Lietuvos pasienio gynybiniai pajėgumai smarkiai išaugs, o probleminės vietos bus fortifikuojamos, LRT TELEVIZIJOS laidoje „Dienos tema“ sakė krašto apsaugos ministras Laurynas Kasčiūnas. Jis teigė, kad Lietuva taip pat perka minų, kas prieštankinius griovius, o atitinkamos vietos bus paverčiamos miškais.
Ministras taip pat pabrėžė, kad iš naujojo NATO vadovo Marko Rutte tikisi dėmesio NATO rytiniam flangui, ir pripažino, kad viena iš silpnųjų vietų yra oro gynyba.
– Po Valstybės gynimo tarybos (VGT) posėdžio, kuriame buvo pritarta Tauragės ir Šilalės rajonuose steigti du naujus poligonus, sakėte, kad su šių rajonų vadovais tai yra aptarta ir jie tam pritaria. Bet Šilalės rajono meras Tadas Bartkus sako, kad ministerija jų nuomonės neklausė, komunikacijos ir informacijos trūksta. Tai kaip čia yra?
– Nežinau, ką sakė meras, bet aš tiksliai žinau, kad mes buvome susirinkę Tauragėje, buvo ir Šilalės vicemeras, mes pristatėme poligonus. Pasakėme jų svarbą, pasakėme, kokia gali būti nauda visuomenei, nes yra infrastruktūros, privažiuojantys keleiviai, ką Krašto apsaugos ministerija tikrai padarys, investuodama į poligoninę savivaldybę. Kiekviena savivaldybė, turinti poligoną, visada bus ta, kuria Krašto apsaugos ministerija pagal savo galimybes rūpinsis. Tiesą sakant, reikia pasakyti paprastą dalyką – mes informavome, kitaip tariant, nebuvo taip, kad savivaldybė sužinotų iš televizoriaus, ne, jie žinojo tai. Buvome susitikę ir su tam tikrų bendruomenių atstovais.
Žinom nuogąstavimus, tik aiškiai norime pasakyti ar nuraminti pirmiausia, kad tai bus lengvas poligonas, ten nebus jokių šaudyklų, ten nebus sunkios technikos. Kitaip tariant, tankai nevažinės ir jokių transformacijų ateityje tikrai neplanuojama ir tai yra tam, kad mūsų pajėgos, kurios nuolat auga, kur daugėja sąjungininkų, turėtų kur treniruotis. Tai yra valstybinės reikšmės dalykai. Mūsų Žemaitijos brigada turėtų du poligonus, kurie būtų jiems labai svarbūs šiuo požiūriu. Jeigu mes norime stiprėti ir norime gintis, turime rasti vietą, o ta vieta yra labai gera, nes yra labai mažai privačių žemės sklypų, labai mažai sodybų – suskaičiuojame 5. Kadangi tai yra lengvas poligonas, galima tas sodybas iškirpti ir palikti jas, kitaip tariant, žmonės ten ir toliau galės gyventi. Poligonuose bus galima lankytis, vienintelė problema, kad medžioklė yra ribojama, bet ir čia mes ieškosime sprendimų, kalbėsim su medžiotojais, kaip galima būtų galbūt rasti kažkokį vidurio kelią.
– Aš suskaičiuoju, kad, įsteigus šituos du poligonus, iš viso Lietuvoje bus jų 7. Ar tiek jau pakaks mūsų kariams ir sąjungininkams? Ar artimiausiu metu, ar tolimesniu metu planuojama sukurti daugiau?
– Tai yra žingsnis į priekį, tikrai palengvinantis, sakykime taip, treniruočių įgūdžių didinimo galimybes. Bet jeigu jūs manęs paklaustumėte, ar Lietuvai dar reikėtų poligono, pasakyčiau, kad reikėtų 10–20 kilometrų apimties, kuri leistų mums brigados dydžio pratybas. Šitie poligonai yra kuopos, iki bataliono – kuopa plius, mes taip vadiname.
Tikrai poligonai yra didžiulis deficitas. Kuo mes turėtume daugiau ir didesnių poligonų, tuo lengviau net ir sąjungininkų būtų prisitraukti. Sąjungininkai irgi klausia, kur jiems treniruotis, o tada klausia, kur mūsų pajėgos treniruosis. Tai šitie poligonai yra gyvybiškai svarbūs, be jokios abejonės. Įsivaizduoju, kad dabar bus daug įvairios lokalios politikos, natūralu, rinkimų metai, bet mes darbus darome, nes laikas nelaukia. Mes turime tuos dalykus padaryti. Labai tikiu, kad mes tuos sprendimus rasime.
Dėl Šilalės dar priminsiu, kad jų pusėje nė vienos sodybos nėra tame poligone, kuris yra planuojamas. Tai tikrai esu dėkingas Tauragės merui, kuris žiūri geranoriškai. Aš suprantu, kad jis turi irgi, matyt, įvairių grupių ir matys, bet manau, kad mes tikrai rasime sprendimą, nes čia valstybės reikšmės dalykai.
