviškų ūkininkavimo klaidų, pasak T. Šimėno, nemaža dalis derliaus būtų virtusi atliekomis, bet jau ne pirmus metus neparduotą derlių jis atiduoda „Maisto bankui“.
„Tas agurkas geras, vartojimui tinka, bet pardavimuose yra standartai. Jei agurkas vienu ar keliais centimetrais didesnis, tu jo neparduosi. Pernai „Maisto bankui“ paaukojom 12 tonų neparduotų agurkų“, – sakė T. Šimėnas.
Kol šio sprendimo nebuvo, didžiuliai daržovių kiekiai T. Šimėno ūkyje, kaip ir daugelyje kitų, būdavo išmetami.
„Buvo du variantai – ant laukų pildavom ir užardavom, taip teršdami žemę, arba turėdavom duobę stebuklingą. Tokio vaizdo tikrai nesate matę – koks 30 tonų kalnas stovi duobėje ir vien agurkai“, – atviravo T. Šimėnas.
Pasak Vilniaus universiteto mokslininko prof. Albino Žilinsko, tokie daržovių atliekų kalnai, kaip ir kitos maisto atliekos – didelė žala aplinkai, nes joms užauginti reikia daug išteklių.
„Trąšos visokios, herbicidai, pesticidai ir kas tik norim iš tų medžiagų yra naudojama. Toliau važinėja traktoriai. Ne elektriniai, o dyzeliniai. Jeigu jie apdorotų to lauko, tos produkcijos tik tiek, kiek mums iš tikrųjų reikia, būtų labai gerai. Bet jie, kaip taisyklė, daugiau pravažinėja. Tas dyzelinas sudega ir išskiria CO2 šiltnamio efekto dujas“, – teigė A. Žilinskas.
Vis tik, „Maisto banko“ teigimu, kasmet daugėja ūkių, kurie derliaus taip nebešvaisto.
„Ūkininkus prieš keletą metų skaičiuodavome dešimtimis, dabar skaičiuojame šimtais. Žemės ūkyje iššvaistoma apie 80 tūkstančių tonų maisto iš kurių mums pernai pavyko gauti vieną tūkstantį tonų“, – džiaugėsi „Maisto banko“ direktorius Simonas Gurevičius.
Dauguma ūkininkų produkciją pristato į artimiausią didmiestyje esantį „Maisto banko“ skyrių, kartais į mažesnius skyrius. Dar rečiau, kai derliaus pristatyti negali, patys savanoriai vyksta į ūkį. Žiedinės ekonomikos eksperto teigimu, ūkininkų bendradarbiavimas su organizacijomis turėtų būti ne tik galimybė, bet įprasta praktika.
„Tiems ūkiams, kurie leidžia savo produkcijai supūti, turėtų būti galbūt mažinamos išmokos“, – sakė D. Tracevičius pridurdamas, kad tuomet žemės ūkio sektorius iššvaistytų dar mažiau derliaus.
Žemės ūkyje kasmet iššvaistoma apie 20 proc. viso Lietuvoje iššvaistomo maisto.
Žinote pavyzdžių, kaip kiti sprendžia tam tikras problemas ir kokius sprendimus taiko? Parašykite mums sprendimuzurnalistika@lrt.lt.
