Jau ne vienus rinkimus galima pastebėti besitęsiančią tendenciją – politinių partijų pirmininkai vengia prisiimti atsakomybę ir vesti partiją į rinkimus arba atstovauti jai prezidento rinkimuose. Ekspertai tokį politinių jėgų lyderių elgesį vadina keistu, bet tuo pačiu ragina ir rinkėjus atkreipti dėmesį.
Žvelgiant į anksčiau vykusius Seimo rinkimus matyti, kad būtent politinių jėgų pirmininkai būdavo tie, kurie vesdavo partijos sąrašus, kitaip tariant, juose būdavo įrašyti pirmuoju numeriu, o sėkmės atveju imdavosi vadovauti Vyriausybei.
Atsakomybę jie prisiimdavo ir prezidento rinkimuose – arba juose dalyvaudavo patys, arba pasirūpindavo, kad partija turėtų savo iškeltą kandidatą.
Tačiau pastaraisiais metais matoma kitokia tendencija. Jau 2016-aisiais Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) pirmininkas Ramūnas Karbauskis pats nevedė partijos sąrašo ir į pirmąją vietą iškėlė vėliau premjeru tapusį Saulių Skvernelį. Jis „valstiečių“ sąrašą vedė ir 2020-aisiais.
Tiesa, ne tik LVŽS lyderis pasirinko nebūti pirmosiose rinkimų pozicijose. Vedęs Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) sąrašą 2016-aisiais, po ketverių metų, 2020-aisiais, Gabrielius Landsbergis pirmąją poziciją užleido Ingridai Šimonytei. Ją iš anksto įvardijo ir būsima premjere.
Iki šių metų Seimo rinkimų likus maždaug penkiems mėnesiams G. Landsbergis patvirtino ir šiuose rinkimuose neketinantis būti pirmuoju rinkimų sąraše:
„Aš nematau galimybės vesti sąrašą. Tiesiog manau, kad artėjantys partijos pirmininko rinkimai reikalauja, iš tikrųjų, naujos pradžios ir tai turėtų daryti jau kiti žmonės arba tie, kurie pretenduotų ir į būsimą partijos pirmininko poziciją, ir su nauja atsakomybe, su nauju pasitikėjimo mandatu pereitų į naują etapą.
Būtų labai sudėtinga vesti sąrašą ir po jo, bet kuriuo atveju, trauktis iš partijos pirmininko pareigų. Manau, kad tai turi daryti kiti žmonės.“
Klausimai dėl partijos pirmininkės atsakomybės iškyla ir žvelgiant į Lietuvos socialdemokratų partiją. Jai vadovaujanti Vilija Blinkevičiūtė ne tik nekandidatavo prezidento rinkimuose, bet paragino partiją remti Gitaną Nausėdą. Tai lėmė, kad socialdemokratai pirmą kartą neturėjo savo kandidato šalies vadovo rinkimuose.
Negana to, nors prezidentas įvardijo V. Blinkevičiūtę kaip galimą premjerę, ji toliau nepatvirtina ar vest partijos sąrašą Seimo rinkimuose ir ar, sėkmės atveju, imsis vadovauti Vyriausybei. Be to, anksčiau vykusių Europos Parlamento (EP) debatų metu, kandidatų paklausus, ar išrinkti į Seimą jie atsisakytų EP mandato, V. Blinkevičiūtė, kaip ir kiti debatuose dalyvavę politikai, nurodė neketinanti to padaryti.
Vengia atsakomybės?
Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) docentas Ignas Kalpokas portalui LRT.lt komentavo, kad šalyse, kur parlamentas yra viena pagrindinių jėgų, yra lūkestis, kad rinkimus laimėjusios partijos pirmininkas bus ir premjeru. Toks lūkestis yra ir Lietuvoje.
„Ta tendencija, kuri šiuo metu yra Lietuvoje, yra pakankamai keista. Tarkime, S. Skvernelis buvo ministru pirmininku nebūdamas LVŽS nariu. Kai ministre pirmininke tapo I. Šimonytė, ji irgi nebuvo TS-LKD narė, tik vėliau prisijungė“, – vardijo I. Kalpokas.
Be to, kalbėdamas apie konservatorius, VDU docentas teigė, kad tai, jog G. Landsbergis dar 2020-aisiais sąrašo vedle ir premjere siūlė I. Šimonytę buvo logiška, mat jos reitingas tuo metu buvo geresnis nei TS-LKD pirmininko.
„Jeigu reikia surinkti maksimaliai balsų, tai reikia į priekį statyti žmogų, kuris turi didžiausią potencialą. Šita prasme, pasirinkimas buvo logiškas. Bet klausimas tada yra partijai, kodėl pirmininku renkamas asmuo negeba spręsti tiek kasdienių situacijų, tiek nėra pakankamai populiarus, kad galėtų vesti partiją“, – klausimus kėlė I. Kalpokas.
Be to, jo neįtikino ir dabartinis G. Landsbergio pasiaiškinimas esą jam nebūtų derama vesti sąrašo, nes į pabaigą eina jo, kaip pirmininko, kadencija.