– Ar jūs ieškosite ir ar rasite vietą tam dideliam poligonui – 10–20 kilometrų? Kas, jūsų manymu, turėtų atsirasti Lietuvoje?
– Yra idėjų, turėjome idėją bendrą su Latvija daryti, tai būtų irgi labai svarbu ir naudinga. Turėjome prieš 5-erius metus nelabai gerą patirtį, kai Žemaitijoje buvo keturiuose rajonuose kuriamas poligonas, tas projektas patyrė fiasko. Matyt, čia tokia tam tikra trauma po to nepavykusio projekto, todėl, be jokios abejonės, artimiausiu metu mes tikrai kol kas tokių planų neturime, bet, matyt, reikia galvoti į priekį ir neišvengiamai didesnio poligono klausimas niekur nedings.
– Šiandien pranešta apie pasirašytas sutartis dėl kontrmobilumo priemonių, kurios jau vasarą turėtų pasiekti pasienį. Kaip jos sustiprins mūsų saugumą?
– Kontrmobilumo priemonės yra, pavyzdžiui, „drakono dantys“, gelžbetoniai „ežiai“, jos būtų suburtos ir sukoncentruotos tuose kontrmobilumo priemonių parkuose, turėsime 28 tokius parkus, ir, žvalgybos indikacijoms rodant, kad yra grėsmė prie kurios nors arterijos, tada galima jas permesti blokuojant kelius ir dengti ugnimi. Tokiu būdu tu trikdai priešą ir stabdai jo veržimąsi. Tai čia yra kontrmobilumo priemonių, kurios, aišku, kartu turėtų būti ir su minomis – mes perkame ir minų, – iš esmės sistema. Tai jų yra tokia paskirtis – stabdyti priešą.
Noriu dar pasakyti vieną dalyką, kad mes ne tik sukursime tas bazes, kur gulės priemonės per vasarą, bet vasaros pabaigoje netgi kai kurias vietas, kurias įsivertinome, nuolat ir iš karto fortifikuosime. Kitaip tariant, pavyzdžiui, yra nenaudojamas tiltas, bet potencialiai per jį gali važiuoti priešas karo padėties metu, tai mes tai fortifikuosime, kad jis to padaryti negalėtų. Tai šitai, kaip aš pavadinčiau, Lietuvos gynybos linijai bus daug energijos, daug naujienų ir daug rimtų sprendimų dar šiais metais.
– Kalbant apie Baltijos šalių gynybos liniją – buvo sutarta dėti pastangas dėl HIMARS pajėgumų. Ar čia kažkur yra pasistūmėta?
– HIMARS yra tas projektas, kurį mes kartu su Baltijos šalimis vykdome. Noriu pasakyti, kad prieš mėnesį turėjome pirmą kartą istorijoje HIMARS pratybas Lietuvoje, kai iš esmės HIMARS buvo išbandytas Baltijos jūroje, čia, Lietuvoje, tai yra tikrai atgrasymo signalas.
Baltijos gynybos linija yra truputėlį kitas dalykas. Kiekviena Baltijos šalis sprendžia, kaip stiprinti savo pasienį. Mes turime dabar ne tik fizinį barjerą, tvorą, stebėjimo sistemas, bet ir kontrmobilumo priemones, perkame minas, kasime prieštankinius griovius, kai kurias vietas nuolat fortifikuosime, kai kur miškinsime tam, kad priešas neitų. Žodžiu, pristatysime liepos mėnesį visą lietuvišką sienos gynybos planą. Panašiai juda latviai, estai irgi turi savo koncepciją, o lenkai, su kuriais dabar jau deriname veiksmus, daro dar didesnę transformaciją prie pasienio. Šiuo atveju visi mes dabar koordinuojamės ir manau, kad po metų, gal ir greičiau, turėsim daug labiau apginamą pasienį.
– Iki 2027 metų operacinį pajėgumą turėtų pasiekti ir dronai, bet praėjusią savaitę vykę bandymai Ukrainoje nepatenkino tos šalies lūkesčių. Jeigu nepatenkino tos šalies lūkesčių, tai kokios vis dėlto tos pramonės perspektyvos Lietuvoje?
– Manau, kad visos perspektyvos yra geros, mes tiktai pirmus žingsnius dabar žengiame. Mums pavyko dabar sukurti tą 10 milijonų nacionalinę programą dronų plėtrai, ji skirta Ukrainai, ne mūsų pajėgumams, nes mes turime savo kontraktus ir juos didinsime, bet dabar kalbama apie lietuvišką dronų pramonę. Yra viena sąlyga – išbandyk Ukrainoje, įveik ukrainiečių elektroninę kovą, kitaip tariant, nuskrisk iki taikinio ir tada bus kontraktas, dronas važiuos į Ukrainą.
Taip, tenka pripažinti, kad kol kas reikės įmonėms padaryti namų darbus, bet yra man toks, sakykime, entuziazmas, kad įmonės nepasiduoda ir tobulins, ir čia bus geras ėjimas į priekį, progresas jų pačių – išlaikyti tą testą. Po jo jie turės tokį produktą, kuris bus naudingas ir ukrainiečiams, ir mes jau jį galėsime įsigyti. Aš manau, kad yra tų pirmų žingsnių, tik šiek tiek esame, reikia pripažinti, suvėlavę su dronais, kad pasivytume. Tuos žingsnius žengiame ir aš manau, kad sąveika su Ukraina šiuo atveju bus mums visiems labai naudinga.
– Šaulių sąjungos vadas sako, kad, kadangi jie irgi konstruoja dronus, yra labai sunku, nes rusai yra kokiais trimis mėnesiais priekyje, turint omeny pažangą, ir kol kas Ukrainai sekasi tik todėl, kad ji kiekiu gali kovoti. Tai tie 2027 metai, kai operacinis pajėgumas turėtų būti pasiektas, vis dar yra realu matant, kaip sekasi mums?
– Ne tik realu, bet ir yra būtinybė. Dabar mes pradėjome ir sukursime dronų „regitrą“, kur visuomenė galės gauti bazinį kursą. Nacionalinės dronų pramonės programa vis tik išjudins pramonę. Aš tikiu, kad testai bus įveikti ir mes turėsime pajėgią pramonę, gaminančią FPV dronus. Turime žvalgybinių dronų, kurie irgi turi savo vertę ir vaidmenį.
Ką mums dar reikia padaryti? Labai aiškiai dronų pajėgumus integruoti į mūsų ginkluotąsias pajėgas ir štai čia, be jokios abejonės, turime dar susirūpinti ir kitu labai svarbiu dalyku – mūsų pajėgų apsauga arba radijo elektronine kova. Kitaip tariant, kad mūsų pajėgų, kuriuos kuriame, stipriname, mūsų mechanizacijos projektų (...) tokie pigūs dronai iš Rusijos tiesiog nesustabdytų ir nesugadintų. Mums reikia radioelektroninės kovos, kuri žemintų priešiškus dronus.
Tai dabar mes vertiname, kokio reikia pajėgumo, su premjere kalbėsiu apie tai, kokios čia investicijos reikalingos, kad išjudintume šitą dalyką, nes yra dronų pasaulis ir antidronų pasaulis, turime antidronų gamintoją, kitaip tariant, čia irgi yra gerų naujienų. Judam šita kryptimi ir 2027 metai yra būtinybė, čia nėra pasirinkimo, turime pasiekti operacinį pajėgumą.
– Kadenciją baigiantis Nyderlandų premjeras Markas Rutte oficialiai patvirtintas NATO aljanso vadovu. Kokios čia tikimasi lyderystės?
– Tikiu, kad bus dėmesio Rytų flango problemai. Jis, manau, tą supranta. Manau, kad ta politikų grupė, kuri kadaise galbūt šiek tiek romantizuotai žiūrėjo į dialogą su Rusija ir bandė suprasti, kad galbūt reikia pasikalbėti, įkalbėti ir panašiai, suprato, kad visa tai yra iliuzija. Manau, kad jie, dar labiau suprasdami tai, skirs daugiau savo politinio dėmesio ir sprendimų Rytų flango stiprinimui, kad kuo daugiau pajėgų būtų čia, kad NATO gynybos planai būtų labai lankstūs ir greiti, kad NATO pajėgos ateitų į pagalbą kuo greičiau, net nelaukdami agresijos, kai tik žvalgybiniai indikatoriai užsidega, kad gali būti grėsmė. Manau, kad ponas Rutte yra būtent tas, kuris tą puikiai supranta, ir aš manau, kad sėkmingai su juo dirbsime.
– Ką turite omenyje sakydamas „dar daugiau pajėgų“?
– Turiu omeny tai, be abejo, kad mes pirmiausia turime Vokietijos brigados projektą, įgyvendinsime amerikiečių nepertraukiamą buvimą čia, tai mūsų gyvybinis interesas. Tada jau prasideda NATO gynybos planų niuansai. Kitaip tariant, kad būtų parengtos pajėgos, kuo daugiau jų, kad jeigu reikėtų, kuo greičiau ateitų į pagalbą.
Plius tai, ką mes čia kuriame su vokiečiais, reikia pajudėti ir mūsų kaimynams, nes mes kol kas esame vieninteliai su tokiu projektu, tai yra tikrai didžiulis proveržis mūsų saugumo architektūroje.
Dar vienas labai svarbus dalykas – oro gynyba. Jūs žinote, kad mes Vilniaus viršūnių susitikime turime pasitvirtinę rotacinį oro gynybos modelį, bet prisitraukti tolimojo ar vidutinio nuotolio sistemų yra be galo sudėtinga. Nyderlandai mums kaip tik netrukus jau pradės tą misiją. Mums reikia, kad NATO būtų lyderis, kuris primintų, kad rotacinio modelio įgyvendinimas yra NATO prioritetas. Manau, Rutte, pats priėmęs sprendimą, žinos, kad tai jau yra labai svarbu. Oro gynybos trūkumas rodo, kad mes viduje turime daryti sprendimus. Labai džiaugiuosi, kad šiandien pasiekėme 3 proc. BVP gynybai, būtent šiandien ir tos papildomos lėšos, skirtos Vyriausybės, pirmiausia keliaus oro gynybai stiprinti.