„Net ir nesibaigiant kadencijai jis to sąrašo nevedė. Jis vedė partiją į rinkimus 2016 metais, jie nebuvo patys sėkmingiausi, buvo likta opozicijoje. Ko gero, po šitos patirties daugiau niekur G. Landsbergio vardas ir nefigūravo. Ir dabar ta tendencija tęsiasi.
Man atrodo, kad G. Landsbergis niekur neveda TS-LKD, nepriklausomai nuo to, kokioje stadijoje yra ko kadencija“, – sakė pašnekovas.
Tiesa, I. Kalpokas sakė galintis suprasti Liberalų sąjūdžio pirmininkės Viktorijos Čmilytės-Nielsen nenorą dalyvauti prezidento rinkimuose, nes šių rinkimų kampanija prasidėjo netrukus po partijai nepalankaus teismo nuosprendžio.
„Viena vertus, kai reikia sumokėti didžiulę baudą valstybei, finansinis aspektas tampa labai aktualus. Kita vertus, eiti į viešumą ir kelti kandidatą esant neigiamai viešai atmosferai, nebūtų labai išmintinga. Darbo partija galėjo kelti Andrių Mazuronį, nes Darbo partija ir teisminiai procesai yra atskira istorija“, – komentavo VDU docentas.
Galiausiai, komentuodamas socialdemokratų ir Vilijos Blinkevičiūtės situaciją I. Kalpokas teigė, kad socdemų pirmininkei tiesiog labai patogu būti Briuselyje.
„Tai patogi pozicija, kur galima dirbti, galima nedirbti, bet gauti geras finansines ir kitokias paskatas. Kitas dalykas, buvimas Europos Parlamente, o ne vykdomojoje valdžioje yra naudingas populiarumo aspektu.
Mes nesame turėję, ilguoju laikotarpiu, populiarių ministrų pirmininkų. Algirdas Mykolas Brazauskas gal buvo išimtis, bet tai buvo tam tikras Lietuvos politikos fenomenas. Visais kitais atvejais, net jei premjerai pradėdavo kadenciją su dideliu pasitikėjimo kreditu, tas populiarumas labai greitai subyrėdavo“, – aiškino I. Kalpokas.
Kitaip tariant, pasak docento, V. Blinkevičiūtė, kuri šiuo metu yra tarp geriausiai vertinamų politikų, tiesiog nenori imtis pozicijos, kuri kone garantuotai pakenktų jos reitingams.
Signalizuoja partijų krizę
Tuo metu Klaipėdos universiteto (KU) politologė Gabrielė Burbulytė portalui LRT.lt kalbėjo, kad tai, jog pirmininkai neprisiima atsakomybės vesti partijos sąrašą ir pan., kai kuriose politinėse jėgose išties tampa tendencija. Pasak jos, tai yra tam tikras žaidimas.
„Tai yra toks savotiškas lyg buvimas antrame plane, kuris leidžia nuodėmes visas nusiplauti, išlikti nesuteptu, nepriekaištingu, kuris arba kuri balansuoja – viena koja sugeba sutelkti partiją, kas yra labai svarbu <...>, o kita koja pritraukti tam tikrą dalį rinkėjų, kurie kitu atveju nebūtų linkę balsuoti už tą politinę jėgą. Yra toks balansavimas“, – kalbėjo G. Burbulytė.
Kitaip tariant, anot politologės, partijų pirmininkai taip siekia išlikti vadovais, tačiau išvengti atsakomybės, jei partijai nepasiseks rinkimuose. Taip, pasak G. Burbulytės, lyderiai siekia užsitikrinti, jog vadovaujančioje pozicijoje išliks ir ateityje.
„Tai nėra labai sąžininga rinkėjų atžvilgiu. <...> Mestelčiau akmenuką ir į rinkėjų daržą, o tas akmenukas yra susijęs su politiniu raštingumu“, – sakė politologė.
G. Burbulytė teigė, kad spragas politiniame raštingume iliustruoja ir tai, kai partijos į sąrašų viršūnes prisitraukia žinomus veidus, kurie anksčiau politikoje galbūt nedalyvavo.
„Rinkėjai eilinį kartą pasimauna ant šito kabliuko. Ir matome, kad tos garsios pavardės, geriausiu atveju, pranyksta Seimo daugumoje arba po rinkimų pasitraukia iš sąrašo.
Lygiai tą patį jauką rinkėjams, ant kurio jie labai sėkmingai kimba, mėto ir partijų lyderiai. Ar gali pykti ant tų partijų vadovų, kai rinkėjai sėkmingai, kaip žuvelės, užkimba? Kol mes, kaip rinkėjai, kibsime ir kibsime ant šito jauko, tol sąžiningumo iš partijų lyderių nebus“, – komentavo G. Burbulytė.
Be to, anot politologės, jau ne vieni rinkimai parodė, kad partinė sistema Lietuvoje yra „sunkiai kvėpuojanti“. Ji kalbėjo, kad žmonių kaita, jaunų žmonių pritraukimas partijose vyksta ne itin sėkmingai.
„Ką besakytų politinės jėgos. <...> Įsivaizduoju jau politinių jėgų kontrargumentus, kad jie turi daug jaunimo. Taip, turėti galima, bet jie neužauga iki lyderių, partijos jų neužsiaugina iki lyderių. Čia yra partinės sistemos problema“, – portalui LRT.lt aiškino politologė.
